Mokslininkų teigimu, įvairūs gudų ir kitų tautų mąstytojai bei istorikai ilgai bandė ir vis dar bando atsakyti į painius gudų tapatybės klausimus, tačiau tenka konstatuoti, kad ji yra „sunkiai apčiuopiamas ir aprašomas fenomenas“ (Rūstis Kamuntavičius Gudijos istorija. Baltarusijos istorija 2021: 306). Lietuvių santykiai su gudais taip pat nėra vienaprasmiški. Nuo XIII amžiaus „dabartinių lietuvių ir gudų protėviai gyveno bendroje valstybėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kartu jie sudarė absoliučią gyventojų daugumą ir lėmė tiek politinius, tiek kultūrinius krašto pakilimus ir nuosmukius. XVIII amžiaus pabaigoje žlugus Abiejų Tautų Respublikai, lietuviai ir gudai daug laiko (iki 1991 metų) gyveno caro, vėliau – sovietų valdomoje vientisoje erdvėje, neskiriami jokių politinių sienų. Pirmą kartą istorijoje šios tautos viena nuo kitos atsiskyrė tarpukariu (tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų), antrą – tik po 1990 metų. Nė viena kita kaimyninė tauta – nei latviai, nei lenkai, nei rusai – neturėjo tokios ilgos bendros istorijos su lietuviais“ (ten pat: 10). Taigi istoriškai lietuviai ir gudai buvo labai artimos tautos, tačiau pats gudo vaizdinys nėra daug tirtas.
Etnologė Dalia Senvaitytė 2001 m. atliko anketinį tyrimą. Pasirodė, kad lietuviai nedaug ką tegalėjo pasakyti apie kaimynystėje gyvenančius gudus. Respondentai išskyrė jų neigiamas savybes – girtuoklystė ir tinginiavimas, bei teigiamas savybes –nuoširdumas, draugiškumas, geraširdiškumas, linksmumas. Tačiau net 45 procentai respondentų apskritai negalėjo nurodyti, kas būdinga baltarusiams (Dalia Senvaitytė Etninių stereotipų kaita: tautybės studentų akimis 2004: 124). Prie tokios pat išvados prieita ir atlikus kitą tyrimą. Kalbininkė Silvija Papaurėlytė-Klovienė nustatė, kad lietuvių kalbinėje sąmonėje baltarusių konceptas yra menkai susiformavęs, nes šios tautos atstovo lietuviai nesieja apskritai su jokiais charakterio bruožais (Silvija Papaurėlytė-Klovienė Kaimyninių tautų atstovai ir jų nacionalinio charakterio specifika lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje 2010: 3–7).
Didesnio dėmesio sulaukė tik paties žodžio gudas kilmės aiškinimai. Pasirodo, etnonimas gudai yra vienas iš neaiškiausių lietuvių kalbos žodžių. Dėl jo atsiradimo ir reikšmės buvo pateikta įvairių Lietuvos ir užsienio kalbininkų nuomonių (plačiau žr. Loreta Vaičiulytė-Semėnienė, Veslava Čižik-Prokaševa, Aurelija Gritėnienė, Danutė Liutkevičienė, Anželika Gaidienė Lietuvio kaimynai: draugai ar priešai? 2022).
Kai kurių kalbos tyrėjų teigimu, žodžio gudas vartojimas „turi ryškų niekinamąjį atspalvį“ (Simas Karaliūnas Pavadinimo gùdas kilmė 2004: 216). Panašios pozicijos laikosi ir etnologai: smulkiojoje tautosakoje neretai pasišaipoma iš kitokios gudo išvaizdos, jų nevėkšliškumo, kvailumo (Laima Anglickienė Kitataučių įvaizdis lietuvių folklore 2006: 209–210).
Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (toliau DLKT) paieška įvairių žodžio gudas formų pavartojimo pateikia 1095 atvejus. Analizei ir gudo aprašymui buvo atrinkti 459 sakiniai. Nors, DLKT duomenimis, gudais galėjo būti pavadinti germanų tauta, baltai, tam tikros baltų gentys (nadruviai, skalviai, jotvingiai), slavai, baltarusiai, lenkai, rusai, ukrainiečiai, nelietuviai, kitatarmiai kaimynai, lietuviai, sulenkėję lietuviai, prastuomenė ar neaiškiai kalbantieji, daugiausiai pavyzdžiuose iš DLKT neabejotinai kalbama apie gudus-baltarusius.
DLKT dažniausiai kalbama apie draugiškus ir artimus gudų santykius su lietuviais. Gudai nuo seno gyveno Lietuvoje, juos jungė bendras istorinis likimas ir panašios kultūros. Jų kalba buvo pasirinkta kanceliarine kalba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kaip rodo pavyzdžiai, gudai prisidėjo prie Lietuvos mokyklos atgimimo, dalyvavo įvairiose politinėse organizacijose, eidavo aukštas pareigas, bendradarbiavo su lietuviais ir visuomeniniame gyvenime. Jie buvo vieningi su lietuviais ne tik LDK laikais, bet ir XX a. pradžioje, kai galvojo apie bendrą valstybę. Lietuvos kariuomenė tuo metu turėjo gudų dalinius, kurie padėjo ginti Lietuvą, kovojo kartu su lietuviais prieš lenkus. Lietuvių ir gudų artumą liudija gud* šaknies asmenvardžių gausa ir jų platus vartojimas Lietuvoje.
Lietuvių ir gudų santykius iki 1917 m. vasaros galima apibūdinti kaip draugišką bendradarbiavimą, tačiau vėliau gudų ir lietuvių politiniai santykiai tapo sudėtingi ir ganėtinai painūs. Apie tai plačiai ir tiksliai pasakojama DLKT. Tuo metu gudai svajojo apie laisvą ir nepriklausomą savo valstybę bei tautinius kariuomenės dalinius. Tačiau okupacinės valdžios (Rusijos, Vokietijos, Lenkijos) neleido jiems to pasiekti. Vienintelė išeitis buvo jungtis su lietuviais. Tą jie ir bandė daryti. Ne kartą buvo tariamasi su lietuviais, yra žinomi keli 1918 m. susitarimo rezultatai ir 1920 m. Lietuvos Demokratinės Respublikos Vyriausybės ir Gudų Liaudies Respublikos Vyriausybės sutartis. Iš jų matyti, kad gudai galvojo ne tik apie jungimąsi su Lietuva, bet visų pirma apie savo tautos gerovę ir nepriklausomybę. Lietuvių ir gudų bendradarbiavimo 1920–1922 m. laikotarpis buvo bene turtingiausias: Lietuvos Vyriausybės sudėtyje dirbo Gudų reikalų ministerija, kariuomenėje veikė Ypatingasis gudų batalionas, Kaune rezidavo egzilinė vyriausybė ir egzilinės Gudų Demokratinės Respublikos atstovybė. Buvo pasirašytos kelios politinės ir finansinės sutartys. Už pažadą remti Lietuvos pozicijas Vilnijoje Lietuva egzilinei gudų vyriausybei teikė finansinę ir politinę paramą, globojo ir šelpė gudų partizanus, veikiančius lenkų užimtoje Vilnijoje. Vėliau Lietuvos ir Gudijos vyriausybių santykiai pašlijo ir jų normalizuoti nebepavyko. Kai 1923 m. Ambasadorių konferencija nustatė Lietuvos ir Lenkijos sieną bei Lenkijos ir Rusijos sieną (taip buvo patvirtintas buvusių LDK teritorijų pasidalijimas tarp lenkų ir sovietų), bendros valstybės idėjos žlugo galutinai. Drauge baigėsi ir aktyvaus lietuvių ir gudų politinio dialogo laikotarpis. Interesas kurti tarpusavio santykius visai sumenko, Kaune gyvenę gudų veikėjai tarpusavyje susiriejo ir daugelis jų išvyko į Prahą.
Iš DLKT sužinome ir apie skriaudas, kurias patyrė gudai. Senovėje lietuviai mėgo gudus puldinėti ir apiplėšinėti. Daug iliustracijų rasta apie Lietuvos valdžios neteisybes gudų atžvilgiu. Kalbama apie XX a. pradžios Lietuvos Vyriausybės „drastiškas akcijas“, „griežtą elgesį“, „represijas“ prieš gudus; apie gudų partizanų palikimą likimo valiai, jų persekiojimą, kaltinimus bolševizmu, jų areštus, sodinimą į kalėjimus. Pasakojama apie liepimą palikti užimamas patalpas, daromas kratas, likviduojamas jų organizacijas, archyvą. Netrūksta DLKT ir pavyzdžių, kuriuose sakoma, kad Lietuvos Vyriausybė nesilaiko susitarimo su gudais, laužo sutartį, nesirūpinama gudų reikalais, nevykdomos švietimo ir kultūros reformos, likviduotos ypatingos karinės dalys. Iš gudų buvo tyčiojamasi, juokiamasi, jų nebuvo gaila. Keli pavyzdžiai rodo, kad neteisybės gudų atžvilgiu pasitaiko ir dabartyje: būta gudų diskriminacijos atvejų, jų kultūra yra nepripažįstama, kartais jie yra pamirštami, išbraukiami iš Lietuvos istorijos, atsisakoma spausdinti jų knygas, nors jos pasakoja apie bendrą lietuvių ir gudų istoriją.
Šiek tiek tekstyne kalbama ir apie gudų santykius su kaimynais, daugiausia apie XX a. pradžios laikotarpį. Po Pirmojo pasaulinio karo į gudų žemes pretendavo daugelis šalių, taip pat ir Lenkija, okupuotose Gudijos teritorijose vyko aktyvi gyventojų polonizacija, lenkų legionieriai siautėjo ir terorizavo okupuotus gyventojus. Konstatuojama, kad gudai bijojo tartis su lenkais, nes suprato, kad dėl to praras tautiškumą, liks Lenkijos valdžioje, leis lenkams kištis į jų švietimo reikalus. Nors tekstyne esama duomenų, kad lenkų valdžios atstovai stengėsi integruoti gudus į Lenkijos valstybę geruoju, darė jiems nuolaidų, siūlė visokeriopą pagalbą, tikino, kad lenkų valdžia, laikui bėgant, patenkins visus jų poreikius, tačiau minima ir kad būta atvejų, kai lenkų valdžia suimdavo ir kalindavo gudų politinius veikėjus. Su Rusija santykiai nebuvo geresni. Užsimenama, kad caro valdžia uždraudė spaudą gudų kalba, naikino 1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų dalyvius. XX a. pradžioje Rusijos veikėjai, naudodamiesi prastėjančiais lietuvių ir gudų santykiais, bandė stiprinti savo įtaką gudų politikams, stengėsi diskredituoti Rusijos politikai nepalankius gudų veikėjus, veikti gudus dislokuodami jų žemėse rusų karines pajėgas. Kita vertus, teikė gudams paramą: leido jų knygas, ketino remti žurnalo leidybą. Tačiau būta ir skriaudų: gudų veikėjai buvo sodinami į kalėjimus, buvo uždrausta leisti daugelį dienraščių gudų kalba, pavergtos tautos buvo engiamos. Konstatuojama, kad Baltarusija yra priklausoma nuo Rusijos, yra laikoma jos „tvirta ranka“. DLKT apie gudų santykius su latviais plačiai nekalbama, minimas 1925 m. konfliktas, dėl kurio santykiai tarp šių tautų pašlijo. Kiek sužinome ir apie gudų santykius su vokiečiais: jie 1918 m. kovo mėnesį užėmė didžiąją Gudijos dalį. Gudai bandė skelbti savo šalies nepriklausomybę, tačiau vokiečiai grasindami represijomis išvaikė Gudijos vyriausybę. Nors vokiečiai po kurio laiko gudams leido patiems tvarkytis švietimo ir kultūros srityse, iš tikrųjų ir toliau valdė Gudiją ir nurodinėjo, kaip jie turėtų elgtis. 1918 m. gruodžio mėnesį Gudiją užėmė Raudonoji armija, tačiau santykiai tarp gudų ir vokiečių nenutrūko, vokiečiai ir toliau darė įtaką gudų politikams.
DLKT tekstai leidžia kiek artimiau susipažinti su gudais. Pasakojama apie žinomus gudų kilmės žmones. Daugiausia vardijamos politinių veikėjų pavardės, pasakojama apie jų pasiekimus, aukštus rangus, pripažinimą. Minimi ir žinomi gudų istorikai, kariškiai, kunigai, mokslininkai, kalbininkai, visuomenės ir kultūros veikėjai, filosofai, rašytojai, poetai. Sužinome apie jų spaudą, kuri buvo leidžiama ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje bei Rusijoje, literatūros kūrinius, operas, spektaklius ir enciklopedijų gausą. Apie jų troškimą turėti savo fakultetą Vilniaus universitete, apie pastangas sustiprinti savo kultūrą: buvo kuriamos vidurinės ir aukštosios mokyklos, steigiamos mokslinės ir kultūrinės draugijos, rengiamos konferencijos, pasitarimai, gudų kalba paskelbta valstybine ir privaloma Gudijos Liaudies Respublikoje. Jų muziejai, teatrai, centrai nekliudomai veikė Lietuvoje.
Tirta medžiaga rodo, kad gudų būta stačiatikių ir katalikų, kad Lietuvoje buvo rūpinamasi maldaknygių ir tikybos knygų leidimu gudų kalba. Iš DLKT sužinome, kad kai kurie lietuviai manė, jog gudai katalikai yra sugudėję lietuviai:
- Gudai – katalikai čia yra ne kas kita, kaip sugudėję lietuviai.
DLKT daug kalbama apie gudų politinius santykius, o apie pačius gudus kaip žmones dažniausiai nutylima. Šiek tiek informacijos apie tai, kaip gudus vertina lietuviai, galima rasti prisiminimuose. Pavieniai sakiniai mums pasakoja apie gudų vidines savybes. Iš jų sužinome, kad gudai yra pamaldūs, dosnūs, nuoširdūs, dori, geri, jautrūs, malonūs, protingi, įdomūs bei gudrūs:
2.Vienas senyvas vyras, visų vadintas „seneliu Gudu“, padirbo didžiulį medinį kryžių. Aplink jį suklaupę žmonės melsdavosi […].
3. Šimto dvejų metų Adomas Gaidys iš Marcinkonių Gediminui Žijunskiui papasakojo: – Išėjo elgeta žebravot Guduosna ir ten tiek uždirbo, kad net namo negalėjo parsinešti, turėjo arklį samdyti. Eidamas per gudų kaimus, elgeta užuot giedojęs taip užtraukė: Gudai lietuviškai nesuprato, bet, girdėdami minint Jėzaus ir Marijos vardus, manė, kad anas karštai meldžiasi, ir šelpė kaip išmanydami.
4.Ypač buvo nuoširdūs vienuoliai gudai.
5. Baltgudijoje reiks vartoti gudų kalba. Svetimtaučių neišvengsi. Mano buvo paskirtas gen. Kundratavičius – gudas … Žmogus labai doras.
6. Šiuo metu jau buvo neįmanoma veikti taip kaip 1920 metais, kai beveik kiekviename kaime turėjau gerų žmonių, kad ir gudų, bet pritariančių Lietuvos politikai ir lietuviškam darbui.
7. Su Divakovu susidarė glaudus kontaktas, pasakyčiau netgi pasitikėjimo atmosfera. Kartu gyvenant šis malonus, protingas, tautiškai sąmoningas gudas man daug ką papasakojo, ypač apie sovietinių partizanų veiklą vokiečių okupacijos metu.
8. 1984 m. pradžioje mano kolegos gudų kalbininko Fiodoro Klimčuko patartas laišku iš Minsko į mane kreipėsi Mikola Šeliagovičius, labai įdomus žmogus.
9. Paskui gandas pasklido, plaukąs ežerais gudrus senas gudas su šuniuku. Suranda bebrų olą (po angą kiekviename gale, kaip ir lapių), prie vienos angos spąstus pastato, į kitą angą mokytas šuniukas lenda ir vis „Am, am, nešdinkis, bjaurybe!“ Nežinau, kiek tas gudas bebrų išgaudė.
DLKT pavyzdžiuose minimas ir gudų darbštumas, ūkiškumas, tai rodo, jog gudai sunkiai dirba, kad pragyventų ir išgyventų:
10. Iš senojo, dar prieškarinio gyvenimo pakalnėje Kepežinskai prisimena Nemunu plaukiojusius garlaivius, sielius, kuriuos plukdydavo gudai, šnekindavę pakrantėse skalbinius velėjusias moteris.
11. Gudai atvežė parduoti bulvių į kiemą. Pilna mašina, atlaužti sunkvežimio bortai, senos padangos, tepaluotas variklis ir bulvių, bulvių […].
12. Tai tokia vieta, kur žmogus gali pabūti vienas sau akis į akį su Gamta. Kas įstrigo atmintin, pasižvalgius į šonus? Šilai – reti, kadagynai. Pievos – gudų pusėj gražiai nuganytos lankos, Lietuvoj – suvirtusi žolė. Ne tik neišganyta, bet ir neiššienauta, gal net nebe pirmi metai.
13. Konfrontuodamas su Prahos gudų grupe, nebegaudamas finansinės paramos iš Kauno ir labai menkai finansiškai palaikomas Maskvos, Cvikievičius buvo priverstas ieškoti sau pragyvenimo šaltinių. Todėl Kaune įkūrė privatų knygyną, kuris davė ne tik šiokį tokį pelną, bet leido ir laisviau veikti.
Nors 11 pavyzdys tarsi rodo, kad gudai gyvena varganai, tačiau kiti tekstyno pavyzdžiai atskleidžia, jog esama pasiturinčių gudų:
14. Šis, kairysis, krantas yra Maros, o dešinysis – Maruchos. Čia lietuviai, ten – gudai. Čia anais laikais ėjo siena su Lenkija, dabar – su Baltarusija. Sveikinu Maruchos pusėje didelės sodybos šeimininką gudą, kalbamės lenkiškai, apsiklausinėju.
15. […] į gudus savo vaikų mūsų žmonės nelabai norėjo leisti. O Anė ištekėjo už turtingo Bolesiaus Jurčenkos ir visai gerai gyveno […].
Daug DLKT pavyzdžių rodo, kad gudai siekia aukštojo mokslo:
16. Jo paskaitų klausėsi ne vien lietuviai studentai, bet ir lenkai, ir gudai.
17. Iš rusistų artimiau bendravau su gudu (tada vis labiau ėmė įsigalėti šio etnonimo pakaitas baltarusis) Antonu Antanovičiumi, gerai išmokusiu lietuvių kalbą ir labai susidomėjusiu lietuvių ir gudų kalbiniais ryšiais.
DLKT pavyzdžiai rodo, jog gudų politikai savo tėvynės labui moka susivienyti ir dirbti kartu, kad gudai yra savo šalies patriotai ir pasiryžę dirbti tėvynės labui net emigracijoje:
18. Sviatopolkas-Mirskis per pokalbį pareiškė, jog „gudų yra dvi grupės ir kuri stipresnė, nežinia, bet dirba išvien“.
19. Buvo apsispręsta, jog vyriausybės nariai, kurių dauguma buvo seniai žinomi prieškariniai veikėjai, turi išvykti ir toliau vykdyti savo funkcijas, kol bus įmanoma, gudų teritorijoje, paskui emigracijoje.
DLKT kalbama ir apie gudų tradicijas: parodoma, kad gudai laikosi savo tautos tradicijų, turi jų nemažai, mėgsta dainuoti ir šokti:
20. Apie gandro siejimą su pavasario sutikimo šokiais liudija ir gudų papročiai. Mogiliovo srityje merginos, pamačiusios atskridusius gandrus, užsilipdavo ant stogo ir dainuodavo pavasarines dainas, užbaigdamos kiekvieną posmelį šūksniu „Gū!“, arba, dainuodamos tas pačias dainas, eidavo ratelius („tanki“).
21. Gudų etnochoreografijos tyrinėtoja J. M. Čiurko taip pat pabrėžia, kad Kupalos rateliai (chorovodai), skirtingai nei įvairesnės choreografijos pavasariniai chorovodai, dažniausiai turėję rato, primenančio saulę, formą. Šis dėsningumas dar kartą primena vestuves, kadangi ir vestuvinėje choreografijoje vyrauja ratas, o priešpriešos šokiai sudaro tik labai mažą jos dalį.
22. Už mėnesio sustoję gudų sielininkai nelipo į krantą – kūreno laužą ant rąstų, Nemune. Vyrai dainavo, melodija slydo žemyn tėkme – iki pat Barbės akmenų.
Dar apie gudus galima pasakyti, jog jie ir jų kultūra labai veikė gyvenančius pasienyje su Gudija lietuvius: kaimai, žmonės sugudėdavo, jų dainos skyrėsi nuo grynai lietuviškų:
23. Sugudėjimas labiausiai grėsė jaunimui, todėl daugiausia su jaunimu ir bendravau.
24. Tyrinėjant klausimą, kurie kaimai šiaurės – rytų Lietuvos paribyje yra gudiški, o kur sugudėję lietuviai, tvirtas rodiklis yra tų žmonių religija.
25. Onulė pati buvo našlaitė, mamos netekusi būdama kelerių metukų, todėl turėjo labai gerą jautrią širdį. Dainavo taip pat labai gražiai, žemu balsu, yra išlikę jųdviejų su dzieduliu įrašai ir jos vienos – tos dainos kitokios nei dziedulio, ji atitekėjo į Mardasavą „nuo Gudų“ – iš Kabelių parapijos, Ašašnykų kaimo.
Tačiau keli tekstyno pavyzdžiai rodo, kad patys gudai linkę krypti prie rusiškos kultūros, renkasi rusiškas mokyklas:
26. 1993 m. ypač išsiskyrė gudai, kurių vaikai ne tik iš gudiškai mišrių, bet ir iš vientaučių gudų šeimų daugiausiai lankė tik rusiškas mokyklas.
27. Rusiškosios kultūros poveikis švietimo sistemai čia taip pat smarkiai mažesnis ir žymus tik gudų tautinei mažumai, bet visai nereikšmingas lenkams ir visom kitom tautinėm mažumom: ukrainiečiams, totoriams, karaimams […].
Apie gudų išvaizdą DLKT mažai ką papasakoja. Aišku, kad senovėje gudų vyrai nešiojo barzdas ir kad gudų moterų apranga labai skyrėsi nuo lietuvių moterų aprangos:
28. Himnu tapo senovinė perlojiškių raitelių daina: „Vai tai mes berneliai, / Perlojos raiteliai. / Mes nieko nebijom, / nei gudų barzdočių – / Mūs aiklūs žirgeliai, mūs šveitrios šoblelės […].“
29. Rytoj aisim siena pakasyc. Ne kiekvienas supras, kad teta eis šienauti, o ne kasyti kažkokios sienos. Visi iš jos tik juokdavosi. Pamažu teta Anė virto tikra gude – gobdavosi gudiška gėlėta skara, sijonus ir prijuostes nešiojo ilgus, tulpėmis ir rožėmis išsiuvinėtus. Net paltas buvo smarkiai įgnybtas per liemenį. Tuo iš karto skyrėsi nuo mūsų kranto moterų […].
Nepalankiai apie gudus DLKT mažai kalbama. Paminėta, kad gudų kaimuose neegzistavo tautinė sąmonė, kad gudų studentija nebuvo tautiškai susipratusi, kad neverta mokytis jų amato ir leisti mergelėms tekėti už gudų (šių atvejų priežastys nenurodomos). Užsimenama, kad gudai pravardžiuodavo lietuvius. Papriekaištaujama, kad gudai mėgsta savintis Lietuvos istoriją, lietuvių nuopelnus, pergales. Viename priežodyje patariama nesipykti su gudais, vienoje maldelėje maldaujama Perkūno juos mušti, esama patarlių, kuriomis pašiepiama gudų tinginystė (tai prieštarauja anksčiau pateiktiems 10–13 pavyzdžiams). Visai tikėtina, kad gudai yra nekonfliktiški, ramūs žmonės, dėl to taip mažai randama sakinių, kuriuose apie juos atsiliepiama nepalankiai.
Istorija rodo, kad gudams, palyginti su kaimyninėmis šalimis, dažniausiai nesisekė: IX–XI a. jie priklausė Kijevo Rusiai, XIII–XIV a. jų kunigaikštystės buvo prijungtos prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o nuo XVI a. antros pusės priklausė Abiejų Tautų Respublikai. Per 1654–1667 m. karą rusų kariuomenė užėmė beveik visą Gudiją, tačiau 1667 m. ji grąžinta LDK. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų ji atiteko Rusijai, ši siekė gudus surusinti. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kilo tautinio atgimimo sąjūdis, 1918 m. vasario 20 d. Gudų Rada sudarė vyriausybę, kovo 9 d. paskelbė Baltarusijos Liaudies Respubliką, 25 d. – jos nepriklausomybę. Tačiau tai buvo daugiau simbolinis aktas, nes sukurti parlamento, ministerijų, kariuomenės jai neleido nė viena okupacinė valdžia (nei bolševikai, nei vokiečiai, nei lenkai). Gudai, anot DLKT, nuolat buvo skriaudžiami, pamirštami, ignoruojami:
30. Nepaisant istorinio likimo ir kultūros bendrybių, gudams pasisekė kur kas mažiau nei mums – kitaip nei lietuviai jie nespėjo į istorijos traukinio paskutinį vagoną ir neturėjo tarpukariu Nepriklausomybės dvidešimtmečio. Jie taip ir nesusigrąžino rašybos lotynų raidynu, kuriuo XIX amžiaus pabaigoje buvo pradėta kurti gudų literatūra […].
Tačiau tai niekaip nepaveikė jų žmogiškas savybes: DLKT rasta labai mažai sakinių, kuriuose apie gudus kalbama nepalankiai. DLKT parodoma, kad gudai yra pamaldūs, dosnūs, nuoširdūs, dori, geri, jautrūs, malonūs, protingi, įdomūs bei gudrūs, kad gudai laikosi savo tradicijų, mėgsta dainuoti ir šokti. Minimas jų darbštumas ir ūkiškumas, pasiturimas gyvenimas (nors esama ir vargingiau gyvenančių). Rodomas aukštojo mokslo siekis, pasakojama apie jų pasiekimus, pripažinimą, žymius žmones, apie jų patriotizmą, mokėjimą susivienyti tėvynės labui, jų pasiaukojimą.
Šį tekstą sudaro ištraukos iš kolektyvinės monografijos Lietuvio kaimynai: draugai ar priešai? (autorės Loreta Vaičiulytė-Semėnienė, Veslava Čižik-Prokaševa, Aurelija Gritėnienė, Danutė Liutkevičienė, Anželika Gaidienė 2022, kuri bus paskelbta 2023 m. sausio mėnesį)
Dr. Veslava Čižik-Prokaševa
Lietuvių kalbos instituto
Semantikos ir ekonominės lingvistikos tyrėja
