Dr. Alma Ragauskaitė apie XVII–XVIII a. kėdainiečių asmenvardžius

Apie greitai skaitytojus pasieksiančią monografiją  „XVII–XVIII a. kėdainiečių asmenvardžiai“ ir ką pavyko atskleisti ją rengiant kalbamės su Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresniąja mokslo darbuotoja dr. Alma Ragauskaite.

Gerb. dr. Alma, kadangi VLKK planuose jau kalbama apie monografijos ,,XVII–XVIII a. kėdainiečių asmenvardžiai“ leidybą, leidžiu manyti, kad jai reikalinga informacija jau surinkta arba baigiama surinkti. Tad kokį XVII–XVIII a. Kėdainių gyventojų vaizdą galime susidaryti, analizuojant asmenvardžius?

Nauja monografija „XVII–XVIII a. kėdainiečių asmenvardžiai“ – tai Radvilų miesto istorinio vardyno tyrimo pradžia. Šiame darbe mėginama atkurti autentišką XVII–XVIII a. miestiečių istorinės antroponimijos vaizdą, daugiausia remiantis unikaliomis Kėdainių miesto aktų knygomis. Dviejų amžių laikotarpis pasirinktas dėl kelių priežasčių. Visų pirma norėta išanalizuoti kėdainiečių pavardžių formavimosi procesą. Pasirinkus tik vieno šimtmečio, pavyzdžiui, XVII a. šaltinius, būtų galima detaliai išnagrinėti šio amžiaus asmenvardžius, tačiau nepakankama medžiagos apimtis ribotų galimybę aptarti pavardžių susidarymą. Antra, tiriant du amžius galima apibūdinti XVII–XVIII a. Kėdainių gyventojų asmenvardžių raidos tendencijas ir pokyčius. Šitaip jų antroponimai tiriami ne tik statiškai, bet ir dinamiškai.

Šioje knygoje analizuojama kėdainiečių vyrų ir moterų įvardijimo raida, pavardžių formavimasis, asmenvardžių lenkinimo, darybos ir kilmės polinkiai. Taip pat publikuojama rankraštinių dokumentų, iš kurių rinkti miestiečių antroponimai, kopijų. Norisi tikėti, kad pateikiama antroponiminė medžiaga, jos analizė ir išvados bus aktualios ne tik istorinei lietuvių antroponimikai, bet ir Lietuvos miestų istorijos, miestiečių tautinės sudėties, šeimos istorijos, lyčių istorijos tyrimams. Monografiją ,,XVII–XVIII a. kėdainiečių asmenvardžiai“ planuoju išleisti iki šių metų pabaigos. Maloniai dėkoju Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, parėmusiai knygos leidybą.

Koks yra Kėdainių gyventojų vardynas? Kokius Kėdainių miesto ypatumus jie atspindi?

XVII–XVIII a. Kėdainiai – vienas iš nedaugelio privačių Lietuvos miestų, turintis saugomas ir puoselėjamas daugiakultūres tradicijas, Kiškų, o paskui Radvilų giminės Biržų–Dubingių šakos, Noiburgo kunigaikščių ir Radvilų giminės Nesvyžiaus–Olykos šakos atstovų miestas. Ypatingai išaugo Kėdainiai, kai 1614 m. atiteko Radvilų giminei. Norėdamas pagyvinti prekybą, amatus ir būdamas aktyvus reformacijos šalininkas, Kristupas Radvila siekė, kad Kėdainiuose gausiai apsigyventų šios religijos sekėjų. Todėl XVII–XVIII a. Kėdainiai buvo daugiareligis ir daugiatautis miestas. Mieste buvo katalikų, evangelikų reformatų, evangelikų liuteronų, judėjų ir šiek tiek stačiatikių. Apie 1704 m. Kėdainiuose pasirodė jėzuitai. Knygoje daugiausia aptariami Kėdainių gyventojų skirtingų etninių grupių (lietuvių ir sulenkėjusios miesto visuomenės dalies, škotų, vokiečių, žydų) asmenvardžiai.  Stengtasi dėstyti tokiu stiliumi ir forma, kad monografija būtų prieinama ne tik onomastikos specialistams, bet ir platesnei visuomenei. Todėl knygoje rašoma ir apie Kėdainių bendruomenės daugiatautį, daugiakultūrį fenomeną.

Kaip istorijos šaltiniuose pateikiami Kėdainių škotų unikalūs asmenvardžiai?

Apie 1628−1629 m. į Kėdainius atvykę škotai jau turėjo pavardes, tad miesto raštininkai susidūrė su svetimais, negirdėtais šių kitataučių įvardijimais, kuriuos reikėjo užfiksuoti įvairiuose dokumentuose. Todėl ne iš karto susiklostė škotiškos kilmės išeivių įvardijimo sistema. Iš tirtų istorijos šaltinių paaiškėjo, kad dažniausi buvo dvinariai škotų įvardijimai (vardas ir pavardė). Vyrų vardai daugiausia rašyti lenkiškai ir lotyniškai, kartais išlaikytos originalios vardų formos. Akivaizdu, kad XVII−XVIII a. dominuoja įvardijimai, aiškiai liudijantys kėdainiečių škotų paveldimų asmenvardžių (pavardžių) funkcionavimą Kėdainių miesto aktų knygose. XVII−XVIII a. škotai užfiksuoti tekstuose, rašytuose lotynų ir lenkų kalbomis. Todėl slavintos ir šios tautybės asmenų pavardės − skirtinguose magistrato knygos įrašuose jos galėjo būti įvairiai pakeistos. Taip susidarė kėdainiečių škotų pavardžių grafiniai variantai.

Knygoje pateikiama antroponiminė medžiaga atspindi Kėdainių škotų įvardijimą ir škotiškos kilmės pavardžių adaptavimą lenkiškuose ir lotyniškuose šaltiniuose. Kėdainių škotai tapo šio miesto piliečiais ir jų antroponimai istorijos šaltiniuose yra jų įsitraukimo į miesto gyvenimą atspindys. Nuo 1750 m. škotiškos kilmės pavardžių Kėdainių dokumentuose beveik nėra, tad neliko ir šios savitos bendruomenės. Manoma, kad didžioji dalis šių kitataučių išvyko – XVIII a. savo veiklą perkėlė į Karaliaučių. Šiandien škotų atminimą saugo senieji Kėdainių miesto rankraščiai. Apie škotų gyvenimo pėdsakus Kėdainiuose liudija ir miesto architektūros istorija, išlikę statiniai – škotų namai.

Kokia yra XVII–XVIII a. Kėdainių miesto gyventojų lietuvių pavardžių kilmė?

Kėdainių miestiečių (lietuvių) antroponimų etimologinės analizės rezultatai parodė, kad nuo XVII a. palaipsniui mažėjo lietuviškos kilmės pavardžių. XVII a. jų buvo 245 (25,65 %), o XVIII a. – 49 (14,58 %). Šioje lietuviškos kilmės antroponimų grupėje yra lietuvių senieji dvikamieniai asmenvardžiai, jų trumpiniai, trumpinių priesaginiai vediniai ir pravardinės kilmės (plačiąja prasme) antroponimai. Tarp jų dažniausi pravardiniai asmenvardžiai. XVII a. pravardinės kilmės pavardžių surinkta 213 (22,30 %), o XVIII a. – 27 (8,03 %). Tarp XVII–XVIII a. kėdainiečių nelietuviškos kilmės pavardžių daugiausia krikščioniškos kilmės (XVII a. – 403 (42,19 %), o XVIII a. – 164 (48,82 %)). Pastebimai padaugėjo antroponimų, kuriuos galima sieti su slaviškais apeliatyvais. XVII a. jų suskaičiuota 267 (27,97 %), o XVIII a. – 121 (36,01 %). Lietuviškos ir nelietuviškos kilmės asmenvardžių santykis minėtuose skirtinguose šaltiniuose, nelietuviškos kilmės antroponimų pasiskirstymas liudija kėdainiečių pavardžių kilmės ypatumus. Kai kurios nelietuviškos kilmės pavardės galėtų būti vertinamos kaip slavinimo proceso pasekmė. Tai turėjo įtakos XVIII a. Kėdainių vardyno kilmės pokyčiams.

Esate nagrinėjusi ir panašaus laiko kauniečių asmenvardžius, kokie tarp šių vietovių panašumai ir skirtumai?

Įdomu, kad, palyginus XVIII a. kėdainiečių ir to paties šimtmečio kauniečių lietuviškos ir nelietuviškos kilmės pavardžių kiekybinį santykį, matyti, jog Kėdainių vardyne buvo daugiau nelietuviškos kilmės pavardžių. Jos sudarė net 84,83%. Tarp jų pavardžių, kilusių iš slaviškų apeliatyvų, – 36,01 %. XVIII a. Kauno vardyne nelietuviškos kilmės pavardžių buvo 77 %, o slaviškos apeliatyvinės kilmės pavardžių – 30 %. Vadinasi, Kėdainių istorinis vardynas buvo labiau apslavintas nei Kauno. Tolesni miestiečių asmenvardžių tyrimai reikalingi dėl to, kad skirtingų Lietuvos miestų (didelių ir mažų) vardynai skiriasi pavardžių formavimosi, jų slavinimo, kilmės, darybos ir kt. aspektais. Lietuvos miestiečių luomo pavardžių tyrimai tebėra aktualūs, nes darbų, kuriuose būtų nagrinėjama šio luomo asmenų istorinė antroponimija, yra nedaug, nors tai savo specifiką turinti antroponimikos sritis.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Nuotr. iš pašnekovės asm. archyvo

Straipsnio iš straipsnių ciklo „Lietuvių kalbos aktualijos“ parengimas ir publikavimas  paremtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos koordinuotos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšomis.