Su esperanto kalbos kursų dėstytoju Zenonu Sabaliu. Nuotr. iš asm. archyvo
Pirmasis prisilietimas prie esperanto kalbos įvyko 1960 metais, man studijuojant matematiką Šiaulių pedagoginiame institute. Bet tai buvo labai trumpa akimirka.
Esperanto rimčiau pradėjau domėtis 2015 metais. Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Lieporių filiale buvo organizuojami esperanto kalbos kursai. Tuos kursus vedė žymus esperantininkas, nusipelnęs inžinierius, visuomenės veikėjas, Šiaulių miesto garbės pilietis Zenonas Eimutis Sabalys. Kursus, paraginta Nijolės Petraitytės – Jurkovic, lankiau ne vienerius metus. Z. E. Sabalys ir buvo mano pirmasis mokytojas, padėjęs žengti pirmuosius žingsnius mokantis esperanto.
Supratau, kad ši kalba lavina protą. Taigi, ji man pradėjo patikti. Pasirodė, kad esperanto kalba nėra sunki ir jos gramatika nesudėtinga. Tik reikėjo susidraugauti su „galininku“ bei dviejų raidžių tarimu. Toliau į esperanto subtilybes vedė antroji mokytoja, matematikos mokslų daktarė Danutė Regina Genienė.
Labai džiaugiuosi pramokusi šios kalbos. Tai ir pomėgis, ir naujo pažinimo pagrindas. Taip pamažu įsitraukiau į esperantininkų klubo „Rūta“, kuriam vadovauja Nijolė, veiklą. Įdomiai praėjo mūsų klubo gėlių šventė, kuri vyko Šiaulių Universiteto Botanikos sode. Kiekvienas klubo narys turėjo savo gėlę ir ją esperanto kalba pristatė. Aš buvau saulėgrąža (sunfloro). Esperantiškai dainavom dainas, šokom. Buvo labai linksma šventė.
Klubo veiklai vadovaujant energingajai pirmininkei Nijolei vyksta įvairūs susitikimai, organizuojamos išvykos į gamtą. Buvo organizuota išvyka į Mažeikius. Ten susitikome su jaunaisiais esperantininkais ir jų vadove Gražina Opulskiene. Buvo malonu dalyvauti Jurbarko esperantininkų klubo „Horizonto“ jubiliejinėje šventėje.
Man patinka klubo sekmadieniniai susitikimai (kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį), kuriuose aptariami klubo veiklos reikalai.
Džiugu buvo matyti paskutinį sausio mėnesio sekmadienį atvykusius Panevėžio miesto esperantininkus ir jų vadovę Vidą. Jie su malonumu pažiūrėjo mūsų spektakliuką „La plej granda trezoro“ („Didysis lobis“). Panevėžiečiams labai patiko, buvo ilgi plojimai. Su svečiais aptarėme bendrus reikalus ir buvome pakviesti į jų šimtmečio šventę.
Taigi klubo „Rūta“ veikla yra prasminga ir turininga. Man didelė garbė dalyvauti toje veikloje.
Vienos gražios frazės esperanto kalba neturiu, bet man patinka Budos mintis: „La plej feliĉa estas tiu, kiu havas plej malmulte da deziroj“ (Laimingiausias yra tas, kuris turi mažiausiai norų“).
Danutė Stasiūnienė
