Atrask ir pažink saugomas teritorijas

Neįsivaizduojama vasara be žygių gamtoje. Tik keliaudami pėsčiomis galime geriausiai pajausti, pamatyti, išgirsti, susilieti su aplinka ir ja gėrėtis… Akyse stovi ežerų sietuva nuo Ladakalnio, Dzūkijos nacionalinio parko pušynų šnaresys ir juose pabirusių senųjų kaimų langinių raštai. Tai tik dalelė Lietuvos gamtos ir kultūros paveldo grožio, kuriuo galime gėrėtis 5 nacionaliniuose ir 30 regioninių parkų. Apie saugomas teritorijas rašoma žurnale „Kelionės ir pramogos“. 

Nacionalinių ir regioninių parkų, rezervatų lankytojų centrai kūrybiškai, taikydami informacines technologijas, supažindina su kiekvienos teritorijos gamtos ir kultūros paveldu. Aštuonios gamtos mokyklos siūlo pažinti gamtą su vietiniais gamtos gidais. Jie rengia įvairias edukacijas, per jas gyvai pajaučiama aplinka ir vietinės tradicijos. 

Į gamtą – ją pažinti

Keliaudami po gražiausias gamtos vietas, žvalgomės naujienų, ko dar nematėme, kur nebuvome. Apie jas mums papasakojo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė, džiaugdamasi, kad šiemet lankytojus pakvies ir Kuršių nerijos nacionalinio parko gamtos mokykla, įrengta Nidos šiaurinėje dalyje (Purvynėje) ir Smiltynėje. Nuo šiol su šia unikalia vieta galės susipažinti dar daugiau moksleivių iš tolimiausių Lietuvos kampelių. 

Kiekvienos saugomos teritorijos gamta yra išskirtinė ir unikali, tad ir kiekvienoje gamtos mokykloje vis kitokie patyrimai. Savo specifika išsiskiria Žuvinto biosferos rezervatas, kur peri ir apsistoja migruojantys vandens paukščiai, todėl šią mokyklą yra pamėgę paukščių stebėjimo entuziastai, praktiką atlieka studentai. Auštant jie keliauja nutiestu taku palei ežerą į bokštelį ir iš jo stebi bundančią gamtą. Labai kūrybinga Kauno marių regioninio parko gamtos mokyklos komanda, tenai vaikai pažįsta gamtą žaisdami, atlikdami įvairias užduotis. Itin įspūdinga Kurtuvėnų gamtos mokykla, įrengta etnografiniame name. Sodyba pasipildė naujais pastatais, skirtais nakvynei. 

Gamtos mokyklos dirba pagal programas, kurios ugdo gamtos pažinimą ir darnų santykį su aplinka. Moksleiviams, ypač tiems, kurie su tėvais beveik nekeliauja į gamtą, apsilankymas gamtos mokyklose palieka neišblėstantį įspūdį. Tad labai svarbu, kad kuo daugiau jaunimo jose pabuvotų. „Rengiame programą, kuri leis apmokėti kelionę ir nakvynes moksleiviams gamtos mokykloje, nes ne visi gali pasisamdyti autobusą ir apsimokėti už nakvynę“, – pasidžiaugė R. Baškytė. Tai labai svarbu, nes ką užsiauginsime, tokį ir derlių skinsime. 

Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos

Pats naujausias – Dubysos regioninio parko lankytojų centras pernai pakvietė lankytojus. Dubysa ir jos slėniai yra viena iš tų vietų, kur susilieja į visumą didžiojo tautos dainiaus Maironio eilės ir jo gimtojo krašto grožis. Lankytojų centro ekspozicijoje apdainuotoji Dubysa veda mus per gamtos ir kultūros paveldo įvairovę. Čia tiek daug yra ką pažiūrėti, išgirsti ir suprasti. Viskas tarsi gyvai žydi, veši ir kvepia. Čia pamatome ir išgirstame tulžį, griežlę, spalvinguosius drugelius. Vienas iš įdomiausių drugių – gencijoninis melsvys, neretai vabzdžių gegute vadinamas. Spalvingasis machaonas yra tapęs Dubysos regioninio parko simboliu. Čia rasime atsakymą, koks tas plevenančios plaštakės kelias nuo lėliukės iki drugelio. 

Visa ekspozicija labai vasariška, gyva, koks ir yra Dubysos slėnis, su miškais apaugusiais stačiais šlaitais, raguvomis, intakais, srūvančiais šaltiniais, vešliomis salpinėmis pievomis, upės senvagėmis ir kilpomis bei nuoširdžiais šio krašto žmonėmis. Čia, pasitelkus įvairius tūrinius vaizdinius ir interaktyvius žaidybinius elementus, nueinamas visas kelias nuo upės gimties po paskutinio ledynmečio iki dabar. Kur neršia lašišos ir žiobriai, kaip iš rūpesčių vaduojama upė? Visi atsakymai po vienu stogu. O pievų žiedų margumas! Vieni augalai yra saugomi, iš kitų galima išvirti kvapnios, vaistingosios arbatos, dar kitais audinius nusidažyti. 

Susipažinę su šiuo įstabiu pasauliu, skubame į gamtą, viską patikrinti gyvai, kaip ir pasivaikščioti Lyduvėnų tiltu – aukščiausiu ir ilgiausiu Lietuvoje. Jį matėme ekspozicijoje su visa istorija, architektūriniais sprendimais, ypač smalsu įminti konstrukcijos mįslę – tiltą išmontuoti ir vėl iš naujo surinkti. Gal kada ant šio aukščiausio Lietuvos technikos paminklo rasis apžvalgos aikštelė, kur keliaudami juo stabtelsime pasigrožėti Raseinių krašto apylinkėmis.

Pats laikas miklinti kojas. Nuo Dubysos regioninio parko lankytojų centro, įsikūrusio Kaulakių kaime Raseinių rajone, nusidriekia pažintinis takas „Maironio kelias Padubysiu“. Jis vingiuoja 11 kilometrų į vieną pusę. Kelias tikrai neprailgs, nes jame keliautoją lydi Maironio eilės. Prisėdęs ant suoliuko, kiekvienas gali apmąstyti savo ir maironiškąjį kelią. Kelionę nuspalvina Padubysio pievų žiedai, linksmina drugeliai, paukščiai. Jei norėsis paskraidyti su vėjeliu, rasite ir sūpynes. Tas neapsakomas romantikos jausmas lydi visą kelią iki pat Betygalos.

Per vaizdingiausius piliakalnius palei Nemuną

„Dar žiemą kvietėme aplankyti 10 gražiausių piliakalnių. Kiekvienu metų laiku jie vis kitokie. O vasarą būtinai turite užkopti į Liškiavos, Merkinės, Punios piliakalnius ir Vytauto kalną Birštone. Jie patys gražiausi“, – šypsosi Rūta Baškytė, kviesdama pasigrožėti naujai pritaikytais lankymui įspūdingiausiais piliakalniais. Jie visi pabirę Dzūkijoje prie Nemuno ir nuo jų galime pasigėrėti vis kitais upių tėvo Nemuno vaizdais.
Nauju taku miname į Punios piliakalnį. Užlipę patogiais laiptais šlaite randame poilsio aikštelę. Prisėdame pasigėrėti vaizdu į Nemuną ir anapus žaliuojantį garsųjį Punios šilą. Terasiniais laiptais leidžiamės žemyn prie Punelės, per tiltelį pasiekiame gaivų šaltinį ir taku galime apeiti aplink visą piliakalnį. Tie visi liepteliai ir tiltelis kuria gamtos ir žmogaus vienovę. Svarbu ne tik džiaugtis tuo grožiu, bet ir jį saugoti. 

Karališkasis kurortas neįsivaizduojamas be jo simboliu tapusio Vytauto kalno. Piliakalnis visus pasitinka svetingai: ir dviratininkams, ir automobilininkams įrengta aikštelių, o kelyje visur lydi patogūs laipteliai ir tilteliai. Vienas aukščiausių Lietuvos piliakalnių (40 m aukščio) naujais patogiais laiptais kviečia į viršų pasigrožėti kurorto ir Nemuno panoramomis. Viršuje atsipūsdami patogioje aikštelėje lepiname akis vaizdais. Laiptais kita piliakalnio puse nusileisime iki Nemuno. Čia, jei buvote užsisakę laivę ar valtį, toliau galėsite tęsti kelionę upe.

Liškiavos piliakalnis ir alkakalnis – dar viena vieta žvilgsniui į Nemuno slėnį ir Liškiavos vienuolyną. Pasitinka piliakalnio simbolis – metalinis kirvukas, įkaltas į akmenį. Nuo restauruotų ir užkonservuotų Liškiavos pilies pietvakarinio bokšto liekanų atsiveria bene įspūdingiausia Nemuno slėnio panorama. Keliaujame naujais pėsčiųjų takais, kopiame naujais akmeniniais laiptais. Archeologiniai tyrimai liudija XV a. pradžioje čia stovėjusią pilį (ji nebuvo baigta statyti). Pašalinus menkaverčius medžius ir krūmus, visu grožiu išsiskleidžia piliakalnio kontūrai. Šalia piliakalnio ir alkakalnio įrengta edukacinė erdvė su originaliais stendais, suoliukai, ugniavietė. Ant lauko riedulių iškaltos datos primena, kaip seniai čia gyveno mūsų protėviai. 

Vienas lankomiausių Merkinės piliakalnis stūkso trijų upių santakoje. Nauji patogūs laiptai tarsi nešte užneša į viršų. Ant 30 m aukščio kalno stovėjusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis. Nuo viršaus atsiveria įspūdingas kraštovaizdis į Merkio ir Nemuno santaką. Kas anksčiau lankėsi, iškart pastebės, kad nėra laiptų vakariniame piliakalnio šlaite einant nuo automobilių aikštelės ir įrengti nauji laiptai šiaurės rytiniame šlaite, kur nėra taip statu ir žymiai patogiau užlipti. Akį patraukiantis originalus skaidrus stendas su pilies piešiniu leidžia išvysti piliakalnio vaizdą istoriniu laikotarpiu. Nauji informaciniai stendai, rodyklės, laužavietės, suoliukai – keliauk ir džiaukis. Merkinė – labai gražus ir įdomus savo praeitimi miestukas. 

Per kalvas ir miškus 

Kalvos – piliakalnių mažesnės sesės. Nuo jų atsiveria įspūdingi peizažai. Keliavusieji po Vištyčio regioninį parką įsitikino, kad Suvalkija – ne vien lygumų kraštas. Tereikia užkopti į Trijų ežerų regyklą ar ant Pavištyčio kalvyno keteros, kur vienoje linijoje susispietusios Pavištyčio, Stankūnų ir Dunojaus pašiauštos kalvų kepurės. Dar neregėjusiems tų vaizdų ir vešlaus miško, kuriame trykšta ir šventasis šaltinėlis, būtina iš pradžių apsilankyti Vištyčio regioninio parko lankytojų centre, kur tarsi įlendame į tą kalvyną ir semiame visą informaciją. Supratę, kur keliaujame, leidžiamės į gamtą, per kalvas. Jausmas neapsakomas, reginiai gražiausi įstrigs vasaros akyse. 

Dar vienas malonus pažintinis siurprizas laukia jau šią vasarą Kylininkų kraštovaizdžio draustinyje. Neretai, nematydami akivaizdžiai reljefo vertybių, klausiame, kas čia vertingo? Nuo Suopkalnio kalvos, kuri nusileidžia į šiauriausią ir žemiausią parko vietą – Šakių ežerėlį, skaidrią dieną matosi net Marijampolės daugiaaukščiai ir Kudirkos Naumiesčio bažnyčios bokštai, esantys daugiau kaip už 30 km. Matome, kaip kalvas keičia lygumos, o, pažvelgus į šiaurinę pusę, už vaizdingų Kylininkų pievų iškyla Oko ir Šmito kalvos, nuo kurių atsiveria žaliuojantys miškai ir pelkučių akys. Gamtosaugininkams iškilo klausimas, kaip parodyti tą grožį, kurį turime saugoti, lankytojams? Informacinio stendo idėja – grafiškai atvaizduoti Kylininkų kalvų viršūnių aukštį, skaičiuojant nuo Šakių ežerėlio. Jame išvysime trijų kalvų, kurių santykinis aukštis yra lygiai toks pat kaip Vilniaus katedros, Kauno rotušės ir Anykščių Šv. Mato bažnyčios palyginimą. Vaizdas turėtų būti įspūdingas ir gerai įsimenantis.

Keliaujame ir žaidžiame

Įvairūs informaciniai stendai, žaidybiniai elementai juose ne tik didina smalsumą, pažinimo geną, bet ir plečia akiratį, suteikia gerų emocijų ir yra tapę kraštovaizdžio dalimi. 

Nauji grafiniai stendai informatyviau ir vaizdingiau atskleidžia Mergiškių kraštovaizdžio draustinio Aukštadvario regioniniame parke vertybes. Maloniai nuteiks sutvarkyti Mergiškių piliakalnio stendai, šalia esanti šventvietė, Stronės riedulynas, pastatytas Gedanonių kalvos simbolinis obeliskas. Šios vietovės lankytojai sužinos dar daugiau apie kultūros ir gamtos vertybes. 

„Ar teko keliauti palei Asvejos ežerą, gėrėtis Asvejos regioninio parke Liudgardo šlaitu prie Asvejos ežero? Šis išskirtinai status, aukštas ir apaugęs mišku šlaitas palieka stiprų įspūdį. Eidami palei jo pakrantę, rasite stendų su sumažintais gamtos elementais, klausimynu. Tai proga pažaisti, ypač keliaujant su vaikais, pasitikrinti savo geografijos žinias.

Laikui bėgant viskas kinta. Anksčiau buvo tiesiami lentiniai takai, o dabar jų saugomos teritorijos atsisako. Pakeitėme tvarkymo principus. Nedarome lentinių takų, nes jiems reikia aukoti ąžuolus, o kita mediena greitai supūva. Gamtoje svarbu patogiai keliauti, o dar smagiau, kai jaučiamas gyvas žemės grindinys po kojomis. Ten, kur susidaro rimtų kliūčių, įrengiami takeliai, liepteliai, o visa kita yra natūralu. Keliaukime ir džiaukimės“, – sakė Rūta Baškytė. 

Yra ir daugiau atnaujintų piliakalnių ir pažintinių takų, juos atrasite keliaudami po gražią Lietuvos gamtą. Jei atsiversite www.saugoma.lt, pamatysite, kokia ji turtinga, rasite daugiau naudingos informacijos. Buvimas gamtoje sveikatina, atkuria pažeistas kūno ląsteles, pripildo jas laimės hormonų, todėl grįžtame visapusiškai pailsėję. Pažinkime ją ir semkimės sveikatos keliaudami tik nepamirškime įsigyti saugomų teritorijų lankytojo bilietą – prisidėkime prie gamtos grožio išsaugojimo ir puoselėjimo.

Straipsnio autorė – Ona Nosevičienė, žurnalas „Kelionės ir pramogos“.