Finansinis raštingumas – kaip vaikus jo mokyti namuose ir mokykloje?

 „Erudito“ licėjaus mokytojos Rūta Gudynienė, Daiva Jankauskienė

Lietuva vis dar gerokai atsilieka nuo finansiškai raštingiausių Europos Sąjungos šalių: Danijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Nyderlanduose finansiškai raštingų gyventojų dalis siekia ne mažiau kaip 65 proc. Tuo tarpu Lietuvos bankų asociacijos inicijuotas tyrimas 2021 m. parodė, kad šalyje finansinis raštingumo indeksas siekia 45 balus. Nors tai dviem balais geresnis rezultatas nei 2019 m., progresas yra gana lėtas.

Pasak „Erudito“ licėjaus pradinių klasių mokytojų metodininkių Daivos Jankauskienės ir Rūtos Gudynienės, kad ateityje visuomenėje būtų daugiau žmonių, žinančių, kaip teisingai elgtis su pinigais ir finansinis raštingumas didėtų, vaikus šių įgūdžių reikia pradėti mokyti kuo anksčiau, ypač kol vaikai savaime smalsūs ir imlūs.

„Ankstyvojo amžiaus vaikai stebi suaugusiuosius, aplinką ir vėliau imituoja kitų elgseną. Jau žaisdami jie supranta, kad pasaulyje egzistuoja pinigai, kad už juos yra perkamos prekės ar paslaugos. Augant jie ima klausinėti, kodėl suaugusieji perka vienus ar kitus daiktus, kiek tai kainuoja, kodėl ne visada viską nuperka, ko jie nori. Taip pat vaikai pradeda domėtis pinigais – monetomis, banknotais, banko kortelėmis. Ir galiausiai patys tampa pirkėjais, galinčiais susitaupyti norimam daiktui bei sprendžiančiais, ką pirkti“, – sako D. Jankauskienė. Šiame ankstyvajame etape, anot mokytojos, labai svarbu, kad šeima įtrauktų vaiką į finansų ir didesnių pirkinių planavimą, išlaidų skaičiavimą, taupymą bei atsakingą vartojimą.

Finansinio raštingumo ugdymą būtina pradėti kuo anksčiau

Pasak pradinių klasių mokytojos metodininkės R. Gudynienės, šiais laikais vaikai gerokai finansiškai raštingesni, nes šie įgūdžiai pradedami formuoti jau ikimokyklinio ugdymo pakopoje, yra įtraukti į bendrąsias ugdymo programas.

Mokytoja pasakoja, kad „Erudito“ licėjuje vaikų finansinis raštingumas ugdomas nuosekliai, kasmet yra plečiamas jų žodynas. Anot jos, patys mažiausieji susipažįsta su tokiomis sąvokomis kaip taupymas, taupyklė, piniginė, kaina, parduoti-pirkti, uždirbti, kišenpinigiai, monetos, banknotai, vertė. Pirmų–antrų klasių mokiniai jau geba paaiškinti tokias sąvokas kaip čekis, sąskaita, užmokestis, darbas, labdara, planavimas, parama, debetinė ir kreditinė kortelė, paskola, vietiniai gamintojai. Trečių–ketvirtų klasių mokiniai kalbėdami apie finansinį raštingumą vartoja tokias sąvokas kaip biudžetas, pajamos, išlaidos, banko sąskaita, bankomatai, valiuta ir jų kursas, vartotojas, reklama, kainų palyginimas, išpardavimas, PIN, slaptažodis, kreditas, darbo užmokestis, mokesčiai.

„Pradinių klasių mokiniai jau turėtų gebėti palyginti kainas, pradėti planuoti savo išlaidas, suprasti, kad pasaulyje egzistuoja skirtingos valiutos, suvokti, kad dalis uždirbamų pinigų panaudojami valstybės išlaikymui bei mokesčiams“, – atkreipia dėmesį R. Gudynienė.

Geriausias būdas mokyti vaikus – praktika

Mokytoja D. Jankauskienė atkreipia dėmesį, kad finansinį raštingumą kur kas efektyviau ugdyti per projektines veiklas, dirbant komandose, integruojant į ugdymo procesą, pasitelkiant kontekstinį ugdymą. Pažinimas per praktiką padeda vaikams geriau įsisavinti teorines žinias.

„Pavyzdžiui, ketvirtokai planuodami savo klasės kelionę į Švediją, naudodamiesi elektronine parduotuve ir turėdami skirtą tam tikrą biudžetą, pamokos metu planavo, kokių maisto produktų jiems reikia nusipirkti trims kelionės dienoms. Susirado muziejus, išsiaiškino, kiek kainuoja bilietai vaikams bei suaugusiesiems, susirado informaciją apie keltą. Kadangi kai kurios kainos buvo nurodytos švediška valiuta, reikėjo jas konvertuoti į eurus. Visą šią integracinę veiklą mokiniai baigė suplanuodami savo šeimos kelionės biudžetą“, – pavyzdžiais, kaip finansinis raštingumas gali būti integruojamas į pamokas, dalinosi mokytoja D.  Jankauskienė.

Dar vienas pavyzdys – organizuota antrokų išvyka į įmonę, kuri gamina ortopedinius batus. Mokiniai pamatė batų gamybos procesą – nuo gaminamo bato eskizo parengimo, jo modeliavimo, siuvimo iki galutinės pagamintos batų poros. „Vaikai labai nustebo, kad gamybos procesas yra toks ilgas, stebėjosi, kiek daug žmonių turi dirbti, kol batukas atsiranda parduotuvėje. Šioje kontekstinėje pamokoje mokiniai suvokė tikrąją bato kainos vertę“, – pasakojo mokytoja.

Svarbios ne tik elgesio su pinigais, bet ir tvarumo idėjos

Mokytojos atkreipia dėmesį, kad nuo pat mažens ne mažiau svarbu skatinti atsakingą elgesį su pinigais, supažindinti mokinius su tvarumo filosofija.

Tam, anot mokytojų, taip pat padeda praktinės projektinės veiklos. „Skatindami tvarumą ir atliekų rūšiavimą kasmet organizuojame projektinę veiklą „Eko madų šou“. Jos metu mokiniai kuria madingą savo aprangą iš antrinių žaliavų, demonstruoja ją visai mokyklos bendruomenei. Tokiomis veiklomis tvarumo filosofijos mokomės prikeldami senus daiktus naujam gyvenimui ar iš antrinių žaliavų sukurdami naujos paskirties produktą“, – pasakoja R. Gudynienė.

Vaikus verta kuo anksčiau supažindinti ir su savanoryste, paramos teikimu. „Erudito“ licėjaus mokytoja sako, kad tam pasitarnauja įvairūs socialiniai projektai: „Mes mokykloje turime jau tradicija tapusią pyragų dieną, kurios metu paaukoti pinigai skiriami „Mamų unijai“, vaikų svajonių pildymui, „Rugutės“ fondui, „Padedu augti“ ir kitoms organizacijoms. Taip pat aukojame gyvūnų prieglaudoms, nuo karo nukentėjusiems Ukrainos žmonėms, „Kauno hospiso namams“.

Mokytoja pasakoja, kad taip pat organizuojamos kūrybinės dirbtuvėlės, kurių metu visa klasės bendruomenė gamina advento vainikus, eglutės žaisliukus, žvakes, užsiima moliūgų skaptavimu ir kita bendra kūrybine veikla. „Šios veiklos padeda vaikams pamatyti, kad kai kuriuos daiktus galime pasigaminti patys sutaupydami pinigų ir tuo pačiu smagiai pajausdami kūrybiškumo laisvę bei bendrystę“, – akcentuoja pedagogė.

Dovilė Juršytė