Bombarduojamo Charkivo teatro vadovas: darome viską, kad atėjus laikui turėtume kur sugrįžti

Šiuo metu Lietuvoje vyksta Charkivo nacionalinio akademinio operos ir baleto teatro gastrolės, kurias surengti padėjo ukrainiečius pakvietęs Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Lietuviams tai – unikali galimybė pažinti Rytų Ukrainos muzikinę kultūrą, nes nedaugeliui lietuvių yra tekę patiems apsilankyti didžiausiame iš Ukrainoje esančių Charkivo operos ir baleto teatre.

Kaip pripažįsta jo generalinis direktorius ir meno vadovas Olegas Orishchenko, teatrui vadovaujantis nuo 2013-ųjų, o anksčiau daug metų grojęs trimitu įvairiuose miesto orkestruose, – Charkivas niekada nebuvo gausiai turistų lankomas miestas, ir dėl publikos dėmesio jame teatralams tekdavo pakovoti. Visgi šiuo metu iš Ukrainos atvykusiai trupei tokie rūpesčiai atrodo kaip praeityje nuskendusios laimingos dienos… Neatsitiktinai šiame pokalbyje dažniausiai tenka vartoti būtąjį dažninį laiką.

Kuo Charkivo teatras išsiskyrė iš kitų Ukrainos operos ir baleto teatrų?

Savo teatrą pristatydavome kaip Rytų Ukrainos nacionalinės kultūros lyderį. Visų pirma jis turėjo patį didžiausią šalyje repertuarą. Tai lėmė mūsų repertuaro politika: stengdavomės turimus pastatymus išsaugoti kuo ilgiau. Esame repertuarinis teatras, kasdien rodęs  vis kito pavadinimo spektaklį. Rodydami maždaug po 4–5 spektaklius per savaitę, kiekvieną sezoną pristatydavome beveik visą savo 45 spektaklių repertuarą.

Be to, turime vieną didžiausių Europoje teatro scenų ir erdviausius Ukrainoje teatro rūmus, kuriuose telpa viskas – nuo sandėlių iki dekoracijų gamybos cechų. Viską savo spektakliams gaminame patys: darome perukus, siuvame batus ir t. t.  Ir visa tai vyksta tuose pačiuose teatro rūmuose.

Kiek ir kokių salių turi Charkivo operos ir baleto teatras?

Pirmiausiai pasakysiu, kad mūsų teatro pastatas palyginti naujas: jo statybos užbaigtos 1991 m. Taigi erdvės šiuolaikiškai apgalvotos, ir šalia pagrindinės – operos ir baletų spektaklių rodymo veiklos, veikiame kaip multifunkcinis kultūros centras.

Didžiojoje teatro salėje turime 1500 žiūrovų vietų (palyginimui LNOBT salėje – 984). Kamerinėje salėje telpa 450 žiūrovų, tačiau formaliai ji priklauso ne mūsų teatrui, o Charkivo apskrities administracijai, tad joje vykdavo ne tik mūsų teatro renginiai. Su valdininkais derėjomės dėl salės pavaldumo sugrąžinimo mums, nes artistams trūko erdvių repeticijoms, be to, turime daug mažesnės formos pastatymų, kurie būdavo rodomi būtent Kamerinėje salėje.
Teatro komplekso architektūra leidžia mums turėti dar keletą renginių aikštelių. Viena iš jų – erdviame teatro garaže, kuris paprastai naudojamas dekoracijas pervežančių automobilių krovai. Jame vyksta įvairūs jaunimo renginiai, parodos ir kt.

Turime ir erdvią fojė, dydžiu nenusileidžiančią LNOBT rūmų fojė. Tik mes jos kraštą atitvėrėme, pastatėme nedidelę sceną su fortepijonu ir taip sukūrėme Parketo salę, talpinančią iki 250 žiūrovų. Joje rodydavome netgi mini operas.
Yra ir lauko scena vasaros vaidinimams kitoje pastato pusėje. Ji mus itin gelbėjo pandemijos metu. Nuo lietaus ją ir artistus saugo stogelis, na, o žiūrovams subjurus orui jau tekdavo trauktis skėčius.

Priešais teatro rūmus plyti didelė, graži, šviečiančių fontanų puošiama aikštė, jungianti teatrą su centrine Charkivo gatve. Ją vadiname Prieteatrio (Priteatralnaja) aikšte. Paradinis teatro įėjimas pridengtas plačiu stogeliu, todėl šiltesniu metų laiku ten irgi rengdavome nedidelius, dažniausiai proginius, atvirus koncertus. Muzikantams po stogu nereikėdavo baimintis, kad saulė ar lietus pakenks jų instrumentams, o žmonės aikštėje mėgaudavosi gražia aplinka ir gyva muzika.

Ar pavykdavo užpildyti Didžiąją salę? Ką labiau mėgo charkiviečiai – baletus ar operas?

Kaip ir pas jus – baletus. Todėl ir esame parengę baleto gala koncerto programą, kurią dabar sėkmingai rodome Lietuvoje. Tai leisdavo pritraukti į teatrą daugiau žiūrovų.

Reikia turėti omenyje, kad Charkivas nėra turistų mėgstamas miestas, todėl mūsų spektaklius lankydavo vis ta pati, nesikeičianti publika. Nors Charkivas turi maždaug 1,5 mln. gyventojų, tačiau dėl publikos jame tekdavo grumtis visada: be mūsų, nacionalinį statusą turinčio teatro, mieste veikė dar penki valstybiniai teatrai. Esame labiau pramonės ir studentų miestas, kuriame mokslo metų laikotarpiu gyventojų skaičius padidėja maždaug 300 tūkstančių. Suprasdami tai ir galvodami apie teatro ateitį, organizuodavome daug renginių studijuojančiam jaunimui. Performansai miesto gatvėse, kuriuos rodėme ir Vilniuje, mums tikrai nėra naujiena.

Anšlagų didžiojoje salėje sulaukdavo mūsų premjeros, o kitomis dienomis ji nebūdavo visiškai pilna. Tačiau lyginant su 2013 m. pabaiga, kai aš pradėjau vadovauti Charkivo operos ir baleto teatrui, jo lankomumo rodikliai žymiai pagerėjo. Iš pradžių matydavau didžiulėje salėje sėdinčius 30–50 žmonių, tai būdavo tikrai liūdnas vaizdas. Priešpandeminiais metais jau buvo įprasta spektakliuose matyti po 1000 ir daugiau žiūrovų. Žinoma, prasidėjusi epidemija publikos gretas praretino – kaip ir daugelyje šalių. Tačiau jose publika dabar sugrįžta į teatrus, o mes Ukrainoje apie tai tegalime pasvajoti. Charkivas yra pasienio miestas – nuo sienos su Rusijos Federacija mus skiria vos 40 km. Tad jau vasario 24-osios naktį sulaukėme pirmųjų „brolių slavų“ „dovanų“. Mano pirmasis pavaduotojas Igoris Tuluzovas nuo tos dienos praktiškai nebuvo išėjęs iš teatro – jis jame gyvena ir rūpinasi visais ūkiniais pastato gelbėjimo reikalais.

Kokių nuostolių bombardavimų metu patyrė teatro rūmai?

Vienas sprogmuo juos jau „aplankė“ – po to daugelio langų stiklų teatre nebeliko. Degė ir stogas, tačiau darbuotojų, visąlaik būnančių teatre, pasiaukojimo dėka pavyko gaisrą lokalizuoti. Vėliau statybininkai pagelbėjo laikinai uždengti skyles stoge, kad į pastato vidų nesisunktų drėgmė. Aišku, nuo pat karo pradžios teatre nevyksta nei spektakliai, nei repeticijos. Tačiau darome viską, kad laikui atėjus turėtume kur sugrįžti. Ir neabejoju, kad tai įvyks. 

Mūsų teatre dirbo 778 žmonės. Su visais jais stengiamės palaikyti kontaktą – tiek su likusiais Ukrainoje, tiek su pasitraukusiais. Būtent tai leido mums surinkti 220 darbuotojų grupę, kuri šiuo metu ir pristato mūsų spektaklius Lietuvoje. Kartu su darbuotojais atvyko ir 28 jų vaikai.

Esame labai dėkingi LNOBT generaliniam direktoriui Jonui Sakalauskui, kad atsiliepė į mūsų pagalbos prašymą ir padėjo skubiai suorganizuoti mūsų trupės gastroles. Jų tvarkaraštis įtemptas: gegužės 5 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje rodome Georges Bizet operą „Karmen“, gegužės 6 d. Joniškio kultūros centre – baleto gala koncertą su fonograma, gegužės 7 d. Palangos koncertų salėje – baleto gala koncertą su simfoniniu orkestru. Gegužės 8 d., baleto gala programą papildę šokio spektakliu pagal Carlo Orffo kantatą „Carmina burana“, pasirodysime LNOBT scenoje Vilniuje. O gegužės 9 d. visų karuose žuvusiųjų atminimui sostinės Šv. Jonų bažnyčioje atliksime pasaulinį religinės muzikos šedevrą – Wolfgango A. Mozarto „Requiem“.
 
Renata Baltrušaitytė
Atstovė spaudai
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras