Gineso rekordo siekianti lietuvė: vaikystėje galvojau, kad neturiu jokios ateities (nuotraukos)

„Kai augau nebuvo jokių kalbų, kad žmonės su negalia gali būti advokatais, gydytojais, siekti mokslų, turėti šeimą, darbą, svajonių. Atsimenu, kad pas mano tėvelius atėję kaimynai sakydavo: jūs vargšai žmonės, Dievas jus nubaudė. Jiems atrodė, kad turėti neįgalų vaiką yra Dievo bausmė. O ką daryti, kai tu ir esi tas neįgalus vaikas, sėdi kampe ir girdi, kad per tave kenčia visa šeima, o ir tu pats esi nuskriaustas ir neturi jokios ateities? Dabar galiu garsiai pasakyti: negalią turintys žmonės gali gyventi taip, kaip nori“, – sako 33 metų Ajana Lolat, kuri šį šeštadienį leisis į Gineso rekordo siekiantį žygį.

Kartu su mergina eis ne tik grupė bendraminčių, rekordo fiksuotojų, filmavimo grupė, bet ir jos ištikimiausias draugas – šuo asistentas Mulan. Naktį prasidėsiančio žygio tikslas – suvienyti negalią turinčius ir jos neturinčius žmones siekti svajonių bei paskleisti žinią apie šunų asistentų poreikį Lietuvoje.

Spalio 1-ąją 2 valandą nakties Verkių ir Pavilnių regioniniame parke A. Lolat pradės savo žygį, pavadintą „Hike for dreams“ (lietuviškai – „Svajonių žygis“). Pasiramsčiuodama ramentais moteris planuoja nueiti 15 kilometrų – tai būtų ilgiausias atstumas, kurį per 12 val. įveikė žmogus su negalia.

A. Lolat jau yra patekusi į Lietuvos rekordų knygą. Pernai ji tapo pirmuoju cerebriniu paralyžiumi sergančiu žmogumi, savo kojomis įveikusiu daugiau 12 kilometrų atstumą. Dar vaikystėje gydytojai prognozavo, kad Ajana savo kojomis vaikščios neilgai, jos ateitis – neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau stiprios valios mergina nustebino medikus. Atradusi kinų mediciną ir specialius pratimus ji atkakliai kasdien mankštinosi ir sustiprėjo tiek, kad gali ne tik pati vaikščioti, bet dar ir leistis į žygius.

Mergina sutiko papasakoti, kaip jai sekasi ruoštis Gineso rekordo siekimui ir kas motyvuoja sunkiausiomis akimirkomis.

Ajana, kaip sekasi ruoštis šiam įspūdingam žygiui?

Džiaugiuosi, kad technine puse, t. y. paties rekordo fiksavimu, renginio organizavimu ir viešinimu man padeda pasirūpinti šios srities profesionalai. Fiziniu pasiruošimu intensyviai rūpinuosi jau keletą savaičių, neseniai grįžau iš treniruočių stovyklos Slovakijoje. Šiuo metu dar studijuoju doktrorantūroje, bet sportui kasdien skiriu po kelias valandas: stiprinu pilvo presą, kojas, rankas, daug dėmesio skiriu kvėpavimo technikoms. Ruošiuosi ir psichologiškai, stengiuosi kuo ramiau į viską reaguoti, per daug negalvoti apie patį renginį.

Kas sunkiausia ruošiantis tokiam iššūkiui?

Vaikščiojimas ir sportas jau yra tapęs mano darbu ir aš stengiuosi jį daryti gerai. Kai pavargstu ir pritrūksta motyvacijos, pasiimu laisvą dieną, nusiperku mėsainį, kolos ir nieko nedarau.

O kur semiatės dvasinės stiprybės, kas motyvuoja sunkiausiomis akimirkomis?

Mane įkvepia kanadiečio Terry Fox istorija. Vaikinui dėl vėžio buvo pašalinta koja, tačiau jis nepasidavė niūrioms mintims ir nusprendė su kojos protezu leistis į varginantį bėgimą tam, kad surinktų lėšų vėžio tyrimams. 1980 metais tie protezai tikrai nebuvo tokie pažengę kaip dabar, tačiau ypatingai stiprios valios pastangomis vaikinas bėgo 143 dienas, įveikė daugiau kaip 5000 kilometrų, kol dėl silpstančios sveikatos nebegalėjo to daryti. Terry surinko milijonus dolerių vėžio tyrimams, o jo vardo fondas veikia iki šiol. Iš viso fondas yra surinkę 850 milijonų Kanados dolerių tyrimams. Mes taip pat palaikome ryšius su juo ir tariamės, ką naudingo galėtume nuveikti kartu.

Bet labiausiai mane motyvuoja mano vaikystės prisiminimai, kai nemačiau gerų pavyzdžių, neturėjau į ką lygiuotis. Dabar noriu atsistoti ir garsiai pasakyti: tie laikai jau praėjo, žmonės su negalia gali gyventi taip, kaip nori. Po to, kai pasiekiau Lietuvos rekordą, sulaukiau žmonių skambučių, kurie sakė: auginu neįgalų vaiką ir niekada nepagalvojau, kad jis užaugęs gali būti stiprus ir laisvas žmogus. Mano žygiai įkvepia žmones. Norėčiau tęsti tą kelią ir perduoti žinią, kad negalia netrukdo svajoti ir siekti svajonių. Tai svarbu suprasti visiems, nes kiekvieno gyvenime gali atsirasti iššūkių ar trukdžių.

Manau, kad atradę tą bendražmogiškumą, tą panašumą vienas į kitą, mes sustiprėsime kaip visuomenė ir imsime labiau rūpintis vieni kitais, nebebijosime negalios ir tapsime atviresni.

Prisimenu vieną istoriją apie neįgalų vyruką, kuris apsigynė daktaro disertaciją ir norėjo tai atšvęsti su draugais. Jie apėjo visus Kauno centre įsikūrusius barus, bet nerado nė vienos vietos, į kurią vaikinas būtų galėjęs įvažiuoti elektroniniu vežimėliu. Tikiuosi, kad mūsų žygiai ne tik teoriškai paskleis žinią, bet ir praktiškai parodys, kad žmonės su negalia yra čia ir nori gyventi normalų gyvenimą.

Kitas jūsų žygio tikslas – kalbėti apie šunų asistentų poreikį. Ar yra kokių teigiamų pokyčių šioje srityje?

Taip, jau matome pirmuosius gerus žingsnius. Nors vis dar nėra jokio teisinio reguliavimo, jokių įstatymų dėl šunų asistentų paruošimo ir skyrimo tvarkos, bet Vilniaus savivaldybė neseniai mums pranešė, kad žmonės su šunimis asistentais galės keliauti viešuoju transportu, tereikės parodyti tinkamus dokumentus.

Europoje kasmet paruošiama daugiau kaip 3000 akredituotų šunų asistentų. Lietuvoje žmonėms trūksta žinių apie tai, kaip šuo asistentas gali padėti neįgaliajam. Paruošti šunį asistentą kainuoja maždaug 20 tūkst. eurų ir trunka maždaug trejus metus. Mano įkurtas fondas „Mulan“ kaip tik ir renka lėšas tokių šunų parengimui.

Lietuvoje šiuo metu ruošiami 5 šunys asistentai, juos dresuoja policijos kinologai. Mano šuo asistentas taip pat dar nėra iki galo paruoštas. Fonde pritrūko lėšų, todėl dresūra buvo sustabdyta. Mulan dar trūksta kokio gero pusmečio mokymų, nes dabar būna tokių situacijų, kad ji man atidaro šaldytuvą, išima vištieną, bet tos vištienos aš negaunu (juokiasi). Ji yra labai protingas šuo, tiesiog jos gabumus reikia nukreipti tinkama linkme.

Kokių pokyčių tikitės po savo rekordinio žygio?

Gražūs pokyčiai jau vyksta. Po į Lietuvos rekordų knygą patekusio žygio atsiranda vis daugiau vaikščiojimo trasų, pritaikytų žmonėms su negalia. Šeštadienį įvyksiančiam žygiui kartu su Verkių ir Pavilnių regioninio parko administracija parengėme naują trasą, kuria galės važiuoti žmonės su vežimėliais, vaikščioti neregiai ir kiti negalią turintys žmonės. Po šio žygio planuojame pradėti naują projektą, kad kuo daugiau pasivaikščiojimo trasų būtų pasiekiama visiems. Ir tai tik mažytė visa ko dalis. Norime plėsti visuomenės akiratį ir supratimą apie žmones su negalia. Pavyzdžiui, norėčiau kada nors pabučiuoti savo vaikiną restorane ir kad į mus neatsisuktų visi esantys aplinkui, o kai jau tingėsiu dar kartą žygiuoti, norėčiau, kad Lietuvos žmonės patys mane pakeltų ir išsivestų žygiuoti kartu.

A. Lolat žygis, kuriuo ji siekia patekti į Gineso rekordų knygą, vyks spalio 1 dieną Verkių ir Pavilnių regioniniame parke. Visi norintys palaikyti žygeivę kviečiami atvykti su šunimis, šeimomis ir vaikais, takas pritaikytas ir žmonėms su negalia. Prie žygio galima prisijungti bet kuriuo metu arba 9 valandą laukti Ajanos finišo vietoje – Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcijoje.

Lina Mustafinaitė

„Budinti komunikacija“