Gėsalai – meilės žmogui ir žemei įprasminimas

Gėsalai – atokus Skuodo rajono miestelis, išsidėstęs nuostabiame tarp pušynų, viena su kita lenktyniaujančių kalvų ir kalvelių kraštovaizdyje. Beveik pusšimtį metų šio krašto žmonėms ir žemei atidavė Edvardas Karečka, kurį aplankiau kartu su saviugdos ir gyvenimo konsultantu Jevgenijumi Černyš.

Sėkmės pagrindas – meilė ir pasitikėjimas

„Nė nepastebėjau, kaip prabėgo 45-eri metai. Ir net nepavargau“, – sako Gėsalų žemės ūkio bendrovės pirmininkas Edvardas Karečka.

Į Gėsalus jis atvyko būdamas 22 metų. „1968 metų vasario 16 dieną mane išrinko tuometinio Pabaltijo kolūkio pirmininku. Iki tol dirbau Skuodo rajono Žemės ūkio valdyboje ir žinojau šį kolūkį. Man labai nepatiko, kad tas kolūkis nieko neturėjo, kad jame nebuvo mylimi gyvuliai ir žemė. Kadangi man nepatiko darbas su popieriais ir norėjau būti arčiau žmogaus ir žemės, sutikau dirbti šiame kolūkyje, – pasakoja Edvardas.–Per susirinkimą, kuriame buvau renkamas pirmininku, visko prisiklausiau: jaunas pacanas, ką jis čia gero padarys, koks iš jo vadovas ir panašiai. Po kokios 20 metų to įžeidinėtojo paklausiau, kodėl tada taip negražiai apie mane kalbėjo. Jam net liežuvis iš burnos iškrito, kad prisimenu. Tada iš tos susakytos kritikos abu pasijuokėme. O tuomet, kai atvažiavau į Gėsalus, radau čia tris trobas. Nė vienos fermos. Melioruotos žemės nebuvo nė hektaro. Tai buvo pasienis su Latvija, kas ir lėmė žmonių gyvenimą. Prieš karą čia gyveno vienas kitas biznieriukas, kuris per sieną skiedvines iš Latvijos nešdavo. Po šiaudinių stogų tuo laiku atėjo skiedriniai stogai, bet nebuvo kuo tų skiedrų prikalti. Taigi per Gėsalų teritoriją ir ėjo pagrindinis skiedvinių kontrabandos takas. Dar buvo nešamas cukrus. Atrodo, kad ir batai iš Latvijos per čia keliavo. Ryga tarpukaryje buvo gana stambus pramonės centras.

Ir žemės ūkis Latvijos buvo nepalyginamai aukštesnio lygio. Karlio Ulmanio (Latvijos prezidentas 1934-1940 m) laikais kiekvienas Latvijos ūkininkas turėjo telefoną. O mes …. su šiaudiniais stogeliais, mažais langeliais ir su klumpelėmis. Tačiau mes turime labai daug. Turime darbščius ir puikius žmones, ramią žemę, gražų medį, dailių akmenukų ir gražių damų. Lietuvis tikrai yra labai darbštus.

Tapęs kolūkio pirmininku kibau į darbą.Technikos nebuvo. Kadangi nebuvo nė hektaro kultūrinės žemės, rovėme krūmynus, lyginome griovius. Kai kas pyko, kad tas pacanas nori nuskandinti, bet šiokias tokias ganyklas įsirengėme. Turėjome kelias karves. Tik jos pas žmones buvo išmėtytos. Per 17 ar 18 vietų. Vargome… Nuveži pašarų, dalis jų prapuola. Biednatis tada buvo…“

Stiprybės Edvardui suteikė žmonių pasitikėjimas. „Jutau, kad žmonės mane stebi ir seka mano pėdomis. Gal mano genuose buvo begalinė meilė žemei, žmogui. Ir dabar mes su žmonėmis visur kartu,– sako Edvardas ir kiek patylėjęs staiga paklausia.– Kaip manote, koks metų laikas man mieliausias?“

„Ko gero ruduo, kai derlius jau nuimtas?“– bandau atspėti.

„Taip, ruduo, bet tada, kai jau dirvos suartos, kai visur pilka, kai žemė paruošta žiemos poilsiui“,–paaiškina Edvardas ir pakviečia pakeliauti po Gėsalus ir žemės ūkio bendrovės teritoriją.

Ūkininkavimo pagrindas – tėvo principas: nesiskolinti

Važiuodami Gėsalų gatvelėmis grožimės gėlėse skendinčiomis sodybomis. „Tvarkėmės tvarkėmės ir susitvarkėme, – pajuokauja Edvardas, neslėpdamas, kad nuo pirmos darbo dienos pirmiausia stengėsi rūpintis žmogumi.– Man visada rūpėjo, kad žmogus gautų algą ir kad kaime būtų keliukas. O paskui jau visa kitą. Stačiau tiek, kiek leido turimi pinigai, nes per visą gyvenimą laikiausi savo tėvuko nuostatos. Jis dar jaunystėje man pasakė: „Edvarduk, niekada nesiskolink iš banko pinigų. Jei dirbsi, jei turėsi galvą, visada jų turėsi.“ Iki šiol laikausi tėvo principo. Jei lietuviai norėtų, puikiausiai be paskolų galėtų verstis.“

Pastatyta labai daug. „Viską su Domininku Žumbiu pastatėme. Jis vadovavo statyboms, o aš projektuodavau. Ir koks tas projektavimas. Pražingsniuoju, tiek žingsnių į plotį, tiek į ilgį, ir statome.“

Taip atsirado sandėliai, fermos. Dabar jos rekonstruojamos. „Labai nemėgstu remontuoti, – prasitaria Edvardas ir tuo pačiu pasidžiaugia modernizuojamomis karvidėmis, kitomis fermomis, dirbtuvėmis, sandėliais. –Man kartais žmona sako: gerai, Edvardai, kad skubi viską tvarkyti, nes po metų kitų nebus kam tų remontų daryti…Jei netingėtumėte, galėtume į grūdų sandėlio bokštą užlipti. Labai gražus vaizdas atsiveria.“

Žmogaus ir žemės ryšys

Ir kur čia tingėsi! Kiek palypėję pajuntame stiprų šviežių grūdų kvapą. „Čia grūdus džioviname. Labai gerai, kad beveik visus javus nukūlėme, kol lietūs dar nebuvo prasidėję“,– sako Edvardas.

Pasemiu saują grūdų ir pajuntu, kaip šiluma užlieja delną, paskui ranką ir pasklinda po visą kūną. Tada supranti, kodėl žmogus tiek metų atiduoda žemei ir ją dirbantiems žmonėms.

Pačiame viršuje išvystame nuostabų Gėsalų krašto grožį.

Pasigrožėję kraštovaizdžiu, keliaujame toliau. Prie fermos stovi šienainio bokštas. „Tai lempos, kuria apšviečiame teritoriją, stovas,– labai rimtu balsu pareiškia Edvardas ir nusišypsojęs priduria.– Ne, šienainio jame niekada nebuvo. Sovietiniais laikais, jei norėjai gauti šienapjovę ir smulkintuvą, turėjai pastatyti šienainio bokštą. Dviejų net nepastatėme. Gulėjo gulėjo, kol žmonės išsidalino.“

Akis užkliūva už gražiai sutvarkyto šulinio. „Kažkada čia buvo sodybą. Dabar jos nebėra, bet šulinys liko. Nors dabar juo niekas nesinaudoja, bet sutvarkėme, kad ir ateityje žinotume, jog čia vanduo“,– su meile ir pagarba tam didžiajam stebukladariui vandeniui kalba bendrovės pirmininkas.

Miestelio pakraštyje stovi buvusiosios mokyklos pastatas. Ten, kur prieš kelerius metus ūžė moksleiviškas šurmulys, įsikūrė bendruomenės namai, biblioteka, medicinos punktas. „Pastatą stengiamės išsaugoti, – sako Edvardas.– Man atrodo, ateis diena, kai kaimuose vėl atkurdinėsime mokyklas. Juk sunaikina mokyklą, sunyksta ir kaimas.“

„Mes matome, kaip vienas žmogus gali pakeisti gyvenimą, kai jis turi tikslą, kai jis siekia ne išgyventi, bet save įprasminti. Tai puikus pavyzdys tiems, kurie savo gyvenimą sieja su išgyvenimu. Žmogui reikia atrasti savo vietą. Edvardas pasirinko šį kraštą. Jei jis būtų pasirinkęs statyti kosminį laivą, jis jį būtų pastatęs. Ir svarbiausia, Edvardas žinojo ką  ir kodėl pasirinko,–pastebi saviugdos ir gyvenimo konsultantas, matantis žmogaus ir žemės galimybes ir siekiantis padėti kitiems per sąmoningumą suvokti savo gyvenimo prasmę, Jevgenijus Černyš.– Šis žmogus dirba ne dėl savo ego patenkinimo. Jis tai daro suvokdamas savo paskirtį žemėje.Didelis stebuklas yra sutikti tokį žmogų. Jei tokių žmonių būtų bent keliasdešimt, mūsų kraštas blizgėtų.“

Negatyvią informaciją gali išgirsti ir apie patį Skuodo rajoną. Girdi, tamsiausias Lietuvos užkampis, kur jau pati žemės ir Visatos energija skleidžia negatyvias žmogaus kūrybą varžančias energijas. „Išgirdus tokią informaciją pirmiausia reikėtų pasiaiškinti, kam naudinga ją skleisti. Tada labai aišku pasidaro, kodėl ji skleidžiama“, – pastebi Jevgenijus, pasidžiaugdamas, kad Gėsaluose labai puikiai jaučiasi.

Keliai kaimo žmogui – gyvybinis reikalas

Važiuojame tarp sodybų vingiuojančiais kaimo keliukais. „Dar sovietmečiu stengiausi kuo daugiau keliukų įrengti. Kad būtų tikras kaimo keliukas, jo niekada tiesaus netiesdavome. Prie keliukų įrengimo dirbome visi. Nėra darbo, žvyrą ar smėlį vežame. Mane tiesiog supurto, kai išgirstu sakant, kad kaimo žmogui kelių nereikia, nes jis traktorių turi. Po tų žodžių dvi dienas sergu. Kaime keliai gyvybiškai reikalingi“,– mintimis dalijasi Edvardas.

 Pamiškėje kiek pasidairiusios pakyla gervės. Bebrai net į ąžuolą kimba. „Bebrai ir į mano kiemą ateiną,–sako Edvardas.– O šį plotą iš medžiotojų atkovojau. Tarybiniais metais čia buvo nedidelis draustinukas. Nutariau jį atkurti. Man labai patinka gyvūnai. Aš jų nei šaudau, nei gaudau. Man gražu, kai matau juos vaikštinėjančius po laukus. Na ir kas, kad kažkiek pasėlių nuės. Anokia bėda, jei prarasime kokį 10 procentų. O medžiotojai jau buvo visiškai suįžūlėję. Iš pradžių jie labai burbėjo, bet dabar aprimo. Tam įtakos turėjo ir aplinkos ministro Valentino Mazuronio pozicija.“

Antrasis užgimimas

Kartais mes nugyvename dešimtmečius tarp tų pačių žmonių, taip nieko apie juos ir nežinodami. Edvardas Karečka žino kiekvieno jų džiaugsmus, jų skausmus, kiek galėdamas tengiasi jiems padėti. Užtat, kai nauji politiniai vėjai lyg kortų namelius griovė kolūkius, gėsališkiai susirinko steigti žemės ūkio bendrovės. Į bendrovės pirmininkus pretendavo keturi kandidatai. Nors tarp jų buvo ir Edvardo kandidatūra, tačiau daug vilčių, kad jis galės vadovauti bendrovei neteikė bendra politinė situacija: beveik visi kolūkių pirmininkai buvo įvardinti blogiukais ir šluojami lauk, per daug nevertinant nei jų sugebėjimų, nei nuveiktų darbų. „Susirinkau savo nedidelius popierėlius ir išėjau,– bendrovės steigiamąjį susirinkimą prisimena Edvardas.–Jie ilgai salėje bruzdėjo. Gal pusantros valandos. Paskui vienas išeina su septynių rožių puokšte ir sako: Edvardai, už tave geresnio neradome. Tai buvo mano antrasis užgimimas, kai pajutau tokį didžiulį žmonių pasitikėjimą. Daugiau kaip iš 200 susirinkime dalyvavusių žmonių prie mane balsavo tik 17.“

Kiek padarytas vadovaujant bendruomenei, kiek įvairiausių išbandymų patirta, sunku viską ir surikiuoti. Kiekviena diena – nauja patirtis, naujas suvokimas, siekiant, kad Gėsalai augtų ir gražėtų. „Blogai, kad kažkam šovė į galvą žemės ūkio bendrovėms neleisti daugiau 500 ha žemės įsigyti. Mūsų bendrovėje dirbame 45 žmonės. Po kiek žemės mums tenka. Vienas ūkininkas gali turėti 500 hektarų,–kalba bendrovės pirmininkas ir pamąstęs priduria.– Nežinau, kodėl stengiamasi apie bendroves formuoti negatyvią nuomonę. Juk per metus mes sumokame apie milijoną litų mokesčių. Visas Skuodo rajonas surenka mokesčių 9 mln.litų.“

Kitas žmonių pasitikėjimo rodiklis buvo Edvardo Karečkos išrinkimas į Seimą. Edvardas ir dabar smagiai nusijuokia prisiminęs savo apsisprendimą pasigalinėti rinkimuose. „Kažko taryboje apsikapojome, ėmiau ir pateikiau dokumentus kandidatuoti. Pateikiau, bet nieko nedirbau. Rinkimų naktį ramiai atsiguliau. Mano žmona labai domisi politika, tai ji liko prie televizoriaus. Prabundu, ji kažką rašo. Paskui girdžiu, eina validolio ieškoti. Sako, Edvardai, tavo visa zona pažaliavo. Prasibudinu. Dabar jau man prisireikė validolio. Taip ir išrinko mane į Seimą. Tačiau, jei būtų Gėsalai nerūpėję, tie ketveri metai man būtų buvusios puikiausios atostogos už visus metus. Dirba tik keliasdešimt žmonių. Todėl esu tos nuomonės, kad 141 Seimo nario Lietuvai tikrai nereikia. Užtektų ir 41“,– nusijuokia Edvardas, pridurdamas, kad kur kas prasmingiau yra dirbti rajono Taryboje, nes čia sprendi šalia tavęs gyvenantiems žmonėms rūpimus klausimus.

„Vienam žmogui neįmanoma pakeisti sistemos. Reikalinga komanda, o tam reikalingas laikas“,–pastebi Jevgenijus įsikalbėjus apie Seimo veiklą, apie tai, kodėl neblogi įstatymų projektai per vieną naktį ima ir apsiverčia visai priešinga puse.

Kai labai nori…

Po smagaus pasivažinėjimo po Gėsalų žemės ūkio bendrovės laukus grįžtame į jaukius Edvardo ir Janinos Karečkų namus. Pro langą matosi tvenkinukas. Kitoje jo pusėje – žmonių gyvenimai. Edvardas prieš kelis dešimtmečius jiems vietoj įstatymo numatyto arų kiekio davė beveik dvigubai didesnį plotą. Žinoma, už tai kliuvo, bet… negi čia viską imsi į galvą. Juk gero žmonėms ir šiai žemei norėdamas taip pasielgė. Gi ir žemė, pavadinta Gėsalų, kas, kaip teigiama lietuvių kalbos žodyne, reiškia labai norėti ir trokšti, skleisti prakilnius jausmus, vardu, atrodo laukė žmogaus, kuris labai norėtų čia kurti gėrį ir grožį. Atrodo, pats kraštovaizdis prašyte prašosi žmogaus kūrybos. Juk Gėsalų teritoriją vagoja keturi upeliai. Tai Sartis, žaisminga Vereta, Spiginas ir Kaltupis. Ir kiekvienas jų turi savo prasmę. Tik dėl Kaltupio, ištekančio iš Kaltės ežero, nuomonės išsiskiria: nuo kaltės ar nuo kalti?

„Ant to upelio buvo pastatytas vandens malūnas. Ir užtvanka baudžiavos laikais buvo įrengta. Ant užtvankos buvo nutiestas kelias. Prieš keliasdešimt metų nusprendėme iš užtvankos prileisti naujai iškastą tvenkinuką. Tam reikėjo per pylimą pasidaryti pralaidą. Pradėjome kastis. Ir staiga viduryje kelio atsitrenkiame į kažkokią iš akmenų sumontuotą piramidę. Tą piramidę mes praardėme, bet jos viduje, aptikome didžiulį akmenį. Kalėme kalėme… Ką tu be technikos prakalsi. Ir rytas atėjo. Šiek tiek prakalėme, įdėjome vamzduką ir prileidome tvenkinuką“, – pasakoja Edvardas Karečka.

Pylimo viduje buvusi piramidė, pasak Jevgenijaus Černyš, buvo ne atsitiktinis statinys. Ji saugojo ir iš kosmoso generavo energijas.

„Manau, žmonės per mažai turi informacijos apie savo kraštą, apie tokius žmones, kaip Edvardas. Mes turėtume daugiau dėmesio skirti šios patirties, vedančios į žmogaus sąmonėjimą, jo suvokimą, kad ne valdžia, o jis pats kuria savo gyvenimą, skleidimą. Šiandien labai reikalingi tokie pavyzdžiai. Edvardas visada tikėjo tuo, ką daro ir pasitikėjo. Toliau jo sėkmę lėmė darbštumas, nuoseklumas ir meilė. Visa tai gali turėti kiekvienas žmogus. Kaltinimai laikmečiui, krizėms – tik pasiteisinimas žmonėms, kurie nenori kažką daryti ir kurti. Reikia tokiomis patirtimis dalintis.“

Sugrįžimai

„Man gražu, kai aplinkui daug vandens“, – ne sykį pats to nepajusdamas pakartojo Edvardas, tuo atskleisdamas žmogaus ir vandens bendrystę.

Kad Edvardas mėgsta grožį, rodo ir jo namai, kuriuos puošia tautodailininkų drožiniai, paveikslai.

Jau kelintus metus Gėsalų žemės ūkio bendrovė yra Ylakiuose rengiamos jaunųjų menininkų stovyklos pagrindinis rėmėjas.

 „Vis tik gyvenimo svarstyklės nėra teisingos. Tiek iš viešosios erdvės, tiek iš politikų sprendimų jaučiu savotišką skriaudą. Manau, kad reikia sugrįžti prie kaimo, prie mūsų tų pilkų žmogiukų, prie mūsų laukų, prie mūsų keliukų, prie mūsų gyvenimo, mūsų paukščių. Žinau, kad reikės sugrįžti. Be žemės mūsų Lietuva neišsivers. Jei nebus sugrįžta prie žemės, prezidentus galime rinkti kad ir kas antrą mėnesį, stiprinti armiją, dar ką daryti, bet neišsiversime. Turime susitvarkyti savo žemę. Mūsų žemė gera. Žmonės super geri ir darbštūs, bet jie išblaškyti. Mes klajojame ir nebesugrįžtame prie to, nuo ko reikia pradėti.Nuėjome ant blizgučių, ant saldainių popierėlių, o saldainio ir nematome. Tas spalvingumas mus nupirko. Ar reikia mums tokių prekybos centrų? Gal tokių reikėjo prie Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, kokiame nors raiste, kad visi važiuotų? Jei Skuode turime keturis prekybos centrus, o žmonių mažėja, nežinau, kaip vertinti. Mažosios parduotuvės nyksta. Liko prekybos centrai ir vaistinės. Kai validolio tabletė kainuoja litą, kaip tas mūsų žmogus begali vaistų nusipirkti. Tai juodas išsidirbinėjimas, pasijuokimas iš žmonių“, – mintimis dalijasi Gėsalų žemės ūkio bendrovės pirmininkas, Skuodo rajono tarybos ir buvęs Seimo narys Edvardas Karečka.

„Gėsalai galėtų tapti viena iš švietėjiškų bazių, kurioje žmonės pamatytų, ką reiškia gyvenimo prasmės suvokimas. Kiekvienas žmogus yra didis ir jis padarytų, jei to siektų. Tik reikia žmogui parodyti galimybę, kad jis gali augti“, – apie Gėsalų krašto galimas perspektyvas užsimena Jevgenijus Černyš.

Tačiau tai priklausys nuo to, kokius tikslus puoselės čia gyvenantys žmonės, kaip jie suvoks savo ryšį su šiuo kraštu, su šio krašto žeme. „Visada turime suvokti, ką ir kodėl mes norime daryti“, – pastebi saviugdos ir gyvenimo konsultantas, primindamas, kad žmogaus gyvenimas neturėtų tapti atsitiktinumų ir problemų sprendimo virtine, o sąmoningai susikuriamų iššūkių, siekiant savo tikslo įgyvendinimas.

Genovaitė Paulikaitė

Daugiau nuotraukų: https://manokrastas.lt/foto/genovaite-paulikaite–sveciuose-pas-edvarda-karecka-gesaluose

 

 

 

 

 

.