Didelius darbus reikia dirbti mažais žingsneliais

Artėjant Motinos dienai Telšių vyskupijos Caritas talkina jau antrus metus žiniasklaidos holdingo Baltic Media Alliance iniciatyva rengiamai akcijai „Padėk mano vangstančiai mamai“. „Yra mamų, kurios, neturi jokių priklausomybių, bet kad  ir kaip stengiasi, negali pilnai aprūpinti savo vaikučių. Iš savo pajamų negali vaikui nupirkti rūbelio, sauskelnių, higienos priemonių… Mūsų savanoriai jau beveik mėnuo dirba, priimdami klaipėdiečių atneštus daiktus“, – pasakoja Telšių vyskupijos Carito Klaipėdos apskrityje vedėja Rasa Senkienė.

Dalį vaikystės praleidusi Žemaičių Kalvarijoje (Plungės rajonas), kur, nepaisant sovietmečio draudimų, tradiciniai atlaidai sutraukdavo minias žmonių iš visos Lietuvos, Rasa susiformavo katalikišką pasaulėjautą, norą padėti tiems, kam pagalba reikalinga. „Gal čia ir senelių auklėjimas, – sako moteris. – Jie stengėsi aplink save kurti gėrį. Kartu su jais eidavome į bažnyčią, švęsdavome šventadienius. Studijų metais buvau kiek nuo bažnyčios nutolusi“.

Savanoriauti Rasa pradėjo 1996 metais Klaipėdos dvasinės pagalbos jaunimui centre. „Pakvietė mane į Dvasinės pagalbos jaunimui centre susibūrusią maldos grupelę. Paskui įsijungiau į kitas centro savanoriškas veiklas. Kai pagalvoju apie tas dienas, matau, kad tada mes buvome kitokie negu dabartiniai savanoriai. Nesakau, savanoriauti ateina labai puikių žmonių, bet daugelio jų kitokia motyvacija, kitokie lūkesčiai. Mes buvome idėjiniai, altruistai: neskaičiuodami nei laiko, nei jėgų ėjome, darėme. Kartais net daugiau už darbuotojus padarydavome“, – kalba Rasa.

Rasai savanoriavimas Klaipėdos dvasinės pagalbos jaunimui centre buvo lemtingas ir ši veikla tapo jos gyvenimo dalimi.

Administruojant  Telšių vyskupijos Carito Klaipėdos apskrityje veiklą, savanorystė perėjo į kasdienybę, kurioje visada kažkas naujo, kažkas stebinančio, kurioje tau akyse vyksta stebuklai. „Žinote, per Caritą ne vienas žmogus surado kelią į Dievą, į Bažnyčią“, – sako Rasa.

Tačiau savanorystei, kaip ir bet kuriai kitai veiklai, reikia pasirengti. „Jei jūs ateitumėte ir paprašytumėte leisti globos namuose savanoriauti, gal pabendrauti su globotiniais, gal mūsų savanoriams paskaitą paskaityti, to daryti neleisčiau. Ir dėl vienos labai paprastos priežasties: aš jūsų nepažįstu.

Kelias į Carito savanorius prasideda kiekvieną rudenį. „Einame į mokyklas, kolegijas, universitetą, kviečiame tapti mūsų savanoriais, pakviečiame konkrečią dieną pas mus ateiti. Atėjusius pirmiausia supažindiname su Caritu. Išvertus iš lotynų kalbos šis žodis reiškia gailestingąją meilę“, – sako R. Senkienė.

Caritas – Romos Katalikų Bažnyčios organizacija, telkianti geros valios asmenis socialinei pagalbai. Pirmoji Caritas organizacija įsikūrė Vokietijoje, Freiburge 1897 metais. Netrukus šios organizacijos ėmė kurtis ir kitose šalyse. 1950 metais jos susijungė į Caritas Internacionalis
 tinklą. Šiuo metu tinklas vienija 162 nacionalines Caritas organizacijas, veikiančias 200 šalių.

Lietuvoje Caritas įsikūrė 1926 metais. Šiuo metu Lietuvos Caritas yra Lietuvos Vyskupų Konferencijai pavaldi savanoriškos karitatyvinės veiklos organizacija, teikianti vargstantiems socialinę ir dvasinę pagalbą. Šiuo metu Lietuvos Caritas struktūrose dirba apie 3 tūkst. etatinių darbuotojų ir savanorių. Jį sudaro centras ir septynios autonomiškos vyskupijų Caritas organizacijos.

Per mokymus, kurie trunka tris mėnesius, būsimieji savanoriai supažindinami su savanoryste, pabando praktiškai savanoriauti. „Po informacinio seminaro norintiems eiti savanorystės keliu pasiūlome pasirinkti sritį, kurioje žmogus norėtų save išbandyti. Po 2-3 mokymų matyti žmogaus nusiteikimas savanoriauti. Vienas viską stropiai padaro, o kitas… Tai neradęs, tai kažko nesutikęs, tai laiko neužtekę. Tačiau tame nieko keisto. Kiekvienas ateina su savais tikslais. Vieni baigia mokymus ir pasilieka pas mus savanoriauti. Kiti – baigia mokymus ir savarankiškai  prižiūri vienišą pagyvenusį ar negalią turintį žmogų. Treti ateina į savanorystę prislėgti depresijos, negalintis surasti savo kelio. Dar kiti baigia mokymus ir pasitraukia. Anksčiau labai išgyvendavau, kad mūsų parengti savanoriai išeina: kaip čia dabar, juk mes jam suteikėme žinių, skyrėme laiko, o jis… Dabar to nebėra. Visi, kas renkasi savanorystę, yra geri žmonės ir kur jie bus, jie kurs gėrį, – pasakoja Rasa. – Per mokymus išaiškiname, kad savanorio misija tarnauti žmonėms, nelaukiant už tai net padėkos. Šiuo metu mes turime 45 savanorius. Vieni aktyvesni, kiti – mažiau aktyvūs, bet bendraujame, kai reikia pagalbos, padeda, O darbų pas mus niekada netrūksta. Balandžio mėnesį dalyvavome „Maisto banko“ akcijoje. Dabar dar tebevyksta akcija „Padėk mano vargstančiai mamai“. Kiekvienai akcijai reikalingi savanoriai. Be to, vykdome nemažai kitų projektų. Tai projektai „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“, „Globa ir sielovada ligonio namuose“, „Kalinių globa ir reintegracija“, „Higienos paslaugos benamiams“. Kartu su Maltos ordino pagalbos tarnyba įgyvendiname projektą „Maistas ant ratų“. Darbo dienomis mūsų globos namuose pagamintas kaštas maistas išvežiojama 25 skurdžiai gyvenantiems Klaipėdos miesto gyventojams.  Žinoma, darbas su savanoriais nėra lengvas. Savanorystės sutartis – ne darbo sutartis. Savanoris kiek padirbęs gali pasitraukti, kartais į jo vietą reikia skubiai ieškoti kito žmogaus, kurį vėl turi parengti konkrečiam darbui, o tai reikalauja ir laiko, ir energijos. Man įstrigo iš Škotijos atvykusio savanorio pasakyti žodžiai, kad didelius darbus reikia daryti mažais žingsneliais.“

Genovaitė Paulikaitė