Batakovė, šaukštutė, referendūmas, kitleris – kalbos klaidos ar naujas reiškinys?

Apie leksinę maišybą, maišinių įtaką valstybinei kalbai kalbamės su Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centre vyriausiąja mokslo darbuotoja dr. Daiva Murmulaityte. Jos mokslinių interesų sritys – leksikologija, leksikografija, neologija, žodžių daryba. Pastaruoju metu bene daugiausia dėmesio savo tyrimuose ji skiria naujadarai, t. y. naujažodžių darybai.

Gerb. dr. Daiva, pradėkime nuo neįprastai padarytų lietuvių kalbos žodžių – maišinių: kas tai?

Tai įdomus, negausus, bet, galimas daiktas, gausėjantis lietuvių leksikos sluoksnis, iki šiol mažai tyrinėtas. Tradiciškai lietuvių kalbos žodžių daryba suprantama kaip morfologinė – nauji žodžiai daromi iš kalboje jau esančių prisegant priesagas, pridedant priešdėlius ar galūnes (taip atsiranda vediniai), arba suduriant du žodžius (tai sudurtiniai žodžiai, arba dūriniai). Paprastai sakant, tradiciškai padarytame žodyje aišku, kur baigiasi viena ir kur prasideda kita morfema – taip vadinamos mažiausios reikšmę turinčios žodžio dalys (šaknis, priesaga, priešdėlis, galūnė). Taigi, įprastai darantis naujus žodžius paisoma morfemų ribų, pavyzdžiui, dūrinyje gatvėvardis „gatvės vardas (pavadinimas)“ girdime ir matome tas pačias šaknis, kurias turi ir pamatiniai šio vedinio žodžiai gatvė ir vardas, jos sujungtos jungiamuoju balsiu ‑ė-. O iš gatvėvardžio išvestame būdvardyje gatvėvardinis, ‑ė „susijęs su gatvėvardžiu“ – tas pačias šaknis ir priesagą ‑inis,-ė.

Leksinės maišybos esmė – pradiniai žodžiai darantis naują sumaišomi suliejant, kryžiuojant, perklojant jų dalis, šiuo atveju morfemų ribų nepaisoma, taigi, žodžio darymas yra nemorfologinis. Maišiniai yra tokiu būdu atsiradę žodžiai. Pavyzdžiui, coliūgas „cukinijos ir moliūgo hibridas“, atsiradęs sumaišius žodžius cukinija ir moliūgas. Jame iš pirmojo žodžio likęs tik pirmasis garsas (ar pirmoji raidė), o antrojo šaknis savo pradžios neteko. Skieptikas „kas abejoja skiepų nauda“ atsirado sumaišius žodžius skiepai ir skeptikas, ir tokią sąmaišą, žinoma, skatino pradinių žodžių formos panašumas. Sveikoninę žymusis Rudnosiukas, padedamas knygelių apie jį autoriaus Vytauto V. Landsbergio, sugalvojo norėdamas „sveikesnio“ pavadinimo ligoninei, tad sumaišė į vieną sveikas (ar kitą sveik– šaknies žodį) ir ligoninė. Iš pirmo žvilgsnio šis naujadaras gali pasirodyti esąs dėsningas tradicinis priesagos ‑inė, su kuria įprastai daromi vietų pavadinimai, vedinys (plg. tą patį ligoninė ar kareivinės, dar vaistinė, malkinė, elektrinė ir kt.), bet tokiu atveju niekaip neišeitų paaiškinti, iš kur jame atsirado priesaga ‑on‑ – žodyje ligoninė ji perimta iš pamatinio daiktavardžio ligonis, o sveikonio tarsi dar neturime. Tad labiausiai tikėtinas sveikoninės atsiradimo kelias yra maišyba.

Gali būti maišomi atskiri žodžiai arba žodžių junginio nariai (šitai pripažįsta ne visi tyrėjai). Galbūt taip iš begemoto motina atsirado begemotina, jame ‑mot– yra ta vieta, kur susikloja vienodos pradinių žodžių dalys.

Pasaulio kalbotyroje maišyba aktyviai domėtasi dar XX a. viduryje, kai kuriose kalbų tyrimuose ir dar anksčiau. O pats reiškinys yra gerokai senesnis, pirmieji pavyzdžiai, kaip teigia jo tyrėjai, randami graikų kalba parašytuose Biblijos tekstuose.

Kodėl pas mus šitaip daromais žodžiais labiau susidomėta tik dabar?

Lietuvių kalbotyra šio netradicinio darybos būdo tyrimų srityje išties smarkiai atsilieka. Birutės Kabašinskaitės studijoje „Lietuvių kalbos liaudies etimologija ir artimi reiškiniai“ (1998 m.) šiek tiek tyrinėti senieji maišiniai, o į dabartinius dėmesį atkreipė Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyno sudarytoja Rita Miliūnaitė. Šis duomenynas kol kas yra vienintelis viešai prieinamas šaltinis, kuriame kaupiami ir identifikuojami lietuvių kalbos ir skolinti maišiniai (ten jie vadinami kontaminaciniais dariniais, lietuviški maišybos terminai dar nėra visiškai nusistovėję).

Galbūt seniau maišiniais mažai domėtasi ir todėl, kad maišyba nelaikyta „tikrąja“ žodžių daryba, pastarąją suprantant tik kaip morfologinę, t. y. manant, kad lietuvių kalbos žodžiai dėsningai daromi tik minėtomis morfologinėmis priemonėmis. Maišiniai esą galį atsirasti, profesoriaus Vinco Urbučio žodžiais tariant, „suklupus liežuviui“. Kam nepasitaiko kavinėje paprašyti kavuko puodos? Taip atsirado naujadarai korusas (vietoj koronos virusas), daržo birma (vietoj darbo birža)ar neapsiverta (nespėjus mintyse pasirinkti, kuris geriau – neapsimoka ar neverta) ir nemažai kitokių. Šitie tikrai nuo liežuvio nusprūdo netyčia, galiu garantuoti šimtu procentų, nes tai atsitiko man pačiai. (Iš pavyzdžių matyti, kad maišant gali atsirasti ne tik nauji žodžiai, bet ir žodžių formos ar žodžių junginiai).

Tačiau dažnu atveju ne taip lengva nustatyti, ar maišinys netyčinis, ar tikslinis, sukurtas sąmoningai. Pasiseka, jei iš konteksto, kuriame maišinys pavartotas, yra aiškūs jo atsiradimo reikmė ir motyvai, kartais – ir naujadaro autorius. Pavyzdžiui, batakovė iš batas ir rankovė sukurtas ieškant pavadinimo naujai stiliaus detalei – prie bato tvirtinamam aului pavadinti. Kaip žodis atsirado, pristatydama šią avalynės naujovę, yra pasakojusi pati batakovių verslo pradininkė. Šitaip, turint tikslą, iš pliurpalų ir naratyvo sulietas pliurpalyvas, klaidinančiomis nuostatomis pagrįstam, neaiškiam, „uždūmintam“ referendumui pavadinti sukurtas referendūmas, o atsidėjusiam Alacho šlovintojui – alachoholikas. Majonezu užteptas batonas, norint  išreikšti kritišką požiūrį į tokį maistą, pakrikštytas batonezu, krapais ir morkomis patobulinus itališką užtepą, gimė tiek patys lietuviški pesto variantai, tiek juos pavadinantys naujadarai krapestas ir morkestas. Kažkada kaip homo sovieticus pakaitas buvo pasiūlytas tarsąjus, padarytas nemorfemiškai sutraukus buvusios šalies pavadinimą Tarybų sąjunga. Tai štai tokių, tikslinių, maišinių jau niekaip nebūtų galima apkaltinti nuslydimu nuo liežuvio. Jie gimsta  apgalvotai maišant kelis žodžius, sąmoningai siekiant sukurti kažką naujo, kas apimtų pradinių žodžių semantiką, bet būtų už juos trumpesnis, dažnu atveju išlaikytų paskutinio iš pradinių žodžių ritmiką, ir beveik visada dar būtų įgijęs papildomos ekspresijos, įtaigumo. Ir jei tokiu būdu sąmoningai atsiranda ne vienas žodis, kyla klausimas, kas juos vienija, ar veikia bendri dėsningumai, kaip kad yra tradicinės žodžių darybos atveju, ar gal mėgdžiojam kitas kalbas, kurioms taip gausinti savo žodynus yra įprasta?

Ar galime teigti, kad šiuo metu maišinių sparčiai daugėja ir jei taip, kas tą spartėjimą lemia?

Galime spėti, nes nežinome, kokiu mastu tas reiškinys buvo paplitęs seniau ir dar mažai ištyrėme dabartinių maišinių. Į bendruosius žodynus geriausiu atveju pateko tik minėtieji tiksliniai, sąmoningai sukurti maišiniai (jei jiems dėl kitų priežasčių pasisekė, nes paprastai į tokius žodynus traukiami plačiau ir dažniau vartojami žodžiai). Netyčiniai, gyvuojantys čia ir dabar „klumpant liežuviams“, šnekamojoje kalboje paprastai ir lieka.

Patogu tirti maišinius, fiksuojamus Naujažodžių duomenyne, nes ten jie kaip  tokie yra ir pažymėti. Tačiau lietuviškos darybos aspektu nagrinėtinų maišinių ten dar nėra daug. Nors šiuo metu, skaičiuojant su abejotinais atvejais, tokios struktūros žodžių fiksuota apie 400 (tai sudaro apie 4–5 proc. visos šiame šaltinyje pateikiamos leksikos), reikia turėti galvoje,  kad Naujažodžių duomenynas kaupia ne tik lietuviškus, bet ir svetimus maišinius – žodžius, „sumaišytus“ kitose kalbose, mūsų tik pasiskolintus. Tokie, pavyzdžiui, yra iš anglų kalbos atėję restivalis „poilsio forma – išvykimas į gamtą, siekiant atsiriboti nuo technologijų ir atsipalaiduoti“ (plg. restival iš rest „poilsis“ ir festival), vokiečių kitleris „į Hitlerį panaši katė“ (padarytas iš Katze „katė“ + Hitler), rusų mogilizacija „mobilizacija kaip tiesus kelias į kapus“(iš могила „kapas“ ir мобилизация). Dalį maišinių esam ištisai ar pusiau išsivertę, pvz.,šaukštutė „šaukšto ir šakutės hibridas: arba viename įrankio gale šaukštas, kitame šakutė, arba šaukštas su šakutės danteliais“ (plg. anglų spork iš spoon „šaukštas“ ir fork „šakutė“) ar biurslas „biurokratų ar politikų kuriamas verslas, skirtas jų interesams tenkinti“ (plg. anglų burness iš bureaucracy „biurokratija“ ir business „verslas“), kapizacija (plg. minėtąjį mogilizacija). Kartą teko pagalvoti, kaip lietuviams išversti latvišką žodį ļeņineklis, ironiškai pavadinantį Lenino paminklą ir padarytą į vieną suliejus žodžius Ļeņina piemineklis „Lenino paminklas“. Laisvojo stiliaus tekste buvo svarbu išlaikyti tą mintį ir stiliaus niuansus, kuriuos į šį naujadarą įdėjo jo autorius, rašydamas apie sovietmečiu gausiai pristatytus tuos paminklus. Pusiau išvertus išėjo lenininklas. Tai tokie pačių pasidaryti ar išsiversti maišiniai, kuriuos jau galima tyrinėti kaip lietuvių kalbos žodžių darybos reiškinį, prieš pusantrų metų sudarė apie 60 proc. visų Duomenyne fiksuotų maišinių. Atrodo, savakilmių maišinių dalis ten po truputį auga,  2017 m. jų buvo tik apie 46 proc. Tačiau dviejų su trupučiu šimtų žodžių, mano nuomone, vis dėlto dar per mažai, kad būtų galima daryti rimtas išvadas apie jų sandarą, struktūrinius modelius, semantikos, ritmikos ir kitokius ypatumus, svetimos maišybos įtaką ir t. t. Bet bandyti įžvelgti polinkius ir kurti hipotezes jau galima ir reikia.

Ir, žinoma, maišinių būtinai reikia dairytis kituose ir kitokiuose, kitaip sudarytuose šaltiniuose. Be jokios abejonės jų yra kad ir Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne, kurio apimtis nepalyginamai didesnė už Naujažodžių duomenyno ir kurtas jis kitokiu principu – kaupiant ir automatiškai apdorojant daugybę įvairių tekstų, o ne renkant kiekvieną žodį „rankomis“. Turbūt nemažai jų fiksuoja kolegos, tiriantys lietuvių rašytojų naujadarus. Jei mes turėtume funkcionalias naujažodžių gaudykles (komputerines programas, automatiškai tekstuose atpažįstančias naujažodžius ir švariai juos išrenkančias iš daugybės nieko bendra su naujažodžiais neturinčių žodžių, jų formų ar tiesiog raidžių sekų), ir maišinių tyrimai paspartėtų.

Taigi,  šis reiškinys būdingas ne tik lietuvių kalbai?

Maišinių yra daugelyje kalbų, be kelių jau paminėtų štai dar šiek tiek pavyzdžių: anglų  cronut „kruasano ir amerikietiškos spurgos savybių turintis kepinys“ iš prancūzų k. croissant „kruasanas“ ir anglų k. donut „amerikietiška spurga“, vokiečių Ostalgie „Rytų nostalgija“ iš Ost ir Nostalgie, prancūzų confiote, pavadinantis tam tikrą uogienę, skystesnį, mažiau suvirusį džemą, iš confiture ir compote,  rusų злопасныйsulietasiš злой „piktas“ir опасный „pavojingas“, kroatų filmozofija iš film ir filozofija, latvių mēstule „brukalas“ iš mēslu vēstule, pažodžiui „šiukšlių laiškas“ir t. t. Anglų kalboje šis reiškinys yra gerokai labiau paplitęs, taip pat plačiai, visokeriopai, daugeliu aspektų tyrinėjamas bei laikomas vienu iš dažnų ir produktyvių anglų kalbos žodžių darybos būdų. Ir jei po nuodugnių tyrimų paaiškėtų, kad maišinių lietuvių kalboje daugėja, tai manyčiau, kad anglų kalbos įtaka kaip priežastis būtų svarstytina viena pirmųjų.

Kokia anglų, o gal ir kitų kalbų, įtaka naujažodžių kūrimui?

Iš bet kurios kalbos, jei jos vartojimas intensyvus, gali brautis žodžių darybos modeliai, nebūdingi gimtajai kalbai, ypač jei pastarąja mažiau rūpinamasi ir nesistengiama tam brovimuisi priešintis. Sovietų laikais atsirado vadinamųjų sudurtinių sutrauktinių žodžių, padarytų iš pirmojo žodžio dalies ir viso antrojo žodžio – kolūkis, kompartija, politbiuras, profsąjunga, soclenktynės ir kt., tai  akivaizdūs vertiniai iš rusų kalbos, kurioje toks žodžių darymo būdas įprastas.  Kai kuriuos įsileidom, kitus taisėm (pvz., vyrgydytojas, specdrabužiai). Dabar rusų kalbos vietą užėmė anglų kalba. Joje maišiniai įprasti ir jų nemažai, kai kurie į lietuvių kalbą patenka kaip skoliniai, dalis verčiama ar pusiau verčiama ir tai daroma suvokiant, kad tie žodžiai padaryti kitaip. Nėra pribloškianti naujiena, kad galima žodžius kurti ne vien dėsningai ir tvarkingai dėliojant morfemų dėliones, bet ir tarsi laisvai liejant akvarelę ir gaunant kartais netikėtus rezultatus. Tik iki šiol tokia laisvesnė kūryba lietuvių kalboje ir likdavo laisvuosiuose stiliuose, šnekamojoje kalboje, grožinėje literatūroje. Jei anglų kalba imtų gožti gimtąją, per daug nemąstant (ar, tikriau, jau galvojant angliškai ir į lietuvių kalbą tik verčiant angliškus žodžius) nejučiom maišyba galbūt pasidarytų tokia natūrali, kokia ji yra anglų kalboje, ir pretenduotų išplėsti savo vartosenos ribas į oficialiąją kalbą. Kol kas taip nėra.

Koks naujadarų, ar apskritai naujažodžių, santykis su bendrinės kalbos normomis?

Manyčiau, kaip ir kitų, jau seniai ir įprastai vartojamų žodžių – tam, kad jie būtų priimtini bendrinei kalbai, turi tas normas atitikti. Bendrinei kalbai niekaip netiks chebravežis, kurį kažkas juokaudamas sugalvojo norėdamas pavadinti automobilį draugams („chebrai“) vežioti, nors žodžių darymosi atžvilgiu jis niekuo ne blogesnis už miškavežį, grūdvežį ar duonvežį, būtent pagal jų ir kitų panašių pavyzdį šis naujadaras ir sukurtas. Netiks dėl to, kad bendrinei kalbai dėl svetimos kilmės ir žargoninės vartosenos netinka vienas pamatinių žodžių, nesunku atspėti, kuris. Bet jei siūlydamasis draugams pavėžėti savo automobilį pavadinsit būtent taip, niekas su kirviu nesivaikys, kad išluptų baudą ar įsiūlytų taisyklingesnį žodį. Kaip ir romano nereikalaus išimti iš knygynų dėl kokio motyvuotai pavartoto keiksmažodžio. Tik jei, kad ir motyvuotai, imtų keiktis TV diktoriai ar chebravežis kaip terminas norėtų prasmukti į kokį įstatymą, tai, mano galva, nebūtų nei gera, nei protinga, nei linksma.

Kartais naujų realijų pavadinimus skolinamės, ypač jei daiktas ar reiškinys svetimas, kitoms – sukuriame savus. Gerai pasidarytas (taisyklingas, aiškus, patogus tarti, neblaškantis dėl dviprasmiškumo ar kokių asociacijų) naujadaras paprastai nurungia skolinius ir atrodo kaip čia buvęs. Taip atsitiko su žiniasklaida, sauskelnėmis, dėlione, dabar jau retai norminės kalbos vartojimo aplinkose išgirsi, juo labiau perskaitysi, masines informavimo priemones (ar dar geriau – mass media), pampersus ar puzlį. Lietuvių kalba turtinga, žodinga ir turi daug priemonių naujiems žodžiams nusikalti, jei jų pritrūkstam, kai reikia pavadinti naujus dalykus. Skaitykim geras lietuviškai parašytas ar talentingai į lietuvių kalbą išverstas knygas ir žodynus, ypač didįjį Lietuvių kalbos, ir nereikės virkauti, kad jos galimybės per menkos.

Kartu su gyvenimo pokyčiais ateina naujadarai, susiję su daiktavardžio gimine. Anksčiau turėjome tik prezidentą, dabar ir prezidentę, turėjome kareivį, bet dabar kariuomenėje tarnauja ir kareivės, ir panašiai. Tai kokių leksikos naujovių atneša gyvenimo pokyčiai ir kokių naujovių galime dar tikėtis artimiausiu metu?

Na, šalies Prezidentę mes tikrai turėjome neseniai, bet šis žodis neabejotinai ir prieš tai buvo vartojamas kitų šalių vadovėms pavadinti. Be to, prezidentais vadinami ir įvairių įstaigų, organizacijų, bendrijų renkami vadovai (tai kita šio žodžio reikšmė), tarp kurių moterų būta ir seniau, tad moteriškosios giminės žodis prezidentė nėra naujovė.

Kareivė fiksuota Lietuvių kalbos žodyne, ten pateiktas sakinys su šiuo žodžiu iš Jono Jablonskio (1860–1930) raštų: Kas gali dabar abejoti, kad per kitą karą moters jau kareivėmis pasirodys pasaulio aikštėje. Vėliau pasirodžiusiuose Dabartinės lietuvių kalbos žodyno leidimuose (net ir paskutiniame, išėjusiame 2021 m.) teikiamas tik vyriškosios giminės žodis, akivaizdu, kad moteriškosios giminės atitikmuo nebuvo toks aktualus, kad jį reikėtų įtraukti į žodyną. Bendrinės lietuvių kalbos žodyne jau atsižvelgiama į realią dabartinę vartoseną, jame kareivis, ‑ė pateikiamas kaip kiti daiktavardžiai, galį būti tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės, nes šiais laikais moteris kariuomenėje nėra jokia anomalija. Šiame žodyne atspindėtas ir mūsų kalbos savitumas – pareigos, laipsniai, titulai ir pan. abstraktūs dalykai vadinami vyriškosios giminės žodžiais, o tas pareigas einantys, laipsnius turintys asmenys – vyriškosios arba moteriškosios, priklausomai nuo tuo žodžiu vadinamo žmogaus lyties. Suteikti galima tik, pavyzdžiui, vyresniojo kareivio (ne vyresniosios kareivės) laipsnį, bet kariuomenėje tarnaujanti moteris yra kareivė, ne kareivis. Dar kitas dalykas, kad eilinių, tarnaujančių kariuomenėje, visuma lietuviams yra kareiviai, jei bent vienas iš jų yra vyras. Juk jei spauda skelbia, kad NATO ruošia žiemines uniformas Ukrainos kariams, tai nemanome, kad už Ukrainos laisvę kovojančios moterys liks su vasarinėmis? Tokia yra lietuvių kalba, tuo ji skiriasi nuo kai kurių kitų kalbų (beje, pastebėjau, kad pažodiniuose vertimuose iš rusų ir anglų kalbų pasitaiko kareivės moterys – originaliuose tų kalbų tekstuose kitaip nebūtų tikslu, o mums nereikia antro žodžio, nes moteriškumą rodo pirmas). Mano nuomone, bandymas tokias kalbos ypatybes niveliuoti arba tempti ant politkorektiškumo, lyčių lygybės ir pan. kurpalio yra kalbos inžinerija ne pačia geriausia šio termino prasme.

Bet nukrypom nuo darybos. Dėl moteriškos giminės žodžių man įdomu kitkas. Tarkim, naujadarai autoritetė, individė, imamė, archivyskupė, kavalierė, maestrė, mediumė, kongresmenė ir pan. yra pasidaryti iš senų vyriškosios giminės skolinių (autoritetas, individas, imamas, archivyskupas ir t. t.) su įprasta lyties skirtumą reiškiančią galūne ‑ė (plg. briedė, padarytą iš briedis). Bet tokių žodžių kaip kareivė, ginklanešė ir pan. atveju galėjo būti ir kitaip – moteriškoji forma buvo „užprogramuota“ seniai (plg. analogiškus darinius, turinčius seniai ir įprastai vartojamas abiejų giminių formas – žygeivis, ‑ė, laiškanešys, ‑ė), tačiau nebuvo vartojama dėl nekalbinių priežasčių, jos tiesiog nereikėjo. Kai prireikė – nebereikėjo kurti, ji tik aktualizavosi. 

Apie gyvenimo pokyčių sąlygojamas leksikos naujoves – pagyvensim ir pamatysim. Iš tiesų, keičiasi gyvenimas, keičiasi ir kalbos žodynas. Kartais net senokai sukurtas, nebevartojamas žodis ištraukiamas iš užmaršties ar iš siauros aplinkos. Štai Vyriausybė parengė neįgalumo nustatymo sistemos reformą, kuria tikimasi didesnio neįgaliųjų įsitraukimo į viešą gyvenimą ir darbo rinką. Įvairiose jos pristatymuose, diskusijose ir straipsniuose šmėkščioja bent jau man iki šiol negirdėtas žodis dalyvumas, pretenduojantis į šalį pastumti dabar vartojamą neįgalumas. Mintis kaip ir aiški – akcentuoti nebe žmogaus negalią, kaip buvo iki šiol, o jo dalyvavimą visuomenėje. Dėl tų akcentų perdėliojimo dalyvumas turbūt ir išlindo į bendrąją vartoseną. Administraciniuose ir moksliniuose tekstuose, kaip rodo Naujažodžių duomenyne pateikiami vartosenos pavyzdžiai, jis jau vartojamas mažų mažiausiai  20 metų, taigi, ten yra įsitvirtinęs. Bet tiems, kas tik dabar išgirdo / pamatė – keistokas. Pirmiausia pasidarė įdomu, iš ko jis padarytas. Didysis Lietuvių kalbos žodynas pateikia du būdvardžius – labai retą dalyvus, ‑i ir iš esmės tik senuosiose raštuose (M. Daukšos „Postilėje“, 17–19 a. žodynuose) vartojamą dalyvas, -a. Nežinau, ar kurį nors iš jų kaip pamatinį žodį nurodytų termino dalyvumas kūrėjai, bet (kažkodėl man taip atrodo) paprasti žmonės, paklausti, iš ko kilęs dalyvumas, greičiausiai sietų, keletas paklausinėtų ir siejo, jį su kitais šio darybos lizdo žodžiai – dalyvauti, dalyvis, dalyvavimas ar dar kt., nes tas dalyvus, ‑i jiems negirdėtas. Tačiau ypatybių pavadinimai iš asmenuojamų veiksmažodžių nedaromi, priesagos ‑umas vedinių iš daiktavardžių  tėra vienas kitas (iš veiksmo pavadinimo tokia daryba išvis neįsivaizduojama), taigi dalyvumo daryba man atrodo gana netipinė.

Kad ir kokios naujovės būtų lauktų ateityje – puiku, kai žmonės kuria naujadarus. Gerai, kad tai daroma ne tik pagal nusistovėjusius modelius, bet ir naujai, kitaip. Taip kalba vystosi, turtėja. Svarbu, kad tie nusistovėję modeliai, kurie savaime įsitvirtina sąmonėje vaikui mokantis gimtosios kalbos, nebūtų klibinami neišmanymo ar nieko bendra su kalba neturinčių dalykų. Viena yra laužyti taisykles jas mokant ir suvokiant, visai kas kita – tik tam, kad jos nepatogios, ne tokios, kaip kitur, ir apskritai neva varžo. Tik pirmu atveju tai galima būtų pavadinti kūrybiškumu, antruoju tai tiesiog destrukcija.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Nuotr.www.vle.lt

Straipsnio iš straipsnių ciklo „Lietuvių kalbos aktualijos“ parengimas ir publikavimas  paremtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos koordinuotos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšomis.