Darbo partijos byla jaunųjų teisininkų ir politologų akimis

Tęsiame straipsnių ciklą, skirtą norintiems sužinoti abiejų pusių nuomonę apie Darbo partijos bylą. Primename – pirmajame straipsnyje mes, studentai, rašantys diplominį darbą apie Darbo partijos bylą, pastebėjome, kad šis procesas vyksta ne visai teisiniu, demokratiniu pagrindu. Sužinoję, kad šioje byloje nėra nė vieno apčiuopiamo Viktoro Uspaskicho kaltės įrodymo, nutarėme apklausti bylos dalyvius.

Klausėme prokuroro, kaip buvo renkami įrodymai kaltinant V. Uspaskichą. Pasirodo, prokuroras nieko apčiuopiama prieš V. Uspaskichą neturi. Krata taip pat vyko ne pagal taisykles, tad naudoti tokių įrodymų teisinėje demokratinėje valstybėje lyg ir negalima. Pasirodo, vienintelis V. Uspaskicho kaltės įrodymas – tai liudininkės, anksčiau baustos už dokumentų klastojimą ir vėl suklastojusios dokumentus bei atleistos nuo atsakomybės, parodymai. Vis aiškėja nuomonė, kad ji yra infiltruota agentė tam, kad būtų sukurta Darbo partijos byla.

Prokuroras pats nežino, ar gali viešinti medžiagą

Uždavėme klausimą prokurorui: „Ar gali prokuroras viešinti ikiteisminę medžiagą žiniasklaidai?“ Atsakymas: „Prokuroras gali viešinti tą medžiagą, kuri nekenks bylos nagrinėjimui.“ Tad norisi paklausti, ar tiek išviešinti bylos duomenys nepakenkė politikui? Juk politiko pagrindinis turtas yra žmonių pasitikėjimas. Ar šiandien galima surasti nors vieną žmogų, kuris nebūtų girdėjęs apie Darbo partijos bylą? Net paskutiniam tinginiui ir vaikui, kuris tik pradėjo kalbėti ir vaikščioti, įkalta į galvą, kad V. Uspaskichas – paskutinis nusikaltėlis, vagis, kenkėjas, vengiantis mokėti mokesčius, o vėliau – dar ir narkomanas bei alkoholikas.

Tai buvo įteigta ir mums, todėl buvo įdomu analizuoti šią bylą, o kai kam – net rašyti diplominį darbą, nes ji unikali. Spauda įteigė, kad visi įrodymai byloje yra, tad mums ji atrodė paprasta. Bet kuo daugiau domėjomės šia byla, tuo labiau supratome, kad tai yra tiesiog oponentų afera. Matyt, būtent tam ir buvo sukurta byla – kad žmogus būtų įtrauktas į teisminį procesą, kad būtų galima metai iš metų pilti purvą ant vieno populiariausių politikų Lietuvoje. Tad ar galima viešinti ikiteisminę medžiagą, kol dar teismas nenustatė žmogaus kaltės? Ir kaip paskui po ilgų metų šmeižimo nusiplauti, kai žmogus būna išteisintas? Kiekvienas galės atsakyti pagal savo sąžinę.

Paklausėme prokuroro: „Ar gali prokuroras komentuoti bylos aplinkybes nepasibaigus teismo procesui?“ Atsakymas: „Primenu, kad BPK 177 str. numato, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga yra neviešinama. <…>“ Ar yra nors vienas žmogus Lietuvoje, kuris nebūtų žinojęs apie Darbo partijos bylą ir kuo kaltinamas V. Uspaskichas iki teismo pradžios? Ne, nėra, vadinasi, prokuroras, nutekindamas informaciją, sąmoningai pažeidinėjo įstatymą, vadinasi, turėjo vadinamąjį valdžios užtarimą sąmoningai kenkti vienai politinei organizacijai ir jos vadovui, taip gerindamas sąlygas jo oponentams. Būtent tai ir yra politinės korupcijos byla, tik prokuroras S. Verseckas ją priskyrė ne tuo adresu. Juk V. Uspaskichas ir partija dar iki teismo pradžios buvo viešai nuteista ir su tokia našta ėjo net į penkerius rinkimus. Ar lengva įrodinėti savo rinkėjams, kad tai, kas vyksta, apipinta melu? Neseniai baigęs teisės mokslus Aurimas Jankauskas pasakė: „Jei būčiau nenuėjęs į teismo salę ir nepamatęs savo akimis, kas vyksta, visą gyvenimą būčiau galvojęs, kad būtent taip ir yra, kaip visa tai pristatoma žiniasklaidoje. Bet, pasirodo, valstybinė mašina pajungta tam, kad būtų sunaikinta viena politinė organizacija ir jos lyderiai. Pastarieji teismo sprendimai lyg ir įžiebė šiek tiek vilties, kad objektyvumo dar yra – neleidus prokurorui kištis į partijos reorganizavimą, bet visas procesas tikrai nemaloniai stebina.“

Nupiešti milijonai

Keistai atrodo vien 24 mln. Lt suma. Kai paklausėme prokuroro apie pinigų šaltinį, jis atsakė: „Iš kur atėjo pinigai, nustatyti nepavyko.“ Tad mums, būsimiems teisininkams, tampa visiškai nebeaišku, kaip galima viešinti ne tik ikiteisminę medžiagą, bet ir didelių abejonių keliančią informaciją apie tai, ar išvis buvo tie pinigai, nes remtis vien liudininkės, anksčiau baustos už dokumentų klastojimus, parodymais ir tokiais orderiais be pavadinimų, pavardžių ir parašų negalima. Kaip išaiškėjo teismo proceso metu, vienintelė ta pati liudininkė (vis labiau panaši į infiltruotą agentę) nesugeba aiškiai atsakyti į klausimą apie tų pinigų atsiradimą. Į klausimą: „Kas jums atnešė 1 000 000 Lt?“ ji atsako: „Neatsimenu, kažkokie du vyriškiai, pavardžių neatsimenu.“ Ar jūs galite patikėti tokiu atsakymu dėl 1 000 000 Lt? Nei parašų, nei pavardžių, nei iš kur jie atėjo? Advokatai paprašė skirti ekspertizę šitam dokumentui, nes akivaizdu, kad trys nuliai yra prirašyti vėliau, gal net kita ranka.

Teismas atmetė tokį prašymą, ir dokumentas liko nepatikrintas, bet nuo šios sumos paskaičiuotas ieškinys, apie šitas ir panašias sumas ir orderius šimtus kartų buvo kalbėta spaudoje. Neįrodžius kaltės jau apkaltinta Darbo partija ir jos vadovai. Kitam politikui tai būtų didžiulis smūgis, kertamas žmonių pasitikėjimas, bet kai kalbama apie V. Uspaskichą, į tai tiesiog nekreipiama dėmesio. Faktiškai politinėje byloje to ir reikia konkurentams. Vienintelė viltis, kad pats teismas į tokius dokumentus žiūrės preciziškai.

Dar įdomiau, kai teismo salėje advokatai paklausė pagrindinės liudininkės, kur ji padėjo tuos pinigus? Atsakymas: „Padėjo kitos įmonės seife, nes ji aptarnavo 5–6 įmones.“ Klausimas: „Kam atidavėte tą milijoną litų?“ Ir, mūsų nuostabai nėra ribų, liudininkė (agentė) ramiu veidu atsakė: „Ai, nežinau, buvo atvažiavę du vyriškiai, aš jiems atidaviau.“ Ar jūs tuo tikite? Įsivaizduokite save jos vietoje – gauti milijoną nežinia iš ko, o paskui atiduoti milijoną nežinia kam… Ar jūs atiduotumėte tokią sumą nežinia kam? Tam tikrai reikia būti išprotėjusiems.

Ir tokių dokumentų yra beveik už 24 milijonus Lt. Neaišku iš kur atėjo, neaišku kur nuėjo. Teisingai V. Uspaskichas teisme, duodamas parodymus, o paskui ir žurnalistams, pasakė: „Na, įsivaizduokime, buvo tie nelegalūs pinigai. Ar prokuroras iškėlė bylas tiems šaltiniams, iš kur tie pinigai atėjo?“ Mes, kaip teisininkai, suprantame: jei pinigai nelegalūs, jie ir Afrikoje yra nelegalūs, kad ir kieno jie būtų – Darbo partijos ar kieno kito. Ne, niekam bylos nėra iškeltos, o dar anksčiau dienraščio „Kauno diena“ žurnalistas pasiteiravo prokuroro, ar jau nustatytas pinigų šaltinis? Ir keistas prokuroro atsakymas: „Mes sau tokio tikslo nekėlėme nustatinėti, iš kur pinigai <… >“ Išeina taip, kad svarbu nubausti Darbo partiją ir jos vadovus. O kiti gali naudoti ir nelegalius pinigus. Prielaida akivaizdi – tai yra politinė byla.

Taip pat ir su pinigų panaudojimu: jei tie pinigai nelegalūs, turi būti nustatyta, kur jie buvo panaudoti, nes kratos metu tie pinigai, apie kuriuos jau 7 metus kalba visi, kas netingi, nebuvo rasti. Taip pat prokuroras daug kalba, kad šitais pinigais buvo apmokėta tas, anas, bet niekam per 7 metus neiškeltos bylos už nelegalių pinigų gavimą ir naudojimą. Tad kokios tiesos mes ieškome? Būtų įdomu išgirsti atsakymą ir iš mūsų prezidentės, ir teisingumo ministro, nes jis, duodamas interviu žurnalui „Veidas“, patarė V. Uspaskichui patylėti, bet nieko nepatarė prokurorui, kuris tikrai turi patylėti ir nekomentuoti bylos bei bylos aplinkybių, kol nėra teismo sprendimo.

Kad ir kokie būtų įrodymai, sprendimas turi būti nepalankus V. Uspaskichui?

Kaip pavyzdį V. Uspaskichas pateikė teismui vieną dokumentą palyginimui.

Sutartis surašyta tais metais, kai jau vyko Darbo partijos byla, – 2008 m. rugpjūčio 12 d. V. Uspaskichas paskolino 200 000 Lt atsakovei (etiniais sumėtimais pavardė ir asmens kodas užtušuoti), kuri įsipareigojo šią sumą grąžinti 2009 m. gegužės mėnesį. Tad štai: yra sutartis, yra parašai, yra liudytojai, kaip pinigai atiduoti, šita suma įtraukta į V. Uspaskicho 2008 metinę deklaraciją. Bet atsakovė teisme pasakė, kad negavo pinigų, ir V. Uspaskichui pinigai negrąžinami. Štai teismo patalpose, vienoje teismo salėje, tuo pat metu vyksta teismas tam, kad būtų atimti pinigai, o V. Uspaskichas būtų nuteistas pagal tokius niekinius orderius, kuriuose nėra jokių sutarčių, parašų, pavardžių ir liudytojų, o kitoje teismo salėje – kaip negrąžinti legalių deklaruotų pinigų, paskolintų pagal sutartį, turint ir parašus, ir pavardes, ir liudytojus. Situacija Lietuvos teisminėje praktikoje juokinga ir apgailėtina. Tad jei pagal tokius dokumentus teismas nepripažino, kad V. Uspaskichui turi būti grąžinti pinigai, tai kaip gali reikšti pretenzijas tam pačiam V. Uspaskichui? Pagal niekinius orderius be pavardžių, pavadinimų ir liudytojų? V. Uspaskichas dar turėjo padengti visas skolininkės išlaidas, susijusias su advokatu ir žyminiu mokesčiu. Kur jūs pasislėpėte, teisuoliai? Nejaugi vien todėl, kad V. Uspaskichas yra stiprus oponentas, ir dar rusas, taip galima elgtis? Tai yra didžiulė visos valstybės teisminės sistemos silpnybė – taikyti tokius šlykščius dvejopus standartus. Nori nenori esi priverstas įsiklausyti, ką kalba V. Uspaskichas, nenuostabu, kad daug žmonių stoja į jo pusę, nes tokios neteisybės pakęsti tiesiog neįmanoma.

Ar tikrai procesas buvo vilkinamas?

Kitas šitos bylos proceso akcentas – tikrai manėme, kad kažkas specialiai vilkina bylos nagrinėjimą. Kažkas bandė net kaltinti teisėjus, neva jie padeda vilkinti bylą. Tikrai buvo nemažai procedūrinių dalykų, kurie trukdė nagrinėti bylą. Bet paanalizavę visas tas pertraukas taip pat neįžvelgėme jokio kriminalo. Jeigu žurnalistai sąžiningai būtų pristatę visas tas aplinkybes, būtų daug mažiau ažiotažo aplink šią bylą ir jos pertraukas.

Paklausėme V. Uspaskicho: „Mes matome, kad procesas dažnai stringa ir byla vilkinama. Ar tai daroma specialiai? Atsakymas: „Noriu priminti, kad Darbo partija aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime. Rinkimuose dalyvaujantys Darbo partijos politikai po kiekvienų laimėtų rinkimų įgyja teisinį imunitetą, kurio jie negali savo valia atsisakyti – tam yra tvarka, įtvirtinta įstatymuose ir Konstitucijoje. Turi būti atlikta tam tikra procedūra, kad būtų panaikintas imunitetas, o tai užtrunka. Tad partija ir jos nariai dalyvavo penkeriuose rinkimuose, natūralu, kad šis procesas pareikalavo laiko ir pertraukos byloje. Pradžioje Vyriausioji rinkimų komisija svarsto dėl imuniteto rinkimų laikotarpiui, o po rinkimų šį klausimą nagrinėja Europos arba nacionalinis parlamentas. Todėl sakyti, kad sąmoningai buvo vilkinama byla, yra eilinį kartą netiesa.“ Paklausėme V. Uspaskicho: „Kodėl taip ilgai užtruko imuniteto nagrinėjimas Europos Parlamente?“ V. Uspaskichas atsakė: „Viskas galėjo vykti daug greičiau ir imunitetas net galėjo būti apsaugotas, jei prokuroras, o kartu ir teismas, nebūtų priėmę sprendimo dėl kreipimosi į Europos Parlamentą slapta, neinformuojant nei manęs, nei mano advokatų, nes kreipimasis priimtas posėdžiaujant tik teisėjai ir prokurorui, nesuteikiant galimybės pasakyti savo nuomonės apie kreipimosi turinį, o turinys, švelniai tariant, buvo melagingas. Todėl parlamentas turėjo daryti papildomų užklausimų, ir taip procesas užsitęsė. O jau Seime viskas vyko daug greičiau, nes šį kartą ir teismas vyko mums dalyvaujant <… > Dėl ligų, tai galiu pasakyti taip – per 12 metų politikoje man teko susirgti tik vieną kartą. Teisėja per 5 metus susirgo tik 2 kartus neilgam. Vitalija Vonžutaitė buvo nėščia ir po gimdymo reikėjo tam tikro laiko, ir tai nedaug. Tad jokių sąmoningų vilkinimų nebuvo nei iš mūsų, nei iš teismo pusės.“