Aurelija Drevel apie savilaidą, jaunimą, kalbą, tikrą ir manipuliuojamą lietuviškumą

Apie alternatyvią oficialiai , institucinei leidybą , jos įtaką kalbai, kalbos norminimą, valstybinės kalbos svarbą kalbamės su Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto etnologe, publiciste Aurelija Drevel.

Gerb. Aurelija, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2022 metų balandžio 28 dieną organizuoja konferenciją „Lietuvių kalba modernėjančiame pasaulyje“  kalbėjote apie savilaidos programas. Kas tai?

Internetinio rašymo svetainės ir išmaniųjų telefonų skaitymo programos yra gan naujas savilaidos reiškinys, susijęs su mūsų laisvalaikį vis labiau pasiglemžiančiu internetu. Dažniausiai jose yra skelbiami įvairūs mėgėjiški tekstai, nuo trumpų esė iki romanų, poemų. Tai skiriasi nuo įprastinės leidybos tuo, kad tokie tekstai paprastai nėra redaguojami ir beveik nėra tarpininkų tarp rašančiojo ir skaitančiojo, kūriniai skelbiami rašymo proceso metu, taigi skaitytojas komentuodamas netgi gali įtakoti siužeto posūkius ir pan.

O lietuviai tokių leidinių turi? Kaip Lietuva atrodo pasaulio kontekste?

Internetinių lietuviško rašymo svetainių yra tekę matyti, bet šiuo metu lyg ir nebėra aktyvių. Tad ypač jaunimo tarpe ima dominuoti skaitymas ir rašymas anglų kalba, dažniausiai tarptautinėse svetainėse.

Kokios priežastys skatina savilaidą?

Savilaida visada egzistavo raštingos visuomenės paraštėse, kaip alternatyva oficialiai spaudai. Dažnai ja užsiima jaunimas, įvairios neprivilegijuotos, „nesvarbios“ visuomenės grupės, kurių poreikius oficialioji spauda ignoruoja, laiko nevertais. Taip pat šiais laikais tai ne tik vertybinis, bet taip pat ir komercinis klausimas: ar literatūros kūrinys atsipirks, ar nesukels kažkokių politiškai nepatogių bangų, na, ir pan. Taip pat savilaida tai ir būdas bendrauti, išreikšti savo mintis, jomis pasidalinti su kitais žmonėmis, su bendraminčiais, susikurti saugią erdvę aptarimui tų problemų kurios skauda, kurias galbūt ne visada galima aptarti viešai.

Kaip savilaida veikia kalbą?

Sunku pasakyti kaip, nes tokių tyrimų Lietuvoje nėra daug, dažniausiai tai tik paminima kokiame nors kitame, rezistencijos, jaunimo subkultūrų ar mokyklos gyvenimo kontekste. Mes šiuo metu bandome tokius leidinius rinkti, ieškome jų leidėjų, nuo mokyklinių laikraščių iki muzikinių fenzinų. Dalis tokių leidinių buvo leidžiami vos kelių kopijų tiražu, neretai nukenčia nuo drėgmės rūsiuose ar tiesiog išmetami. Net ir mano asmeninę kolekciją, paliktą dėžėse palėpėje, kartą tiesiogine to žodžio prasme vos nesugraužė pelės!!!

Jūsų manymu, koks kalbos ir tautos santykis?

Na, mūsų tautos matyme, kaip ir visoje Rytų Europoje, kalba, etninės kultūros šaknys esti pačiame tapatybės centre. Tai žinoma, nereiškia, jog samprata negali kisti, savasties paieškos atsinaujina sulig kiekviena jaunimo karta, kažkas pasiliekama, kažkas atnaujinama ir tai yra natūralus procesas, kitaip mes vis dar gyventume viduramžių visuomenėje. Šiek tiek norėtųsi, kad dėmesys daugiau gal būtų kreipiamas į ateitį, o ne į praeitį, daugiau dėmesio skiriama lietuvybei dabarties mieste, šiuolaikiniame gyvenime.

Kalbantis tiek su jaunimo, tiek su brandesnio amžiaus žmonėmis susidaro įspūdis, kad į kalbų santykį žiūrima kaip į du priešingus polius – vienoje pusėje lietuvių kalba, kitoje – anglų, nors kalbų mokėjimas lyg ir nėra grėsmė valstybinei kalbai? Kas tai – mūsų tautos mentaliteto bruožas viską skirstyti į du priešiškus polius?..

Nemanau, greičiau tai praktiškumas, be to, galbūt ir mūsų ta tokia šiek tiek pasyviai agresyvi tautinio ugdymo strategija, gan ribotas lietuviškumo supratimas. Tai gan sisteminė problema, mes  dar esame įstrigę XX a. pradžios romantizme, tuo tarpu pasaulis nestovi vietoje, kinta. Galbūt nereikėtų tepti to, kas negirgžda – įvairiuose etninės kultūros entuziastų rateliuose lietuviška kultūra ir taip nenyksta, o tuo tarpu šiuolaikiniam miestiečiui mes lyg ir nieko naudingo nepasiūlome. Juk  lino marškinius, pavyzdžiui, galima derinti ne tik su vyžomis, bet ir su džinsais, be to kasdienybėje nėra svarbu ar jie chrestomatiškai žemaitiški ar aukštaitiški, svarbiau kad gerai atrodytų. Tuo ir skiriasi gyva kultūra nuo persirenginėjimo, etniškumo vaidinimo: naujais kontekstais, įvairių elementų nauju pritaikymu, tuo kas aktualu šiandien, o ne kas buvo populiaru prieš 100 metų.  

Taigi lietuvių kalba, nepaisant vykstančio skaitmenizavimo, pralaimi anglų kalbai virtualioje kultūroje. Kaip tai atsiliepia lietuvių kalbai ir ar tai nėra grėsmė, kad lietuvių kalba gali prarasti valstybinės kalbos statusą? Kokie globalizacijos ir kalbų, ypač mažų, santykis?

Globaliame pasaulyje reikia vienos kalbos susikalbėjimui, tačiau tai nereiškia, jog žmonės būtinai turi apsiriboti viena kalba. Taip pat nėra būtina ir versti absoliučiai viską – nespėsime, reikia šiokios tokios atrankos. Be to, reikia pagalvoti ir apie tai, kuo mes esame ypatingi tarp kitų angliškai kalbančių žmonių.  Tada gana greitai imi ir suvoki, jog net ir gerai mokant anglų kalbą, ja nuolatos bendraujant, lietuviškumas yra privalumas, o ne trūkumas, nes tai tiesiog kitoks, unikalus pasaulio matymo būdas.

Gyvenate šalyje, kurioje lygiagrečiai gyvuoja kelios kalbos, kokia tos valstybės kalbos politika?

Aš gyvenu Nyderlanduose, kalbos politika čia gan paprasta – jokių atsikalbinėjimų, viskas kas oficialu yra olandiškai ir visiems norintiems čia gyventi tenka mokytis kalbos. Kita vertus nėra ir per daug pergyvenama dėl skolinių ar kitokių perimtų kalbos dalykų, užrašų ir pan. Nėra baimės, jog kalba ims ir išnyks kaip dūmas – tai tikriausiai vienas iš daugiakultūriškumo privalumų, pamatai, kad kultūriniai procesai be reikalo greitai nevyksta, kultūra nedingsta per dieną vien tik susidūrus su kitokiais žmonėmis, kitokia kalba ar papročiais.

Lietuvoje atsiranda dvi nuomonės dėl lietuvių kalbos perspektyvų: vieni mano, kad reikia tęsti Jono Jablonskio pradėtą kalbos norminimą, kiti teigia, kad jau kalba pakankamai sunorminta ir gali lengvai gyvuti savarankiškai. Ką apie tai manote?

Tai nebūtinai prieštaraujančios kryptys. Normos yra susitarimas: kaip mes rašome, kokios yra oficialios kalbos taisyklės. Be to tam tikruose kontekstuose, pavyzdžiui valstybinėje televizijoje, svarbu pakelti kalbinę kartelę aukščiau, naudoti tai kaip norminės kalbos gerąjį pavyzdį. Tačiau taip pat reikalinga ir kalbos, spaudos įvairovė, taip pat netaisyta, slengo, dialekto kalba. Galbūt reikėtų kreipti daugiau dėmesio ne į pačias kalbos taisykles bet į minčių raišką, platesnį niuansų, kalbėjimo apie sudėtingas, aštrias, nutylėtas idėjas spektrą.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė