Klaipėdoje surengtoje Dzūkų dienoje garsiai skambėjo dzūkiška tarmė

Jeigu kas nors prieš keletą dienų lankėsi Klaipėdos centre, galėjo pasijusti esantys Dzūkijoje – čia nuo pat ryto iki vakaro dzūkų tarme pasakojo, skaitė, deklamavo, grojo ir dainavo svečiai iš Dzūkijos.

Pirmą kartą Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos suorganizuota nuotaikinga Dzūkų diena „Nuog pieskų prieg pieskų“/Nuo smėlynų prie smėlynų“, skirta miesto 770-ajam jubiliejui paminėti, sulaukė nemažai žiūrovų dėmesio. Jaukioje Karlskronos aikštėje, kuri vienai dienai tapo simboline Dzūkijos sostine, Interaktyvioje vasaros skaitykloje, ąžuolų paunksmėje vykusiu renginiu žavėjosi ir uostamiestyje gyvenantys dzūkai, ir Dzūkiją mylintys klaipėdiečiai. „Tokios dzūkiškos šventės Klaipėdoje dar nebuvo!“, – džiaugėsi ne vienas. Originaliu renginiu, kuris paįvairino Klaipėdos kultūrinį gyvenimą, pasidžiaugė ir Klaipėdos miesto mero pavaduotojas Arvydas Cesiulis.

Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė pažymėjo, jog idėja surengti Dzūkų dieną gimė siekiant priminti istorinį momentą – 1951–1955 metais vykusį gyventojų perkėlimą, taip vadinamą „švelnią tremtį“, į Klaipėdos kraštą iš Rytų ir Pietryčių Lietuvos, tuo pačiu paskatinti susiburti draugėn kraštiečius bei kitus klaipėdiečius. Atidarant renginį sveikindama jo dalyvius, direktorė sakė: „Šį gražų renginį tarsi dovaną norime įteikti Klaipėdos krašte gyvenantiems dzūkams. Šiemet Klaipėda švenčia 770–ąjį gimtadienį. Tai seniausias Lietuvos miestas. Jis svarbus visai Lietuvai, be jo Lietuva nebūtų jūrinė valstybė. Karas nuniokojo Klaipėdą, bet ji pakilo iš griuvėsių. Klaipėda – multikultūrinis miestas, kuriame vietą rado daugelis žmonių tiek iš Lietuvos, tiek iš kitų šalių. Noriu pažymėti, kad dzūkams Klaipėda svarbus ir artimas miestas, jį su Dzūkija sieja labai stiprūs širdies saitai. Baisiais pokario metais į Klaipėdos kraštą, ieškodamas saugaus prieglobsčio, atbėgo ne vienas dzūkas. Gal juos atviliojo ne tik viltis, kad čia jų niekas nesuras, bet ir paguodą teikė pušys ir smėlynai, kurių gausu tiek Dzūkijoje, tiek pamaryje? Viena aišku, kad ne keli šimtai, o tūkstančiai dzūkų apsigyveno Klaipėdos krašte, įleido šaknis, kūrė ir puoselėjo šį miestą, kuris tapo jų namais. Aišku, įvairios priežastys paskatino dzūkus keisti smėlėtą gimtinę į neaprėpiamą jūrą ir paplūdimio smėlį. Dalis dzūkų atvyko dirbti su aukštųjų mokyklų paskyrimais, dalis „meilės tremtinių“, treti užburti ir pavilioti jūros, penkti dar dėl ko nors. Čia gyveno ir gyvena daug rašytojų teatralų, gydytojų, Klaipėdos universiteto mokslininkų, pedagogų, kultūros darbuotojų.

Mielieji svečiai iš Dzūkijos, mano širdis labai džiaugiasi matydama Jus ir girdėdama savo prigimtinę tarmę. Gimiau Dzūkijoje, bet jau keturiasdešimt metų gyvenu Klaipėdoje – mieste, kuriame užaugo mano vaikai, kuriame aš brendau kaip asmenybė. Manau, kad kiekvienam žmogui labai svarbu prisimint ir gerbti savo šaknis. Nes meilė ir patriotizmas savo šaliai prasideda nuo tėvų ir gimtosios gryčios. Džiaugiuosi, kad šiame renginyje mes gražiai pabendrausim. Prisiminsim bendrą praeitį. Manau, kad ir kitiems bus intencija prisiminti savo šaknis. Mieli dzūkai, jūs atvežėt labai vertingų dovanų. Atvežėt savo tradicijas, istoriją. Gražiai bendraukime ir turiningai praleiskime šią gražią dieną“.

Dzūkų dieną vedė šios bibliotekos metodininkė rinkodarai ir viešiesiems ryšiams, taip pat dzūkė iš Lazdijų krašto Renata Rudienė. Ir išties, diena buvo saulėta ir šilta visomis prasmėmis.

Iš Švendubrės kaimo šalia Druskininkų kilęs prozininkas, dramaturgas Juozas Šikšnelis savo tyrinėjimuose apie dzūkus Klaipėdos krašte yra parašęs: „Įvairios priežastys paskatino dzūkus keisti smėlėtą gimtinę į neaprėpiamą jūrą. Kiek jų atsidūrė 1951-1955 m. perkėlinėjant iš Pietryčių Lietuvos į pamarį, sunku atsekti, fragmentiškai galima paminėti, jog iš trijų Dzūkijos rajonų – Daugų, Druskininkų, Varėnos – 1951 m. perkelta 128 gyventojai, 1952 m. – 489; 1953 – 250…“.

Istorikė Vitalija Stravinskienė savo straipsnyje „Gyventojų perkėlimo akcija iš Rytų ir Pietryčių Lietuvos 1951–1955 metais“, nagrinėjančiame 1951–1955 m. migracijos iš Rytų ir Pietryčių Lietuvos į kitus šalies rajonus procesą, pažymi, jog kitų tuometinių procesų fone perkėlimo akcija vertintina kaip alternatyva sovietinės valdžios represinėms akcijoms. Vildamiesi jų išvengti Rytų ir Pietryčių Lietuvos gyventojai ryždavosi keltis į kitus Lietuvos rajonus.

Šioje aikštėje savo fotografijų parodą atidaręs Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos visuomenės informavimo specialistas, fotografas, aktyvus Dzūkijos krašto veikėjas Algimantas Černiauskas kvietė pasigrožėti nuotraukomis, kuriose įamžintas Dzūkijos unikalumas, tradicijos, amatai, šventės, ir svarbiausia, žmonės. Parodos autorius, savo darbuose propaguojantis gamtos apsaugos bei pasididžiavimo savo kraštu idėjas, apdovanotas šalies bei tarptautinės fotografijos parodų medaliais ir premijomis.

Grikinio dzūkiško pyrago – babkos, kuri kepama tik Dzūkijoje, į Klaipėdą atvežė ir kvietė ragauti Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Marcinkonių padalinio bibliotekininkė Rūta Sakalienė. Pasipuošusi pačios siūtais tautiniais drabužiais, dzūkiškos etnokultūros paveldo puoselėtoja smagiai dzūkiškai pasakojo, iš kokių miltų, kokioje krosnyje ir kaip kepama grikinė babka. „Jei ji „juokias, šypsos“, reiškia, skani iškepė. O šitas babkas kepiau su meili, tai jos skanios ir iškepė. Dzievulis tep norėjo. Va šita su spirginukais, o šitos saldzios. Imkit, kaštavokit“, – kvietė pasakotoja, savo pasakojimus paįvairindama dzūkiškomis dainomis. Ji taip pat pristatė neseniai išleistą knygelę dzūkų tarme „Molinukų sakmės“, kurią parašė etnografė Onutė Drobelienė. Knygelę puošia nuostabios iliustracijos su šalia Merkinės gyvenančios ir kuriančios talentingos keramikės Rūtos Indrašiūtės keramikos stebuklais.

Aikštėje ant kalvelės nusidriekė eilė smalsuolių, norinčių pamatyti virtualios realybės žaidimą „Merkinės mūšis“. Jame – istorinis 1945 metų gruodžio 15 d. Merkinės mūšis, kurio metu Lietuvos partizanai, vadovaujami A. Ramanausko-Vanago, susikovė su gausiomis NKVD pajėgomis. Žaidimą reprezentavo Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas. „Atvežėm virtualios realybės žaidimą, skirtą laisvės kovoms. Šių dienų kontekstas primena, kad agresoriai niekur neišnyko. Primena, kad ir mes kovojom su tuo pačiu agresoriumi. Dzūkijoje pokariu kovos vyko bene intensyviausiai. Nors tai naujoviškas, modernus projektas, bet mes stengiamės išlaikyt autentišką liniją“, – pristatydamas žaidimą, kalbėjo Merkinės krašto muziejaus direktorius.

Tarsi gaivi rasa karštą vasaros dieną renginio dalyvius gaivino dzūkų tarmė, skambėjusi įdomiuose literatūriniuose pašnekesiuose su Klaipėdos kūrėjais – poete Daiva Molyte-Lukauskiene ir rašytoju Juozo Šikšneliu, kuriuos išaugino ir subrandino Dzūkijos žemė. Dainuojamosios poezijos festivalių „Tai – aš“, „Purpurinis vakaras“ organizatorius, eilėraščių dzūkiškai ir lietuviškai autorius Juozas Žitkauskas klausytojus žavėjo dzūkiškom poringėm. Jie atvėrė savo kūrybos skrynią, iš kurios tarsi perlai pabiro dzūkiški žodžiai.

Dzūkiškos dvasios sklidiną renginį puošė gražias dzūkiškas ir Mažosios Lietuvos dainas dainavusi grupė „Olita Duo“.Vakarop koncertą surengė „dzūkodelinio“ žanro kūrėjas Rokas Kašėta.

Direktorė Bronė Lauciuvienė po šaunaus renginio su dzūkišku nuoširdumu svetingai pakvietusi į vakaronę pasivaišinti ir pabendrauti, pasidžiaugė, jog pirmoji Dzūkų diena tikrai pavyko. „Jūs mums, visam Klaipėdos miestui šiandien įteikėt neįkainojamą dovaną – savo pasakojimus, dainas, tradicijas. Visa tai yra didelė vertybė“. Ji taip pat pažymėjo, jog būtų labai šaunu, kad Dzūkų diena būtų rengiama tradiciškai. Renginyje dalyvavęs Varėnos viešosios bibliotekos direktorius Eitaras Krupovičius pritarė, jog Dzūkų diena turi tapti tradiciniu renginiu, kurią kitą kartą galima surengti ir Varėnos krašte, ir joje galėtų dalyvauti Klaipėdos dzūkai. Išties, Dzūkiją ir Klaipėdos kraštą jungia ne tik smėlynai, dzūkiškai pieskom vadinami, bet ir bendra istorija.