„Dona Kichotė“: žmogiškumo ieškota smėliu užpiltoje scenoje

Šių dienų pasaulyje vyksta protu sunkiai suvokiami dalykai, kurių neįmanoma pateisinti, tad mes visi turime imtis atsakomybės tai pakeisti, galbūt tapti donomis kichotėmis ar donais kichotais kovojančiais už tiesą ar tiesiog žmogiškumą. Apie tai šokio kalba pasakojantis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro triptikas „Dona Kichotė“ sutiktas audringomis ovacijomis!

Iššūkį scenoje pristatyti legendinio Miguelio de Cervanteso veikėjo Dono Kichoto – keistuolio idalgo, visur ir visada kovojančio su blogiu bei gyvenimo negerovėmis simbolio – moteriškąją versiją priėmė keturi choreografai. Į drąsų kvietimą scenoje įkūnyti Doną Kichotę – šiuolaikinę kovotoją, idealistę, dėl kitų žmonių besiaukojančią mergelę ar madoną – atsiliepė choreografai, atstovaujantys skirtingoms šalims ir kultūroms. Tai KVMT baleto trupės nariai Daria Verovka ir Yanas Malaki – ukrainiečių šokėjai, pastaraisiais metais savo jėgas bandantys ir choreografijoje, aktyviai dalyvaudami KVMT projekte „Dėmesio! Baletas“; patyrusi choreografė Aušra Krasauskaitė; ir slovėnų choreografas Gajus Žmavcas, kuriam teko bendradarbiauti su KVMT baleto artistais statant šokio spektaklių diptiką „Stabat Mater / Šventasis pavasaris“ (2021) bei kuriant choreografinę miniatiūrą „Starfall“, rodytą projekte „Dėmesio! Baletas 2022“. Triptiko scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Jelena Lebedeva, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, grimo dailininkė Aira Braždienė, muzikos vadovas Vladimiras Konstantinovas, režisierius Aurelijus Liškauskas. Keturių skirtingo braižo choreografų meninės vizijos įgijo šokio spektaklių triptiko formą, itin dažnai sutinkamą nūdienos teatruose visame pasaulyje.

Moteris-gelbėtoja

Pirmojoje triptiko dalyje jaunieji ukrainiečių choreografai pateikė savąsias užduotos temos traktuotes. D. Verovkos herojė „supranta, kad yra kitokia. Ji bando prisitaikyti prie aplinkos ir aplinkinių, tačiau vieną dieną pajunta, kad iš jos sklindančią šviesą reikia ne slėpti, o dalintis su žmonėmis. Tuomet ji visą save išdalija kitiems, o pati nueina į tamsą…“ Dažnas žiūrovas atpažino save: kai minia eina viena kryptimi, o tau norisi į kitą pusę, kai tau sunku, o ant tavęs užvirsta dar keli „artimieji“ ir paspaudžia žemyn… Kad žmonės noriai priima tavo auką ir norisi tikėti, kad supranta jos vertę…

Y. Malaki savo autobiografinėje kompozicijoje pasakojo apie jauną vaikiną, pajutusį, kad aplinka jį spraudžia į rėmus: „Laimei pagrindinis herojus sutinka gelbėtoją – merginą, jau suvokusią kaip tvarkytis su kylančiais pavojais. Ji padeda vaikinui pažvelgti į pasaulį pozityviau ir rasti naują kelią“. Ypatingą aurą sukūrė vaikino ir merginos šokis bei scenoje grojantis violončelininkas, tad šokis dar įtaigiau susijungė su gyvai atliekama muzika.

Šios dvi skirtingos istorijos skleidėsi skambant žinomų baroko kompozitorių – Georgo Friedricho Händelio, Henry Purcello ir Johanno Sebastiano Bacho – kūriniams. J. S. Bacho kūrinius violončelei solo gyvai atliko KVMT simfoninio orkestro violončelininkas Aliaksandr Serdziukou.

Nužengusios iš ikonų

Įkvėpimu antrojoje dalyje pristatytai Aušros Krasauskaitės choreografinei kompozicijai tapo stačiatikių cerkvėse matytos Dievo Motinos ikonos ir jos pačios santykio su pasauliu apmąstymas, „mintys apie brandą, kurioje norisi motiniško ar seseriško sąlyčio su kitomis moterimis“. Anot kūrėjos, jos vaizduojama „moteris – Dona Kichotė – tarsi pakibusi tarp žemės ir dangaus, nešanti visų skausmą, siekianti idealizmo, egzistuojanti visose mumyse, bet tuo pačiu nepasiekiama, žvelgianti iš Dievo Motinos atvaizdo. Gebanti savyje sukaupti energiją, kuri atneša naują gyvybę.“

KVMT choras (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas) atliko XVIII a. ukrainiečių kompozitoriaus Maksymo Berezovskio Koncertą chorui a cappella „Neatstumk manęs senatvėje“. Šią muziką papildė kompozitorės Silvijos Miliūnaitės kūrybos intervencijos sopranui, birbynei, chorui ir elektronikai. Soprano partiją scenoje gyvai atliko Rita Petrauskaitė, birbynės partiją įrašė Arvydas Jankus.

Publiką užbūrė ne tik scenoje pasirodžiusios tarsi iš ikonų nužengusios šventosios – teatro baleto artistės. Įspūdį dar labiau sustiprino kostiumų dailininkės Jelenos Lebedevos sukurti kostiumai, muziką papildantys garsai primenantys karą ar maldų šnabždesį. Visa ką publika išvydo, išgirdo ir pajautė buvo taip tikra ir jautru…

Smėliu užpilta scena

Tuo tarpu trečiosios dalies choreografo Gajaus Žmavco įkvėpimu tapo Klaipėda ir Baltijos pajūris, mažai žmogaus paliestas gamtovaizdis su smėlio kopomis. Šie vaizdai persikėlė ir į triptiko sceną, o čia plytinčiuose iliuziniuose smėlynuose ir išvydome šių dienų donus kichotus ir donas kichotes. Kūrėjas žiūrovams neprimetė savo požiūrio, o skatino atrasti savas siužeto versijas….

„Teatro baleto trupė vienija jaunus, aukštumų siekiančius žmones, kuriems tenka susiremti ir su netikėtais gyvenimo smūgiais, kaip kad pandemija, karas ir t. t. Man svarbūs herojų išgyvenimai, išeičių iš sudėtingų situacijų paieškos, savitas požiūris į gyvenimą“. Savo kompozicijai G. Žmavcas pasirinko palyginti retai šokio spektakliuose girdimą ir dėl to mažiau suvokimo klišėmis apaugusią italų baroko kompozitoriaus Alessandro Scarlatti muziką.