Gintaras Makarevičius: Žemaitės kūryba buvo talentingai rašoma tikrovė

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio pagal Sigito Parulskio pjesę „Julija“ premjera įvyks jau šį penktadienį, vasario 21 d., Trakų kultūros rūmuose. Spektaklio „Julija“, rež. Kirilas Glušajevas, centre – šiuolaikinė aktorė Dora (akt. Jolanta Dapkūnaitė), gavusi pasiūlymą jauno režisieriaus spektaklyje vaidinti rašytoją Žemaitę. Besiruošdama vaidmeniui, Dora įgauna daug žinių apie Žemaitę ir ši tampa jos įkvėpimo šaltiniu.
Tęsdamas kultūros sklaidą regionuose Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia Vilniaus žiūrovus savaitgalį pradėti Trakuose (nes rodymas Vilniuje bus tik po mėnesio – kovo 24 d.), o LNDT teatrologė Daiva Šabasevičienė kalbina spektaklio scenografą nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Gintarą Makarevičių.

Kokią Žemaitę atsimeni iš vaikystės?

Nėra jokių vaikystės prisiminimų, bet praleistas laikas kaime, vėliau jau mokykloje skaitant Žemaitę tarsi primindavo kai kuriuos žmones, matytus kaimo aplinkoje.
 
Ar keitėsi požiūris į ją vėliau?
 
Vėliau, kai pradėjau kurti dokumentinius filmus, supratau, kad Žemaitės kūryba buvo talentingai rašoma tikrovė, kurioje ji gyveno.
 
Kuo ypatinga Sigito Parulskio pjesė „Julija“?
 
Sigito Parulskio pjesė įdomi tuo, kad konstruoja ar kuria situacijas iš dviejų tarpusavyje tiesiogiai nesusijusių asmenybių, kurių viena – Dora, įkvėpta Žemaitės biografijos, pati pagaliau ryžtasi keisti savo gyvenimą, nori sugrįžti į kūrybą. Įdomus pats pasvarstymas, kaip šiandiena moteris galėtų ryžtis tokiam žingsniui.
 
Kas sunkiausiai įveikiama?
 
Man, kaip scenografui, sudėtingiausia buvo surasti bendrą Žemaitės ir Doros sceninį kodą, kuris netaptų personažų buitine iliustraciją, bet galėtų būti abiem tinkamas savo simboline struktūra. Kartu su režisieriumi nusprendėm, jog tai galėtų būti šiuolaikinio meno erdvė, kur pasitelkus įvairias medijas galima sukurti mums reikiamas scenas. Tada prisiminiau savo močiutę, kuri sakė, jog moteris namuose laiko tris kampus, o vyras – ketvirtą. Taip atsirado keturių kolonų architektūrinė struktūra iš ŠMC (Šiuolaikinio meno centro) rūsio.
 
Kokią įtaką šiam spektakliui ir Tavo sprendimams turėjo Jolanta Dapkūnaitė?
 
Su Jolanta pradėjome kalbėtis apie Žemaitės pastatymą, kai dar nebuvo Sigito pjesės. Aš palaikiau jos iniciatyvą. Jaučiau, kad jai pačiai asmeniškai svarbus būtų toks vaidmuo. Vėliau ir Sigitas, rašydamas pjesę, manau, kažkaip reflektavo tą Jolantos asmeniškumą. Dabar visi dirbam savo baruose, turime pjesę ir kartu ieškome.
 
Pirmoji premjera įvyks Trakuose, Tavo vaikystės mieste. Ar tai Tave kaip nors veikia, ar priimi kaip į paprastą sutapimą?
 
Mėgstu lankytis Trakuose. Tai ypatinga vieta. Vaikystėje daug kartų lankiausi pilyje. Pamenu ją iki rekonstrukcijos, vėliau, būdamas paaugliu, važiuodavau piešti salos pilį. Manau, kad tai padarė įtaką, nes Trakai buvo pirmasis miestas, kur aš susidūriau ir su įspūdinga pilimi, ir jos istorija.
 
Ar sunku kurti spektaklį neturint gerų sąlygų?
 
Manau, jog pasakymas, kad „teatras yra namai“ nebuvo laužtas iš piršto, o šiandien žinau, kad tai visų pirma turi būti spektaklio namai.
 
Dėkoju už pokalbį.

Spektaklio pagal Sigito Parulskio pjesę „Julija“ premjera vasario 21 d. įvyks Trakų kultūros centre, vasario 23 d. spektaklis bus rodomas Ignalinos kultūros centre, o kovo 24 ir balandžio 25 d. – Vilniuje, „Menų spaustuvėje“.