Daiva Beliokaitė: visos dienos metuose turėtų būti ir lietuvių kalbos dienos

Apie valstybinės lietuvių kalbos aktualijas kalbamės su Klaipėdos rajono savivaldybės vyriausiąja specialiste (kalbos tvarkytoja) Daiva Beliokaite.

Gerbiama Daiva, metų pradžioje už lietuvių kalbos puoselėjimą, aktyvią šviečiamąją ir kultūrinę veiklą buvote apdovanota Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko padėkos raštu, su kuo ir sveikinu ir pakalbėkime apie kalbos aktualijas. Ką manote apie pastaruosius įvykius, susijusius su valstybine lietuvių kalba: Konstitucinio Teismo sprendimas dėl lotyniškų rašmenų asmenvardžiuose, dalies Seimo narių pritarimo sulaukusį siūlymą leisti moterų pavardes sudaryti su galūne –a, Valotkos ir Vilniaus rajono konfliktas?

Ačiū, manau, kad šviečiamąja ir kultūrine veikla galėčiau ir aš, ir visi mes, lituanistai, ‒ ir mokslininkai, ir praktikai, galėtume užsiimti dar daugiau. Be to, į tai daugiau galėtų įsitraukti ir kultūros darbuotojai, ir žiniasklaida, ir politikai. Taip taip! Kodėl gi neatsigręžus į mūsų valstybės gyvavimo aukso amžių – tarpukarį, kur ir pačiam prezidentui Antanui Smetonai taisyklinga kalba buvo labai svarbi. Jis juk ir pats, būdamas teisininkas, Kauno universitete yra dėstęs lietuvių kalbos stilistiką.

Galbūt dabar sunkokai randama patrauklių taisyklingos lietuvių kalbos propagavimo formų? Visi prisimename gerbiamo Aldono Pupkio vestas gyvas, patrauklias, populiarias kalbos valandėles, o pastaruoju metu ‒ bandymų būta, bet vis tokių… medinių. Sunkiai kalbos dalykai populiarinami žiniasklaidos, nors tokia pareiga – prisidėti prie valstybinės kalbos puoselėjimo (ne tik patiems kalbėti ir rašyti taisyklingai) – yra įtvirtinta Visuomenės informavimo įstatyme. Kita vertus, jau trečius metus Lietuvių kalbos draugijos Kalbos tvarkytojų skyriaus iniciatyva apdovanojame Kalbos bičiulius–žurnalistus – po vieną respublikinės žiniasklaidos ir rajoninės – ir vis randame ką apdovanoti. Šiemet respublikinės žiniasklaidos kalbos bičiule išrinkta LRT.lt portalo švietimo aktualijų žurnalistė Aida Murauskaitė, o rajoninės – Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ ilgametė korespondentė Aldona Vareikienė. Būtent ji iš užmaršties daugybę metų kėlė ir atvėrė plačiajai visuomenei Klaipėdos krašto žmonių, kurių atminimą buvo nugulęs storas dulkių sluoksnis, daugialypę veiklą, kurioje visada ryški buvo lietuvybės kryptis: taip iš naujo sužinojom apie žurnalistikos pradininką Johaną Ferdinandą Kelkį, politiką, visuomenės ir kultūros veikėją Vilių Gaigalaitį, dvarininką, mokslininką ir muziejininką Hugo Šojų, kunigą ir poetą Mykolą Vaitkų ir daugybės kitų ryškių, bet laiku reikiamai neįvertintų asmenybių, svariai prisidėjusių ir prie lietuvybės reikalų. Apie juos rašė Domas Kaunas, dar vienas kitas mokslininkas savo knygose, bet platesnioji visuomenė nežinojo; jų kūryba, veikla neįtraukta į privalomąsias mokyklines programas. Tai didelis nuostolis jaunajai kartai, ‒ ir ne tik mūsų rajono, bet ir visos Lietuvos. Štai šiemet Klaipėdos krašto metai, ‒ bet ar daug mokyklinis jaunimas žino, koks svarbus šio krašto apsisprendimui tapti viena valstybe su Lietuva buvo būtent per 600 germanų viešpatavimo metų Motinos kalbos išlaikymas? Kol mes nesuprasime, kad kalba yra valstybės pamatas, neįvertinsime atsigręžę ir atidžiai pažvelgę į tautos išlikimo esminius momentus istorijos tėkmėje, tol liksime didelėje nežinioje dėl savo valstybės ateities. Jaunoji karta turi turėti į ką remtis. Norim rusijos savo žemėje? Ji ateis čia ginti tų, kuriems nesvarbi sava kalba, net jei ta kita bus jau nebe rusų, o anglų.

Štai atsiverčiu Viliaus Ašmio Priekulės „Vilties“ – XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje gyvavusios jaunimo draugijos ‒ kronikas ir matau, kiek daug buvo skirta jų veikloje būtent lietuvių kalbai visuomenėje ugdyti: paskaitos apie lietuvių kalbą, knygynas su lietuviškomis knygomis, gražios ir gausios lietuviškos šventės, kalbos mokymo kursai ir t. t. Sakysite, dabar gi kitas laikotarpis, kitas kontekstas? Tai kas trukdo kalbą puoselėti moderniomis formomis? Galbūt trūksta stiprių, ryškių ir nepaprastai darbščių, tikinčių savo misija ir savo tauta asmenybių, koks andai mūsų krašte buvo Vydūnas? Turbūt ir tai, ‒ bet kur valstybinis požiūris?

Hugo Šojaus rūmų Lėbartuose pastogėje išlikusi meniškai išdrožinėta pavardė: Scheu, bet rūmų fasadą puošia ornamentai, paimti iš lietuviškų raštų, o jo 1919 m. „Prūsų lietuvio balso“ redaktoriui rašytas laiškas apie meilę lietuvių kalbai skamba kaip manifestas. Tai jums atsakymas į klausimą dėl lotyniškų rašmenų asmenvardžiuose, ‒ tebūnie asmenvardžiai, kaip ir prekių ženklai, žmonių asmeninė neliečiama nuosavybė (ypač dokumentuose). Beje, šis Šojaus laiškas būtinai turi būti įtrauktas į lietuvių kalbos ar Lietuvos istorijos vadovėlius. Jei turėtume stiprų Lietuvos istorijos kursą (o ne varganai pasimetusį pasaulinės istorijos kontekste), kuris daugeliu atvejų būtų integruotas su lietuvių kalbos ir literatūros temomis, šiandien situacija būtų geresnė: būtume tautiškai, morališkai ir valstybiškai labiau susipratę.     

Manau, man, savivaldybės kalbos tvarkytojai, nekorektiška komentuoti Valstybinės kalbos inspekcijos, kuriai atsiskaitome, viršininko viešų pasisakymų. Galiu pasakyti nebent tai, kas yra ne vien mano nuomonė, ‒ gal daugiau energijos turėtume skirti tam, kad bent jau Registrų centras įmonių pavadinimus registruotų be klaidų. Teisės aktai leidžia? Tai bendromis pastangomis įrodykime, kad tokie teisės aktai, kuriuose įtvirtinama nepagarba kalbai, yra blogi, netikę, nepateisinami, ‒ ir pakeiskime!

Nors įteisinti tik trys lotyniški rašmenys, bet viešojoje erdvėje, ypač žiniasklaidoje, gausu ir kitų ne lietuviškų raidžių. Ką apie tai manote? Galbūt ne lietuviškų rašmenų atsiranda ir dėl to, kad ne visada aišku, kaip kokią raidę reikėtų tarti.

Tai ne mūsų, o daugiau mokslininkų ir politikų reikalas. Manyčiau, tai smulkmė, yra svarbesnių dalykų – kalbos nuskurdimas, klaidų viešojoje erdvėje toleravimas, atsirandantis iš tokių keistų požiūrių, kuriuos deklaruoja visiems žinoma ponia Vaicekauskienė.

Klaipėdos rajone stengiamės lietuviškas asmenvardžių galūnes pridėti su apostrofu, o dėl tarimo – visiškai sutinku, kad reikia atnaujintų rekomendacijų.

Šiemet Gargždai buvo Lietuvių kalbos dienų sostinė, kokią įtaką tai turėjo kalbos puoselėjimui Klaipėdos rajone? Kuo, Jūsų manymu, svarbios Lietuvių kalbos dienos?

Visos dienos metuose turėtų būti ir lietuvių kalbos dienos, – kiekvieną dieną nepamirštant mokytis savo nelengvos, bet nuostabios kalbos. Tačiau Valstybinės lietuvių kalbos sumanymas skirti daugiau dėmesio valstybinei kalbai būtent tarp mūsų valstybingumo datų – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios – labai geras, – kaip ir rinkti Lietuvių kalbos dienų sostinę. Tik, manau, Lietuvių kalbos dienų sostine tapusi savivaldybė turėtų labiau skambėti visoje šalyje: per respublikinius renginius, apdovanojimus, kitas įvairias visas savivaldybes jungiančias veiklas.

Aš asmeniškai džiaugiuosi, kad ne pati teikiau paraišką, o pasiūliau tai daryti J. Lankučio viešajai bibliotekai, kur dirba net keturios lituanistės. Juk ne man vienai turi rūpėti valstybinė lietuvių kalba ir jos puoselėjimo, sklaidos dalykai savivaldybėje, tiesa? Pati prisidėjau savo idėjomis ir prie kai kurių Sostinės renginių organizavimo. Į baigiamąjį renginį susikviečiau koleges kalbos tvarkytojas iš visos respublikos, Lietuvių kalbos draugijos pirmininkę Genovaitę Kačiuškienę ir sekretorę Ritą Urnėžiūtę. Organizavau ekskursiją „Kalbos keliu“ pagal savo pačios parengtą maršrutą. Manau, visiems dalyviams patiko. Esu sukūrusi tris „Kalbos kelio“ maršrutus: po Agluonėnų ir Dovilų apylinkes ir du po Priekulės. Trečiasis netrukus bus įkeltas į sistemą, o kitais dviem jau galima pakeliauti virtualiai ir ne tik. Juos galima susirasti čia http://www.krastogidas.lt/marsrutai.

Džiaugiuosi, kad po Sostinės dienų ir pas mus pagaliau buvo įkurtas Lietuvių kalbos draugijos Klaipėdos rajono Ferdinando Kelkio skyrius. Už tai esu dėkinga LKD pirmininkei Genovaitei Kačiuškienei, sumaniai paskatinusiai.

Apskritai mūsų rajone Lietuvių kalbos dienų sostinės renginiai, kur su kalba buvo galima susipažinti ne tik per raiškų žodį, bet ir per teatrą, kiną, muziką, lytėjimą ir netgi uoslę, iš tiesų prajudino visuomenę ir suteikė naujų impulsų. Bent jau man pačiai: rugpjūčio pabaigoje, prieš pat naujų mokslo metų pradžią, ketinu surengti pokalbį su keliomis mokytojomis, viena labai nuovokia mokine, bibliotekos ir muziejaus darbuotojais apie naująsias lietuvių kalbos ir literatūros programas, ‒ kiek ir kaip būtų galima supažindinti mokinius su vietos kūrėjų ir žymių asmenybių, lietuvybės puoselėtų, veikla. Pokalbį ketinu ir užrašyti, galbūt pavyks išprovokuoti ir platesnę diskusiją.     

Papasakokite apie kitus šių metų darbus, kuriuos tenka dirbti kalbos tvarkytojui?

Man, kaip ir daugumai rajonuose dirbančių kalbos tvarkytojų, be tiesioginio darbo, dar reikia ir Savivaldybės protokolus registruoti, ir padėkas rengti, ir kuruoti gyventojų pasitenkinimo savivaldybės teikiamomis administracinėmis paslaugomis tyrimą. Kodėl? Ogi todėl, kad mūsų valstybės deleguotai funkcijai atlikti trūksta lėšų iš valstybės biudžeto. Ką ten trūksta! Skiriamų lėšų užtenka tik trečdaliui etato apmokėti, ką jau kalbėti apie papildomą renginių finansavimą ir kitokios šviečiamosios veiklos plėtojimą. Savivaldybės lėšų prideda, bet prideda ir visokių darbų, nebūtinai susijusių su kalbos tvarkyba.

Pasakysiu atvirai ir visiškai tiesmukai: tai taip pat nepagarba ne tik kalbos tvarkytojui, bet ir kalbai. Tačiau mes, kalbos tvarkytojai, nenusimename ir išliekame orūs, nes tikrai žinome, kokia reikšminga yra taisyklinga kalba. 

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Nuotrauka iš pašnekovės asm. archyvo