Šiauliuose jau 20 metų veikia „Baltų centras“, atveriantis galimybę susipažinti su išskirtiniais latviais ir lietuviais, kurie savo darbais prisideda prie gyvųjų baltų ryšių plėtojimo. Apie šio centro veiklą kalbamės su jo vadove dr. Regina Kvašyte.
Gerb. dr. Regina, kaip minėjote, lapkričio 20 dieną Šiauliuose įsikūręs „Baltų centras“ šventė 20-ąjį gimtadienį, bent trumpam nusikelkime į tuos metus, kai jis kūrėsi. Kas lėmė jo atsiradimą?
2002 metais miestas ruošėsi švęsti Šiaulių dienas drauge su latviais – rengti baltų mugę ir kitus bendrus renginius. Pasiūlymą gavau iš savivaldybės ir, prisipažinsiu, jis buvo man netikėtas, nes iki tol nebuvau aktyviai įsitraukusi į miesto visuomeninį gyvenimą. Į šventės rengėjų pasitarimą pakvietusi Kultūros skyriaus vedėja Natalija Borgerdt paklausė, ar nesutikčiau įkurti visuomeninę organizaciją, skatinančią pažinti latvius, ir vadovauti jai. Apsispręsti turėjau iki posėdžio pabaigos. Sutikau, nors nelabai įsivaizdavau, ką reikės veikti ir ar galėsiu tai įveikti. Tuomet jau 10 metų dėstytojavau Šiaulių pedagoginiame institute, 1997 metais tapusiame Šiaulių universitetu, o mano pagrindinis dėstomas dalykas buvo latvių kalba. Kalbos mokėjimas turbūt ir atkreipė dėmesį į mane. Tai nutiko, matyt, ne be kolegų žinios, nes tarp miesto šventės organizatorių buvo ir akademinės bendruomenės narių. Iki tol tekdavo pasirūpinti kolegų lituanistų ryšiais su latvių kolegomis, dažniausiai skleisti informaciją apie Latvijoje rengiamas konferencijas ir kviesti latvius į mūsų konferencijas. Dabar tai gali skambėti keistokai, nes internete randame informacijos daugiau nei galime pasinaudoti, o tada gaudavome asmeninius kvietimus ir reikėdavo pasirūpinti, kad apie jas sužinotų platesnis ratas žmonių.
Kartais net kreiptis į konkrečius žmones, kad būtent jie atsilieptų ir dalyvautų. Pagal galimybes kviesdavau dalyvius iš Latvijos į mokslo renginius Šiauliuose. Kadangi esu gimusi ir išsilavinimą įgijusi Latvijoje bei daug metų dirbusi Latvijos mokslų akademijos Latvių kalbos ir literatūros institute (vėliau Latvių kalbos institutas), nebuvo sunku tai daryti. Per institutą užsimezgė ryšiai su kitų Latvijos mokslo įstaigų akademinių bendruomenių nariais, be to, turėjau ir tebeturiu pažįstamų ne tik tarp mokslininkų. Todėl, prireikus patarimo su Latvija ar latviais susijusiais klausimais, kolegos Šiauliuose kreipdavosi į mane. Tai yra ir viena iš „Baltų centro“ kaip organizacijos, kuri rūpinasi Lietuvos ir Latvijos suartinimu, veiklos krypčių. Simboliška, kad „Baltų centras“ įregistruotas beveik tuo pačiu metu, kai Latvija mini nepriklausomybės dieną. Pavadinimas iš pradžių buvo darbinis, bet toks ir liko, nes jis labai patogus – trumpas, panašus ir lietuviškai, ir latviškai. Be to, dar sugundė logotipas. Tai buvo „Šiaulių dienų 2002“ ženklas. Paprašiau jo autoriaus dizainerio Viliaus Purono, kuris taip pat yra centro narys, kad tuo pagrindu sukurtų ir „Baltų centrui“.
Be abejo, per 20 metų nuveikta daug darbų, bet galbūt yra ryškiausi, labiausiai įsidėmėjusieji? Gal galite jais pasidžiaugti?
Pradėjome veiklą 2003 metais, tada ir Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto patalpose įsikūrėme. Per šiuos du dešimtmečius būta daug veiklų ir kiekviena iš jų savaip įdomi ar svarbi. Tikiuosi, kad tiek centro nariai, kurių pradžioje buvo dešimt, tiek dalyvavę šiose veiklose turi gerų prisiminimų. Norėčiau išskirti kelias veiklos kryptis. Pirmiausia tai galimybė susipažinti su išskirtiniais latviais ir lietuviais, kurie savo darbais prisideda prie gyvųjų baltų ryšių plėtojimo. Šiauliuose lankėsi poetė ir dramaturgė Mara Zalytė, poetai ir vertėjai Vladas Braziūnas, Knutas Skujeniekas, režisierius Janis Streičas, rašytojai Juris Zvirgzdinis, Andrejis Migla, Valdis Rūmniekas, literatūrologai ir vertėjai Silvestras Gaižiūnas, Laura Laurušaitė, Ilzė Stikanė, kalbininkai Laimutė Baluodė, Alvydas Butkus, taip pat aktyviai į centro veiklas įsitraukė šiauliečiai Vigmantas Butkus, Skirmantas Valentas, Danguolė Šakavičiūtė, Genovaitė Kačiuškienė, Rūta Stankuvienė ir kt. Į centrą užsuka daugelis įvairių konferencijų dalyvių iš Latvijos, Šiaulių gimnazistai su draugais iš Latvijos, taip pat kiti miestiečiai, besidomintys baltiškąja veikla.
Per šį laiką „Baltų centras“ užmezgė ryšius su ambasadomis. Įvairiuose mūsų renginiuose yra dalyvavę Latvijos ambasadoriai Lietuvoje Hardijis Baumanis, Martinis Virsis, Einaras Semanis ir Lietuvos ambasadoriai Latvijoje Osvaldas Čiukšys, Ričardas Degutis. Kartais renginiuose ambasadoms atstovauja kitų diplomatinių rangų darbuotojai, su kuriais irgi užsimezgė glaudūs ryšiai. Norėtųsi, kad sustiprėtų bendradarbiavimas su dabar Lietuvoje reziduojančiais Latvijos diplomatais. Bendraujame su Lietuvos latvistikos bei Latvijos lituanistikos centrais, kurie vykdo ir panašias, ir kitokias veiklas. Kitokias, nes dauguma jų yra mokslo įstaigų centrai, o tai reiškia, kad orientuojasi pirmiausia į studijas ir studentus. „Baltų centro“ veiklų pagrindinis adresatas visada buvo miesto visuomenė. Tačiau tol, kol Šiaulių universitete buvo dėstoma latvių kalba, studentai taip pat nelikdavo nuošalyje. Jie rengdavo šventes ir būdavo kviečiami jose dalyvauti, vykti į keliones po Latviją, kai tokias organizuodavome. Dažniausiai Latvijos nepriklausomybės dienos proga važiuodavome į Rygą. Esame ir Latvijos nacionalinę biblioteką, ir Rygos jugendo stiliaus rajoną bei jo muziejų aplankę, ir tradicinio šviesų festivalio „Staro Rīga“ objektus apžiūrėję, be to, kaskart kokį spektaklį Latvijos nacionalinėje operoje, Rygos rusų dramos teatre ar Latvijos nacionaliniame teatre pažiūrėję. Kai kurios „Baltų centro“ narių ir jų draugų išvykos susijusios su Baltų vienybės dienų minėjimais – dalyvavome tarpvalstybinėse šventėse Bauskėje, Palangoje, Liepojoje, Jelgavoje ir šiemet Joniškyje. O 2013 metais aktyviai įsijungėme į Baltų vienybės dienos renginių organizavimą Šiauliuose. Buvome pirmasis miestas Lietuvoje, kur tokia šventė įvyko, nes apskritai pirmas toks renginys, dabar jau tapęs tradiciniu kasmetiniu, surengtas 2012 metais Bauskėje. Kaip reikšmingiausią šios šventės renginių programoje norėčiau išskirti tarptautinį forumą „Baltiškoji vienybė: komunikacijos perspektyvos“, kuriame dalyvavo ir Lietuvos, ir Latvijos atstovai, o moderavome jį dviese su latvių žurnalistu Ansiu Bogustovu. Be to, mūsų magistrantės baltų mugėje supažindino miestiečius su latvių kalbą. Beje, panašiai jos tais pačiais metais tai darė ir Vilniuje, Rotušės aikštėje vykusiame Europos kalbų dienos renginyje, į kurį mus atstovauti Latvijai pakvietė ambasada.
Tradicija tapusi Atvirų durų diena, kurią deriname prie 2003 metų kovo mėnesį surengto centro patalpų atidarymo. Ta proga esame surengę Šiaulių universitete išleistų baltiškų knygų – mokslinių straipsnių rinkinio „Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai“ (2006), Janio Rozenbergo „Stilistika: stilistinių kalbos priemonių klasifikacija“ (2009) ir mano straipsnių rinkinio „Tarp Lietuvos ir Latvijos: lingvistinės paralelės“ (2012) – pristatymus. Ta proga visada būdavo galimybė studentams parodyti, ką išmoko per latvių kalbos paskaitas, todėl jie įsitraukdavo į Atvirų durų dienos organizavimą.
Dar noriu grįžti prie Latvijos nepriklausomybės dienų. Simboliška centro gimimo data tarsi savaime įpareigojo Šiauliuose kasmet švęsti lapkričio 18-ąją. Kartais iniciatyva būdavo mūsų, o kartais mus kviesdavo prisidėti prie švenčių organizavimo, pavyzdžiui, choras „Bičiuliai“ arba kultūros centras „Laiptų“ galerija. Iš „Baltų centro“ sumanymų išskirčiau Latvijos Respublikos 90-mečio proga surengtą „Latvijos savaitę Šiauliuose“. Kasdien vyko tam tikras renginys: kino teatre buvo rodomas Aigaro Graubos režisuotas vaidybinis filmas „Rygos kariai“, kurį dabar jau ne kartą rodė LRT televizija, fakulteto Antrojo aukšto galerijoje atidaryta mano nuotraukų paroda „Latvijos mozaika“, universiteto studentų klubo „Mūzynas“ nariai skaitė poezijos vertimus, literatūrologas ir vertėjas Silvestras Gaižiūnas pristatė savo Zentos Maurinios romano „Tremties tragizmas“ vertimą, kuris pasirodė 2007 metais. Iškilmingiausiu savaitės akcentu tapo vakaronė „Latvija mano širdyje“. Ta proga į Šiaulius atvykęs Latvijos ambasadorius Hardijis Baumanis lankėsi ką tik baigtoje statyti Šiaulių arenoje ir Kryžių kalne, susitiko su Šiaulių pramonės, prekybos ir amatų rūmų prezidentu Alfredu Jonuška, taip pat su universiteto rektoriumi Donatu Jurgaičiu bei prorektoriumi Juozu Pabrėža. O savaitę užbaigėme Latvijos universiteto Studentų teatro parodytu spektakliu „Freken Julija“, po kurio drauge su aktoriais ir kitais svečiais vakarojome „Juonė pastuogėje”. Ten norintys galėjo paragauti pilkųjų žirnių – lietuviams neįprasto, nes Lietuvoje tokių žirnių neaugina, o latviams tradicinio patiekalo. Tai ne pirmas kartas, kai šiauliečiai galėjo šių žirnių paragauti. Per pirmąjį Nepriklausomybės dienos minėjimą 2003 metų lapkritį vakaronėje kavinėje „Kaukas“ valgėme tradicinius latviškus patiekalus ir neakivaizdžiai keliavome po Latviją. 2013 metais universiteto bibliotekoje surengėme parodą „Rainio saulės žemė“. Šią parodą sumanė Šiaulių dailininkai Arūnas ir Reda Uogintai ir keramikė Anda Svaranė iš Jekabpilio rajono Zasos draugijos „Sēļu pūrs“, o parengta ji po Zasoje vykusio plenero, kur latvių ir lietuvių dailininkai iliustravo Rainio poeziją vaikams. Man kaip „Baltų centro“ vadovei teko atsakinga užduotis – išversti į lietuvių kalbą iliustruotus eilėraščius, nes išleistuose poezijos rinkiniuose pavyko rasti vos kelis vertimus, o iš viso jų buvo per 30. 2015 metais Latvijos šventės proga pristatėme Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Lauros Laurušaitės monografiją „Tarp nostalgijos ir mimikrijos. Lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai“ ir mokslinių straipsnių rinkinį „Baltiška, tautinė, regioninė savimonė baltų literatūrose ir kultūrose“, kurį sudarė Vigmantas Butkus, o su studentėmis lituanistėmis tiesioginiame eteryje iš centro patalpų latviškai pasveikinome Latvijos šventės proga LRT laidos „Laba diena, Lietuva“ žiūrovus.
Dar vienas išskirtinis minėjimas įvyko 2016 metais. Sugalvojau pasikviesti Vladą Braziūną paskaityti poezijos bei vertimų iš latvių kalbos, o jis pasiūlė ta proga dar atvežti nuotraukų parodą, skirtą bičiulio latvių poeto ir vertėjo Knuto Skujenieko 80-mečiui. Vladas Braziūnas tada paprašė pakviesti ir Knutą Skujenieką, kuris, kai ši paroda buvo pristatyta Vilniuje, negalėjęs dalyvauti dėl ligos. Iki tol nebuvau su juo pažįstama, bet pažadėjau pabandyti. Ryšys užsimezgė labai lengvai ir viskas išsisprendė geriau nei galėjau tikėtis – Knutas su žmona Inta atvyko į Šiaulius ir dalyvavo tiek parodos atidaryme, tiek poezijos vakare. Negana to, poezijos vakaro „Baltų priedainės“ pradžioje Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ atliko kelias pagal Vlado Braziūno eiles sukurtas dainas. Renginio metu kankliavo Žemyna Trinkūnaitė, taip pat dalyvavo Vlado Braziūno poezijos tyrinėtojas šiaulietis profesorius Skirmantas Valentas. Iki dabar negaliu patikėti, kad pavyko visa tai įgyvendinti. O šių metų liepos pabaigoje Knutas Skujeniekas iškeliavo Anapilin.
Dar noriu paminėti atkurtos Latvijos Respublikos šventę 2019 metų gegužę, kai Latvijos garbei pasodinome rožes Šiaulių „Aušros“ muziejausChaimo Frenkelio vilos rožyne ir surengėme filmo „Arčiau žemės anapus upės“, pasakojančio apie Knutą Skujenieką ir Vladą Braziūną, peržiūrą, kurioje dalyvavo režisierė ir prodiuserė Viktorija Jonkutė bei filmo veikėjai Vladas Braziūnas ir Skirmantas Valentas. Į šventę atvyko ir Liepojos universiteto rektorė Dacė Markus ir prorektorė Ieva Uozuola, taip pat Lietuvos ambasados pirmasis sekretorius Donatas Vainalavičius. Rožės sėkmingai įsišaknijo ir džiugina lankytojus. Jas parūpino Klaipėdos universiteto Botanikos sodo direktorė Asta Klimienė, tapusi „Baltų centro“ nare, kai dirbo Šiaulių universitete, bet ir dabar, persikėlusi į Klaipėdą, palaikanti ryšius su mumis.
Tiesa, tokių narių, kurie nebegyvena Šiauliuose, yra ir daugiau. Jų narystės oficialiai nenutraukėme, nes manau, kad prasminga išlaikyti moralinį ryšį, net jei negali aktyviai dalyvauti centro veikloje. Be to, dabar socialiniuose tinkluose jie gali matyti informaciją apie veiklas. Esu sukūrusi „Baltų centro“ feisbuko puslapį, kur stengiuosi viešinti tiek mūsų organizuojamus renginius, tiek tai, kas pasirodo aktualu lietuvių ir latvių bendradarbiavimui ar tiesiog įdomu baltiškame kontekste. Ten Latvijos šimtmečio proga, likus 100 dienų iki šventės, pradėjome kasdien skelbti sveikinimą tam tikrai Latvijos institucijai ar asmeniui. Iš viso susidarė šimtas sveikinimų. O patys sau ta proga surengėme šventę – lapkričio 18 d. vykome į Rygą tiesiogiai dalyvauti šimtmečio minėjime.
Negaliu nepasidžiaugti, kad ne kartą į „Baltų centro“ organizuojamus renginius atvykę svečiai – tiek lietuviai, tiek latviai – sulaukia miesto spaudos dėmesio. Dienraštyje „Šiaulių kraštas“ išspausdinti interviu su ambasadoriais Osvaldu Čiukšiu ir Martiniu Virsiu, rašytoja Mara Zalyte, režisieriumi Janiu Streiču, literatūrologais Janiu Uoga ir Laura Laurušaite, kuriuose jie gvildena latvių ir lietuvių bendrystės klausimus bei aptaria to meto aktualijas. Apskritai apie įvairius „Baltų centro“ renginius spaudoje taip pat yra paskelbta nemažai straipsnių.
Daug būtų galima pasakoti apie tarptautinį folkloro festivalį-konkursą „Saulės žiedas“. Nuo 2005-ųjų metų įvyko jau aštuoni festivaliai. Dėl pandemijos teko pakoreguoti planus, todėl devintasis vyks kitų metų liepos pradžioje. Jam jau rengiamės, nes toks tarptautinis renginys reikalauja daug laiko ir pastangų. Tuo rūpinasi ilgamečiai aktyvūs centro nariai festivalio direktorius Zenonas Ripinskis ir jo pavaduotoja Rūta Stankuvienė, kelių pirmųjų festivalių direktorė, ir meno vadovas Darius Daknys. Šis festivalis yra įtrauktas į reprezentacinių Šiaulių miesto renginių sąrašą ir užsitarnavęs puikią reputaciją ne tik visoje Lietuvoje, bet ir užsienyje. Festivalio direktorius Zenonas Ripinskis išrinktas į tarptautinės šokių festivalių federacijos FIDAF vykdomąjį komitetą, taip pat paskirtas tarptautinės liaudies meno organizacijos IOV vykdomuoju direktoriumi Lietuvoje. 2017 metais esame gavę Kultūros ministerijos padėką. Festivalyje taip pat atsispindi ryšiai su Latvija – visų įvykusių festivalių vertinimo komisijoje Latvijai atstovavo Ernestas Spyčas, o tarp dalyvių kaskart bent vienas, o kartais ir du, kolektyvai būdavo iš Latvijos.
O kuo išskirtiniai centrui buvo šie metai?
Šiais metais surengėme nemažai ir rimtų, ir šventinių renginių. Vasario mėnesį pasakojimu apie lietuvių ir latvių kalbų ir kultūrų populiarinimą Šiauliuose pradėjau paskaitų ciklą „Baltų centrui 20“. Per šį laiką išklausėme septynias paskaitas. Kai sugalvojau šį ciklą, norėjau, kad centro nariai pristatytų visuomenei savo darbus ir jų rezultatus. Nebūtinai temos turėjo atspindėti ryšius tarp lietuvių ir latvių, tačiau buvo ir tokių paskaitų. Istorikė Rita Regina Trimonienė supažindino su Šverinų giminę, kuri jungia Kuršą, LDK ir Lenkiją, o literatūrologas Vigmantas Butkus apžvelgė, kaip latvių literatūroje rašoma apie Lietuvą ir lietuvius. Kalbininkės Rūta Kazlauskaitė ir Giedrė Čepaitienė pristatė savo išleistas naujausias knygas, Kazimieras Župerka aptarė neapykantos kalbos apraiškas, o apie kultūros kelius ir jų kūrimą papasakojo Rūta Stankuvienė. Jos vadovaujamame Šiaulių turizmo informacijos centre atidarytas „Baltų kelias“, kuris prasidėjo kaip „Baltų centro“ projektas 2013–2016 metais, bet vėliau išsirutuliojo į tai, ką turime mieste dabar – šiuolaikišką ir patrauklų Baltų kultūros pažinimo centrą. Turiu vilties dar kokias tris paskaitas iš šio ciklo surengti kitų metų pradžioje, kad sulauktume ir „Baltų centro“ patalpų atidarymo dvidešimtmečio.
Šventiniu koncertu Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje paminėjome Latvijos nepriklausomybės dieną ir „Baltų centro“ 20-metį, nes koncertas įvyko būtent lapkričio 20 d. Jį surengti pasiūlė pučiamųjų orkestro „Cēsis“ vadovas ir dirigentas Janis Purinis, kuris pakvietė prisijungti Jelgavos muzikos mokyklos jaunuosius atlikėjus, nes norėjo supažindinti juos su Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos atlikėjais. Į nuostabų dviejų valandų trukmės koncertą susijungė ir latviai, ir lietuviai. Įsiminė dirigento išsakyta mintis, kad prasminga ir malonu švęsti valstybės gimtadienį pas draugus ir kartu su draugais. Džiugu, kad Janis Purinis jau ne pirmą kartą atvyksta į Šiaulius ir atveža vis kitą orkestrą. „Baltų centro“ kvietimu Baltijos kelio paminėjimo proga 2008 ir 2018 metais Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje koncertavo jo vadovaujamas Latvijos jaunimo simfoninis pučiamųjų orkestras.
Iškilmingą 20-mečio minėjimą surengėme gruodžio 5 d. Šiaulių miesto savivaldybėje. Oficialiojoje dalyje buvo pristatytas Lietuvos ir Latvijos Užsienio reikalų ministerijų užsakymu šiais metais parengtas pranešimas „Latvijos ir Lietuvos strateginiai įsipareigojimai ir pasirinkimai neramumų ir didžiųjų valstybių varžymosi amžiuje. Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo perspektyvos“, kurio autoriai buvę ambasadoriai Neris Germanas iš Lietuvos ir Gintas Jegermanis iš Latvijos. Tai 2012 metais Nerio Germano ir Alberto Sarkanio paskelbtos studijos, tapusios tarsi gairėmis bendradarbiavimui plėtoti, rekomendacijų įgyvendinimo patikrinimas. Šiauliuose pirmosios studijos dalį aptarėme per jau minėtą Baltų vienybės dienos forumą 2013 metais, o tų pačių metų pavasarį dar surengėme pasidalinimą bendradarbiavimo su latviais patirtimis. Tąkart pasikvietėme į Šiaulius vieną iš autorių Albertą Sarkanį ir tuometinį Lietuvos ambasadorių Latvijoje Ričardą Degutį.
Turiu pasakyti, kad jiems šiauliečių pasakojimai apie įvairių organizacijų ryšius su latviais paliko didelį įspūdį. Šių metų pranešimą, kuriame daug dėmesio skiriama europiniam kontekstui ir mūsų šalių gyvavimui sudėtingomis pastarojo meto grėsmių sąlygomis, pristatė Gintas Jegermanis. Jubiliejaus proga sulaukėme daug malonių sveikinimų. Labai nudžiugino Latvijos Respublikos prezidento Egilo Levito sveikinimas, kuriame pabrėžiama: „Mes turime bendrą tikslą – užtikrinti mūsų tautų ir valstybių gyvavimą per amžius“ ir linkima „aktyviai tęsti darbą latvių ir lietuvių tautų labui“. Į šventę atvyko Lietuvos ambasados Latvijoje konsulė Dalia Naktinytė, Liepojos universiteto rektorė Dacė Markus, literatūrologė ir vertėja Laura Laurušaitė. Sveikino „Baltų centrą“ ir partneriai, ir centro nariai: miesto savivaldybės bibliotekos direktorė Irena Žilinskienė ir Rima Giržadienė, Lietuvių kalbos draugijos pirmininkė Genovaitė Kačiuškienė ir jos Šiaulių skyriaus pirmininkas Algirdas Malakauskas, laikraščio „Mokslo Lietuva“ redaktorius Jonas Jasaitis, Šiaulių turizmo informacijos centro direktorė Rūta Stankuvienė, Džiuljeta Maskuliūnienė, Jurgita Macienė. Šventinę nuotaiką padėjo kurti Jelgavos folkloro kolektyvas „Dimzēns“, draugystė su kuriuo užsimezgė dar 2005 metais per pirmąjį festivalį „Saulės žiedas“. Po to jie ne kartą yra dalyvavę įvairiuose renginiuose Šiauliuose, taip pat ir „Baltų centro“ dešimtmečio šventėje. O neformalus bendravimas tęsėsi prie kavos puodelio ir Šiaulių prekybos mokyklos parūpintų vaišių – kavos ir jubiliejinio torto. Taigi, jubiliejinius metus praleidome prasmingai, o užbaigėme smagiai.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.2013 m.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė
