Dalios Teišerskytės knygos „Paskutinių lapų išleistuvės“ pristatymas Rūdiškių bibliotekoje

„Nuogas lapkritis išėjo į šarmingą

gruodžio puotą

Atsisveikindamas vėtrom, palydėtas

lietumi…

Ir visų gėlių iškeiktas, ir visų šunų

aplotas,

Ir užklojęs visą žemę nespalvota

naktimi…“

(Dalia Teišerskytė. „Paskutinių lapų išleistuvės“)

Lapkričio 4 d. popietę Rūdiškių bibliotekoje viešėjo žinoma poetė, žurnalistė, visuomenininkė, buvusi Seimo narė, Dalia Teišerskytė. Susirinkusiems klausytojams autorė pristatė savo 15-ąją poezijos knygą „Paskutinių lapų išleistuvės“.

Įdomu ir, galbūt, simboliška, kad knygą iliustravo mūsų kraštietis, dailininkas Darius Kairaitis. Jis taip pat dalyvavo susitikime su gerbiama poete. Knygos autorė pasakojo, kad socialiniame tinkle „Facebook“ pastebėjusi eksponuojamus įdomius ir savitus tapybos darbus, išdrįso paskambinti jų autoriui. Taip užsimezgė pažintis, peraugusi į bičiulystę ir virtusi kūrybiniu bendradarbiavimu. „Paskutinių lapų išleistuvės“ – taip vadinosi vienas iš D. Kairaičio tapybos darbų, kuris dabar puošia D. Teišerskytės knygos viršelį.

Knygą sudaro 7 skyriai ir 77 eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos vertinimu, „poetė ištikima savo braižui – jos eilėraščiuose vyrauja jausmingumas, nuoširdumas, prasmingos, įsimenančios metaforos, meilė gyvenimui…“. Anot poetės, kuriant svarbiausias yra pavadinimas ir pirmasis sakinys. Juos sugalvojus, toliau viskas liejasi laisvai. Kaip taikliai apie poezijos esmę yra pastebėjęs poetas Just. Marcinkevičius, „poezija: kai eilėraštyje lieka ne rankų, o širdies šešėlis“. Dalios Teišerskytės kūryboje mes galime pajausti poetės širdies šilumą ir patirti visą žmogiškų jausmų paletę. Pati autorė apibūdino savo poeziją labiau kaip liūdną, linkusią į nostalgiją, nei linksmą. Gal todėl, kad pati Dalia gimusi rudenį (lapkričio mėn.), ir jai artimos „rudens nuotaikos“. Poetė prisipažino neturinti nei balso, nei muzikinės klausos, tačiau ritmą jaučianti, nes mėgsta šokti. Neatsitiktinai apie penki šimtai jos tekstų yra virtę dainomis, daugelis iš jų – tokie žinomi hitai, kaip: „Būk šalia“, „Žydi obelis“, „Čia mano kelias“, „Lelijos“ ir daugelis kitų.

Susirinkusieji klausėsi autorės skaitomų eilėraščių, persipinančių su jos pasakojimais. Klausytojus domino kūrybinio kelio pradžia Sibiro tremtyje, kaip sekėsi derinti daug įvairių veiklų: žurnalistiką, kūrybą, visuomeninę veiklą, Seimo narės darbą. Poetė pabrėžė, kad visur ir visada stengėsi išlikti ori ir sąžininga ne tik su savimi, bet ir su ją supančiais žmonėmis. Taigi, dabar gali drąsiai visiems žiūrėti į akis, nesigėdydama jokios savo buvusios ar esamos veiklos.

Pasak poetės, meno žmonės, kūrėjai yra žymiai jautresni supančiai realybei, turi geresnę nuojautą, neretai neblogai nuspėja ateities įvykius. Autorė perskaitė eilėraštį, parašytą šių metų vasario mėnesį, kurį, dėl po to sekusių įvykių (karas Ukrainoje), galima laikyti pranašišku.

Susitikimo su klausytojais pabaigoje ponia Dalia pasiūlė pažaisti – „išsiburti“. Kas pageidavo sužinoti ateitį, turėjo pasakyti skaičių. Autorė iš savo kitos, jau senokai išleistos, bet „stebuklingos“ eilėraščių knygelės, perskaitydavo nurodytame puslapyje užrašytą eilėraštį… Visi, kurie dalyvavome „būrime“, galėjome įsitikinti skaičių ir žodžių magija…

Šiltas, atviras ir be galo nuoširdus susitikimas su miela poete Dalia Teišerskyte baigėsi bendra nuotrauka ir autorės autografais kiekvienam, įsigijusiam knygą ar kompaktinę plokštelę su naujausių dainų ir eilėraščių rinkiniu „Aš sugrįšiu“.

Bendravimas su tikra asmenybe nepalieka abejingų… Dėkingi mielai Daliai už apsilankymą, nuoširdų susitikimą ir šiltą grįžtamąjį ryšį.

Edita Vorobjovienė,

Trakų viešosios bibliotekos Rūdiškių padalinio vyr. bibliotekininkė