Atminty vingiuoja Šaukėnų keleliai

Šiandien Lietuvos kalbininkė, pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė Janina Barauskaitė švenčia gimtadienį. Šis dr. Džiuljetos Maskuliūnienės interviu su dr. Janina Barauskaite parengtas prieš dešimt metų. Kviečiame pakeliauti kalbininkės vaikystės ir jaunystės takais, padėjusiais pajusti gimtosios kalbos grožį.

Šiemet atšventėte gražią 75-mečio sukaktį. Laiko ratu grįžkime atgal. Tradicinis klausimas: kas Jūsų tėvai? Iš kokios šeimos esate kilusi?

Mano tėvai iš gana neturtingos šeimos. Mamos tėvai (mano seneliai) turėjo daug vaikų. Užaugę jie pasklido apie Šaukėnus. Senelės mama kilusi iš turtingesnių: vienas sūnus mokėsi kunigu ir gyveno Lenkijoje. Į Lietuvą nebegrįžo. Mama gimė Varvaliuose, netoli Palendrių, ji jauniausia iš septynių vaikų. Vėliau visi persikėlė į Šaukėnus. Senelis dešimtis metų buvo Gorskio dvaro skerdžiumi. Atsirado miestelyje darbų: vienas dėdė dirbo malūnininku, kitas – lentpjūvėje. Tetos paliko Šaukėnus: gyveno tai Kelmėje, tai Šiauliuose. Mama baigė keturis pradžios mokyklos skyrius: stebėjausi, kaip ji taisyklingai rašė, mokėjo daugybę eilėraščių, ypač įstrigo pasakėčios. Atsimenu, ir tėvas skaitydavo pasakų, bet kai man buvo devyneri, mūsų keliai išsiskyrė. Kelmiškė teta pasakodavo apie šeimą, Kelmėje globojusią Icchoką Merą. Kai traukėsi frontas, Pabikiuose pas tėvo gimines praleidome mėnesį.

Jūsų vaikystės aplinka – artimosios (šeimos) ir tolimesnės (miestelis, gamta) aplinkos vaizdai. Kas pirmiausia iškyla atmintyje? Ką būtinai nufilmuotumėte, jei statytumėte filmą apie savo vaikystės miestelį? Pavyzdžiui, Marcelijus Martinaitis autobiografinėje knygoje Mes gyvenome smulkiai aprašo savo vaikystės realijas…

Vaikystę praleidau Šaukėnų miestelyje, kuris įsikūręs Šonos ir Ilgos santakoje, gražiame slėnyje. Šona miestelį skiria nuo dvaro, Ilga – nuo kapinių kalnelio. Apylinkėse yra ne vienas dvaras: Titvydiškės, Pavainiškė, Šukiškiai ir kt. Po karo bėgdavome į didžiulį Šaukėnų dvarą, kur viliojo paslaptingos alėjos, nematyti medžiai, gėlynai. Uogauti ir grybauti eidavome į didžiulius miestelį supančius miškus, į Giriškius, Giriškiukus, Pašonius. Miestelio centras – „miestas“. (Gyvenome Šonos gatvėje. Kai po karo kokia moteriškė paklausdavo, kur einu, atsakydavau – „į miestą“.) Kitoje Šonos pusėje – nuo Pašonių – genetis, kelelis, kuriuo būdavo varomi gyvuliai (anksčiau – Kiaulių ulyčia). Mano vaikystėje sakydavo: „Genečiu jau eina žmonės į bažnyčią.“ Centras – aikštė. Į ją subėga keturios gatvės. Viena nuo dvaro (per Šoną) aikštėn šauna į mokyklos kalnelį, toliau šakojasi: senasis kelias į Kelmę, kitas – į Juodlę. Nuo aikštės gatvė suka bažnyčios kalnelio link, paskui – į kapinių kalnelį (per Ilgos upelį). Į dešinę iš aikštės – Šonos gatvė, į kalnelį pro dvarą – Vaiguvos kelias. Nuo dvaro į dešinę kelias veda prie Ventos. Vėl kryžkelė. Iš čia galima pasiekti Beržėnus ir Užventį, Luokę, Kuršėnus. Šiuo metu naujasis kelias į Kelmę – kairėje nuo dvaro pusėje.

Janina (pirmoje eilėje pirma iš dešinės) su mama (stovi už dukters), teta, dėdiene ir pusseserėmis gimtuosiuose Šaukėnuose. 1947 m.

Iš paukščio skrydžio nufilmuoti Šaukėnus nėra lengva. Vienas vaizdas – tai miestelis iki 1944 m. rugpjūčio gaisro, kitas vėlesnis – iki 1951 m. Eidama į mokyklą tarp griuvėsių rasdavau daug siaurų gatvelių. Mačiau nykstantį dvarą, apleistus namus.

Dar vienas vaikystės vaizdas ir prisiminimas: kai prie Šaukėnų artėjo frontas, slėpėmės miestelio apkasuose, o paskui pasitraukėme pas tėvo gimines netoli Palendrių, į Pabikius. Palendrių bažnyčią matydavau pro alksnius.

Mes, vaikai, bėgdavome ne tik prie upelio, bet ir į kapines, kur pastebėjome paminklą kunigui Viktorui Rusteikai. Vėliau šį kunigą radau minint Motiejaus Valančiaus knygoje Pastabos pačiam sau. Vyskupas jį ypač teigiamai vertina. Kapinėse išlikusi (ir dabar) kaulinė, kur vaikai nenorės praverti durelių. Į ją dėdavo rastus seniai palaidotų žmonių kaulus. Vėliau dureles užkalė. Įspūdinga asmenybė atrodė penkiasdešimt metų Šaukėnuose klebonavęs Jonas Staševičius. Eidama į kapines laistyti gėlių, jo vengdavau – mat būtinai turėjai bučiuoti ranką.

Nepamirštama viena pramoga: kai tik imdavo šalti, tvenkinių, iš kurių išteka Šona, vandenys buvo paleidžiami, o tiltas per karą susprogdintas ir nesutaisytas, ir upelis išsiliedavo. Tad pašalus miestelio vaikai turėjo didžiulę čiuožyklą per visą slėnį. Vieni turėjo rogutes, kiti šiaip čiuožinėjo, klegėjo. Aš didžiavausi, kad turiu karučius (rogutes): du susėdam, kitas stumia. Galima ir vienam įsibėgėti, pasispirti, kristi ant karučių ir pirmyn.

Ar turėjote žaislų? Kokie jie buvo? Ar puošdavote Kalėdų eglutę? Kaip vaikai anuomet šventė šv. Kalėdas, Velykas? Dažydavote, ridendavote kiaušinius? Kokių dovanų gaudavote gimtadienio proga? Kaip jį švęsdavote?

Žaislais nesidomėjau. Siuvėja teta pasiūdavo lėlei suknelių, bet aš nemokėjau jų saugoti. O eglutės labai norėjau. Buvau gal devynerių, kai senelis parvežė ją iš miško. Žaisliukai – karpiniai: kiti karpė ir aš karpiau. Kalėdų ir ypač Velykų labai laukdavome. Pas mus gyvenanti mokytoja atsisėsdavo prieš krosnį ir margindavo. Aš neatsitraukdavau. Ji buvo žemaitė. Tai aš jau daugiau kaip penkiasdešimt metų irgi marginu vašku. Merkiu į svogūnų lukštų nuovirą. Kiaušinius ridendavome, kai lietus – ir kambaryje. Gimtadienio dovanų neatsimenu, ir švenčių nebuvo. Tik vardadieniai. Kartą Joninių išvakarėse užgroja prie durų orkestrėlis – man tada buvo gal aštuoneri. Pirmą kartą pati ėjau atsilyginti. Tais metais vyrai vaikščiojo nuo Jonų pas Jonus. Kažkas pašnibždėjo, kad ir pas mus galima užgroti.

Pasirinkite vieną vaikystės ar paauglystės nuotrauką ir plačiau ją pakomentuokite.

Štai toji nuotrauka. 1939 m. Šaukėnuose, Švilpinėje (argi ne gražus pavadinimas?), prie Barauskų namų sakydama tika tika lesinu vištas.

Į vadinamąją Švilpinę tėvas vesdavosi pas senelius: pasukdavome mažyte gatvele iš pagrindinės gatvės į kairę iki skardžio (žvyrduobės), o tada – į dešinę. Čia jau ir didelis senoviškas namas – matyt, priklausė dvarui. Nuo skardžio keliukas leisdavosi žemyn į kapinių kalnelį per Ilgos slėnį.

Jūsų vaikystės knygos. Ką skaitėte pradinėse klasėse, o ką vėliau?

1944 m. pavasarį dvi savaites lankiau pirmą klasę. Skaityti nemokė. 1945 m. balandžio mėnesį vėl grįžome į mokyklą. Ji buvo baigiama statyti. 1946 m. – gražinama, vis gražinama. Idealiausia tvarka. Skaityti nemokėjau, „skaičiau“ atmintinai: „aš kasu, Rimas ir Simas kasa“… Tik kai nusipirkau Stasio Matjošaičio-Esmaičio Sakalėlį, atsivėrė akys: tą pačią dieną vadovėlį perskaičiau iki pabaigos. Visa buvo labai įdomu. Eilėraštukus išmokau atmintinai. Įstrigo vaizdelis apie Elenytę, grįžtančią su pieno ąsotėliu. Kitąmet perskaičiau chrestomatiją – vėl išmokau daug eilėraščių („Yra šalis“, „Oi, ūžia švilpia blogas oras“, „Kur berželių daug žaliavo, gegutėlė užkukavo“).

Miestely buvo maža bibliotekėlė, eidavau į ją vos ne kasdien – vis rasdavau užrakintas duris. Reikėjo laukti, nerimauti. Pradinėse klasėse perskaičiau daugybę pasakų. Vakarais, iki atsirado žibalo, skaityti buvo nelengva: temsta, atsisėdi prieš krosnį, – aukštai pritvirtinta skala (šakalys). Perskaičiau Šatrijos Raganos Į šviesą, Petro Cvirkos „Šyvio gyvenimą“, „Varno mirtį“, „Cukrinius avinėlius“ ir kt. – visa, kas buvo toje bibliotekoje. Vėliau knygų buvo galima gauti ir mokyklos bibliotekoje. Jules’į Verne’ą perskaičiau, bet jis manęs nepaviliojo. Penktoje–septintoje klasėse jau atidžiau perskaičiau Vinco Mykolaičio-Putino Altorių šešėly, į rankas pakliuvo Ivano Turgenevo septyni tomai: nelabai buvo aišku, kodėl kalbama apie „atliekamų žmonių gyvenimą“, kas jiems negera, nesupratau, kodėl viena veikėja atsisako ją mylinčio jaunikio. Rodos, neatidžiai perskaičiau ir Levo Tolstojaus Aną Kareniną, Aleksandro Kuprino raštus (duodama tą knygą skaityti, lituanistė auklėtojos žvilgsniu mane įspėjo). Ypač patiko Granatų apyrankė, o Sulamitos nesupratau.

Kokia pati ryškiausia Jūsų vaikystės (paauglystės) knyga ar atskiras kūrinys? Kaip į skaitymą žiūrėjo šeima?

Mano vaikystės knyga – Žemaitės Autobiografija. Gyvas pasakojimas, įsimintini vaizdai. Dėdienė supranta, kad Julija skaičiuoja geriau už giminaites… Gaila kankinamo vaiko. Be to, girdėti vietovardžiai, netoli ir Ušnėnai. Mama pasakojo, kad mokėsi su vienu Žemaitės vaikučiu.

Paauglystės knyga – Mykolaičio-Putino Altorių šešėly. Vėliau romaną skaičiau ne kartą, bet pirmojo įspūdžio pamiršti negaliu. Žavėjo kunigų seminarijos, gamtos aprašymai, jaunų žmonių santykiai, įstrigo ir sudėtingi suaugusiųjų gyvenimo vaizdai.

Skaityti skatino giminės. Vieną 1944 m. vakarą klausiausi tetos pasakojimo: ji buvo skaičiusi romaną Loreta (Stasio Būdavo kūrinys. – Red. past.). Turbūt banalokas. Vis dėlto klausiausi išsižiojusi. Iš klasės draugių gaudavau vadinamosios geltonosios literatūros romanų. Jie nelavino vaizduotės, bet skatino ieškoti knygų. Ieškoti, kol rasi tikrą. Tos tikrosios atėjo gal aštuntoje klasėje jau Šiauliuose.

Džiaugiuosi, kad ketvirtame pradžios mokyklos skyriuje mums buvo dėstoma Lietuvos istorija ir geografija. Mokytojas į klasę atnešė Lietuvos žemėlapį. Viena mokytoja buvo padovanojusi mažesnį. Kai išgirdau, kad negalima sakyti: „Šiaurėje Lietuva rubežiuojasi su Latvija“, šis žodis, kaip nereikalingas, nebeatklydo į žodyną.

Ką Jūsų kartos vaikai deklamuodavo atmintinai vaikystėje? Gal kokį eilėraštį mokate ir šiandien?

Vaikystėje, ypač mamos pamokyta, deklamuodavau trumpus eilėraštukus. Ypač žavėjo juokingi, šmaikštūs, lydimi šokio judesių, pavyzdžiui:
Einam, Katre, rugių kult.
Rugt, rugt, negaliu,
Nė sveikatos neturiu…
 
Einam, Katre, putros srėbt.
Kur manasis, kur manasis
Tas didysis šaukštas.
 
Arba:
Kampe tupi, kampe tupi –
Kuliam keturiese.
Kulki, broli, netingėki –
Bado neregėsi.

Ypač įdomu buvo minti mįsles. Per dailyraščio pamokas rašydavome patarles (puslapyje – vien patarlės). Saviti mįslių žodžiai ir perkeltinė prasmė įsiminė visiems laikams (Šėmas jautis dangų laižo; Vingurgurkli, kur vingiuoji, praskustgalvi, kas tau darbo). Išgirsdavau ir negirdėtų žodžių: mama giminaitę, kurios kojos trumpokos, vadino lutute (lute). Kai išgirdau dainą „Bijūnėlis žalias, bijūnėlis gražus“, nežinojau, ką reiškia žodis bijūnėlis. Mūsų krašte augo pinavija. Mįslingas buvo ir Salomėjos Nėries žąsinas moliūgas. Paprastesni ir sudėtingesni eilėraščiai, grįsti fonika, leksinėmis ir sintaksinėmis figūromis, prisimenami visą gyvenimą.

Koks anuomet buvo mokytojo vaidmuo formuojant vaiko lektūrą? Ar turėjote gerų lituanistų (ir ne tik jų)? Ką galite apie juos papasakoti?

Anuomet mokytojo vaidmuo formuojant vaiko lektūrą buvo ryškesnis; ir knygų nebuvo daug (juk ne viskas lietuvių literatūros buvo nagrinėjama), ir mokinių neviliojo internetas (traukė tik sportiniai žaidimai). Pirmiausia turiu paminėti Šaukėnų septynmetės mokyklos lituanistę Juliją Mušinskytę. Ji buvo renginių organizatorė (mokyklos teatras, inscenizacijos, literatų būrelis, išvykos į Palangą ir Šatriją). Negalima pamiršti jos literatūros pamokų. Ypač daug dėmesio buvo skiriama rašiniams, jų rašėme įvairių – publicistinių ir oficialių raštų (mokė rašyti protokolą, ataskaitą, laišką ir kt.).

Šeštokės su mokytoja J. Mušinskyte. Janina sėdi. 1949 m.

Šiaulių pedagoginėje mokykloje lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė garsus Šiaulių lituanistas Jonas Adomaitis. Įdomios jo paskaitos skatino ieškoti knygų. Drauge mokytojas priminė ir Lietuvos geografiją: nėra žemėlapio, tai jis nupiešia jį lentoje, ir pamatome, kur Tolminkiemis ar Anykščiai. Adomaitis papasakojo apie Zubovų dvarą (jo rūmuose mokėmės), savo dėstytojus, keliones su Baliu Sruoga į kalnus, su Nėrimi – po Latviją. Išgirdome istorijų apie Kostą Korsaką, Vaižgantą, Maironį.

Iš kitų mokytojų paminėtina Marytė Traknytė (vėliau – Alejūnienė; išvažiavo paskui ištremtą vyrą). Buvo puiki mokyklos ir viso miestelio sporto švenčių organizatorė. Negaliu pamiršti ir gamtininkės Elenos Burdulienės. Ji labai kvietė į gamtos būrelį, apie jo veiklą į sienlaikraštį parašiau net straipsnelį. Tik mane vis labiau viliojo literatūra, kalba. Džiaugiuosi, kad Šiaulių pedagoginėje mokykloje rusų kalbą ir literatūrą dėstė Janina Misevičienė. Ji siejo kalbos ir literatūros dėstymą, mokėjo rusų klasikų kūrybą įspūdingai dėstyti, tai buvo paslaptingos kilmės, egzotiškos išvaizdos moteris.

Kodėl tais tolimais 1956-aisiais pasirinkote Šiaulių pedagoginį institutą ir lituanistiką?

Rodos, tai buvo vienintelis kelias. Kai 1956 m. baigiau pedagoginę mokyklą, buvo leidžiama studijuoti, nebereikėjo atidirbti mokykloje, todėl neabejojau – studijuosiu Šiaulių pedagoginiame. Netoliese gyveno šeima, galima buvo kasdien važinėti ir padėti mamai. Pedagoginėje mokykloje reikėjo ruošti visų dalykų pamokas, bet, be lietuvių kalbos, niekas neviliojo. Kad rinkausi lietuvių kalbą ir literatūrą, paskatino ir Adomaičio, ir Marytės Česnulevičiūtės-Paulauskienės literatūros viktorinos. Tais metais pradėjau skaityti „Literatūrą ir meną“, sužinojau jaunųjų literatūros kritikų pavardes. Šeimoje, kaip minėjau, knygai abejingų nebuvo.

Anykščių rajone ant Puntuko „brolio“ su M. Kuosiene (sėdi dešinėje). J. Barauskaitė stovi. 1976 m.

Ar Jums buvo dėstoma vaikų literatūros disciplina? Jei taip, kas dėstė ir ką iš to kurso atsimenate?

Vaikų literatūros kursą išklausiau du kartus. Pedagoginėje mokykloje įstrigo minėto mokytojo Adomaičio, improvizatoriaus ir artisto, pamokos. Šis mokytojas pratybų nemėgo: vaikščiojo iš vieno auditorijos galo į kitą, o mes užsirašinėjome – tais laikais jokių vadovėlių nebuvo. Įsidėmėjau vaizdingai perteiktus vaikų literatūros siužetus ne tiek iš skaitomų tekstų, kiek iš emocingo mokytojo kalbėjimo. Dėstė Valančių, Žemaitę, Joną Biliūną, rodos, ir Mykolą Sluckį. Ko trūko šio autoriaus kūrybai, tada dar nesupratau. Pedagoginiame institute ramiu balsu, be adomaitiškų pašūkčiojimų dėstė jaunutis, ką tik institutą baigęs Kazimieras Župerka. Manau, kad dėstė gerai, bet antrą kartą girdimas dalykas greitai ir pamirštamas.

Jūsų mokslinio domėjimosi sritis – frazeologija, leksikologija, lietuvių kalbos stilistika. Kiek šių disciplinų tiriami kalbos klodai svarbūs vaikų literatūrai?

Šios kalbos mokslo šakos buvo artimiausios, jau pradinėje išmokau atpažinti kalbos ir sakinio dalis. Ir šiandien atsimenu mokytoją penktame skyriuje aiškinant: „Sakinio dalis, išreikšta linksniuojamosios kalbos dalies vardininku ar žodžių junginiu, kuris reiškia sakinio veiksmo veikėją ar sakinio ypatybės turėtoją, yra veiksnys.“ Atrodo, skirti sakinio dalis galima jau žemesniosiose klasėse. Institute kalbą studijuoti buvo nesunku. Ypač reikli dėstytoja buvo Monika Kuosienė. Žavėjo Vytauto Sirtauto erudicija. Sulaukdavome dėstytojų iš Vilniaus aukštųjų mokyklų. Jeigu, baigusi institutą, būčiau galėjusi rinktis studijas, kelias būtų vedęs į literatūrą.

Trejus metus reikėjo dirbti mokykloje – atsidūriau Telšių rajono Upynos aštuonmetėje. Institutas davė žinių mokyklai. Susipažinau su apylinkėmis: pro langą matyti Šatrija, galima pasiekti Luokę, Ubiškę. Su mokiniais vaikščiojome iki Virvytės, iki Pabalvės ežero. Maniau, kad savarankiškai rengsiuosi į aspirantūrą, jau ir skaičiau literatūrą. Bet kai Šiaulių pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėjas Bronius Prėskienis pasiūlė studijuoti kalbą, neatsisakiau. Kuosienė palingavo galvą: supratau, kad bus sunku. Tais laikais daug ginčytasi, kas yra stilistika, koks jos objektas, kuo skiriasi lingvistinė stilistika nuo literatūrinės. Prof. Juozas Pikčilingis parodė temų sąrašą. Norėjau rinktis pirmąją – „Juozo Baltušio romano Parduotos vasaros stilius“. Bet būsimasis vadovas pasiūlė kitą – „Lietuvių kalbos daiktavardžio stilistika“. Šiandien atrodo, kad patekau ne į stilistikos tyrimo lauką, o į sintaksinių sinonimų reikšmės skirtybių analizę.

Žodyno, frazeologijos klodai vaikams krinta į akis. Kai tikrovės daiktas įvardijamas dviem skirtingais leksikos ar frazeologijos variantais, vaikui nesunku įžvelgti posakio skirtumus, reikšmės ar stiliaus atspalvius – emocinius ar funkcinius stilistinius. Tai ir svarbiausia vaikų literatūrai.

Kokius lietuvių rašytojus labiausiai mėgstate ir vertinate? Kodėl?

Pomėgiai ir vertinimai keičiasi. Labai seniai mėgstamiausias ir geriausias atrodė Mykolaičio-Putino Altorių šešėly. Šį romaną skaičiau kelis kartus ir vis rasdavau jame ką nors nauja. Mokykloje nesupratau, kodėl klasika laikoma Biliūno, Kristijono Donelaičio, Vinco Krėvės, Maironio, Antano Baranausko kūryba. Norint suvokti jos grožį ir vertę, reikia įsiskaityti, pažinti ir pasaulio literatūrą.

Ne vieną lietuvių autorių kūrinį mėgstu ir vertinu. Manau, kad jis geras, kai perteiktas pasaulinio masto kalbine raiška: savitas turinys – savita kalba, kurios skaitydamas nepastebi.

Perskaitęs keletą eilėraščių (Maironio „Pavasaris“, Kazio Binkio „Moderniškas pavasaris“, Martinaičio „Kokios tai gražios dienos“, Albino Žukausko „Viena  kregždė – pavasaris“), juos gretindamas, dažnas gali pasakyti, kad tai kūriniai apie pavasarį. Vis dėlto kiekvienas šių poetų mato vis kitokį pavasario požymį, iš esmės skiriasi metaforos, sintaksinės figūros – kalbos priemonių atranka. Šiuo metu ypač vertinu Antano Vaičiulaičio prozą, Vaižgantą, Jurgį Savickį. Iš savo kartos rašytojų mėgstamiausi Juozas Aputis, Romualdas Granauskas.

Ar mokslinei analizei imate tik prozos meistrų kūrinius? Kaip rinkotės knygoje Prozos žodis ir stilius analizuojamus autorius? Vertinate kūrėją už kalbos grožį, stilių, o gal svarbiau siužetas, idėjos?

Taip, knygai rinkausi prozos meistrų kūrinius, tačiau per lingvistinės stilistinės analizės pratybas nagrinėta ir poezija, ir proza, ir publicistika bei mokslinio stiliaus tekstai: Tomo Venclovos eilėraštis „Ugnyje ugnyje ugnyje“, Žukausko „Negyvenimai“, Juditos Vaičiūnaitės, Jono Juškaičio ir daugelio kitų eilės. Idealus analizei mokslo tekstas – Jono Kazlausko straipsnio ištrauka, Antano Smetonos nekrologas, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės publicistika ir kt. Kūrėjus, žinoma, vertinu už kalbos grožio ir savitos prasmės darną. Mokykloje suvokti, kuris kūrinys vertingas, buvo nelengva. Tik dešimtys darbo metų atvėrė akis, kaip atrenkami kalbos vienetai, kaip jie derinami, ar yra taisyklingi ir tikslūs.
Knygelėje galima buvo pateikti tik prozos tekstų analizės pavyzdžių. Konferencijoje Varniuose (XX a. devintojo dešimtmečio pradžia) įsiklausiau į istorikų, literatūros mokslininkų, kalbininkų pranešimus, ėmiau skaityti Simoną Daukantą. Vėliau atsirado straipsnis apie šį autorių. Įsiskaičius sudėtinga sakinių seka pasirodė lengvai suvokiama, negalima buvo likti abejingai miško pašlovinimui. Kita tema atsirado surinkus šešiolikos autorių (paskutinė iš jų – Laura Sintija Černiauskaitė) miško, medžių vaizdų aprašymus. Rodos, esama daug bendrumų – tradicijai ir jaunieji negali atsispirti. Stiliaus darna, kaip minėjau, žavėjo Vaičiulaitis. Nagrinėjau mėgstamiausius įvairių autorių kūrinius (Apučio „Ak, Teofili“, Granausko Duonos valgytojus, Broniaus Radzevičiaus „Šiąnakt bus šalna“), gretinau Apučio novelių ir romano Smėlynuose negalima sustoti stiliaus sąsajas, Bitės Vilimaitės novelių ciklą Portretas ir kt.

Mėgstate abi Bites – Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ir Bitę Vilimaitę. Apie jas esate parašiusi mokslo straipsnių. Jos kūrė ir apie vaikus, ir vaikams. Kodėl šios autorės patraukė Jūsų dėmesį?

Pirmosios slapyvardis įstrigo, kai skaičiau atsiminimus apie Nėrį ir jos vyrą Bernardą Bučą. Tik perskaičiusi Vilimaitės novelių ciklą Portretas, susidomėjau Petkevičaite-Bite. Ėmiau skaityti jos publicistiką. Sužavėjo ir turinys, ir kalba. Patraukli Petkevičaitės-Bitės asmenybė, skatinantis aukotis tautai pavyzdys. Sudomino Vilimaitės novelių daugiaprasmiškumas. „Čiuožyklos muzika“ – trumputė novelė. Ją perskaitę, studentai suprato siužetą, tik nesuvokė, kokį sudėtingą turinį slepia nuoseklaus pasakojimo fragmentai. Keturiolikos novelių cikle Portretas šių dienų skaitytojams iškyla vaizduojamo laikotarpio fonas – tautinės savimonės istorijos, žmonių, su kuriais gyveno Žemaitė, paveikslai. Apie Vilimaitę galima pasakyti, kad tai pasakotoja, kokių reta. Skaitydamas Petkevičaitės-Bitės kūrinius, domiesi patraukliu pasakotojos ryšiu su tikrove, emocinga kalbėsena. Tekstai atkreipia akis į XX a. pradžioje skambėjusį vienos realisčių žodį, teksto sandaros principus.

Kokius lietuvių vaikų literatūros autorius išskirtumėte ir kokia jų raštų kalba?

Išskirti kurį nors vieną sunku. Vertinu Vytauto V. Landsbergio Arklio Dominyko meilę, Rimanto Černiausko Slieko pasaką, Vilimaitės noveles, ypač „Čiuožyklos muziką“, Gintarės Adomaitytės knygelę Laumių stalas. Ryčio ir Vakarės nuotykiai. Kai kurie autoriai iš realybės veda į fantazijų pasaulį, stebina jį netikėtas žvilgsnis į gyvenimą. Minėjau ne vieną autorių, kurio tekstus nagrinėjau. Atrodo, kad šių tekstų kalba pavyzdinė.

Ką manote apie prasta kalba parašytas ar tiesiog prastai suredaguotas, su korektūros klaidomis knygas (ypač skirtas vaikams)?

Kai tik aukštojoje mokykloje pradėta dėstyti stilistika, Pikčilingis šią discipliną apibūdino labai paprastai: stilistikai rūpi kalbos gražumas, o gramatikai – taisyklingumas. Gražumas suprastas plačiąja prasme: tikslumas, loginis minties nuoseklumas, glaustumas, kur reikia – skambumas, gyvumas. Šios savybės būtinos ne tik grožinei literatūrai, bet ir moksliniams, publicistikos tekstams. Knygos turi būti ne tik gero stiliaus, bet ir gramatiškai taisyklingos. Prasta kalba parašytų, prastai suredaguotų knygų nereikia nei vaikams, nei suaugusiesiems. Gerų redaktorių lietuvių literatūros autoriams, rodos, užtenka. Vaikystėje išmokto eilėraščio žodžio netaisyklinga forma gali būti ilgai atsimenama.

Daug metų ŠPI dėstėte lietuvių kalbos rašybą ir skyrybą. Ką reiškia mokėti rašyti be klaidų? Ką tai sako apie žmogų? Kokia padėtis dabar? Kaip ją vertinate?

Rašybą ir skyrybą dėsčiau daugiau kaip trisdešimt metų. Geros dėstytojos pavyzdys buvo Kuosienė. Ji aiškino rašybos ir skyrybos pagrindus, ypač įdomūs buvo jos analizei pateikti pavyzdžiai. Jei žmogus pradžios mokykloje neįgijo rašybos įgūdžių, aukštesniosiose klasėse jų neįtvirtino, tai ir aukštojoje kankinasi – kartais ir piktinasi, kad ne taip svarbu, kokią raidę parašyti. Aišku, būdavo, kad dėl neraštingumo vienas kitas turėjo palikti institutą. Jeigu žmogus rašo be klaidų, gali studijuoti kitus dalykus – tokiam žmogui ramiau gyventi.

Šiandieninės padėties vertinti nedrįsčiau. Girdžiu dejuojant, kad auga neraštinga karta. Tik žinau – neraštingų visada buvo. Pagaliau rašybos, o ypač skyrybos, kuri yra privalomoji ir pasirenkamoji, taisyklės ne tokios ir sunkios.

Pamenu, sykį ekskursijoje kalbėjomės Tytuvėnuose prie spaudos kiosko. Man nusistebėjus, kad vitrinoje puikuojasi vieni niekalai, abejotini „meilės“ skaitalai, Jūs ištarėte įsimintinus žodžius: „Svarbiausia, kad žmonės išvis skaito.“ Ar ir šiandien taip manote?

Kažin ar tie žodžiai įsimintini. Taip pasakiau todėl, kad su manimi mokėsi daug ir tokių, kurie iš viso beveik neskaitė: ir septynmetėje, ir pedagoginėje mokykloje knygą retai atsiversdavo. Skaitančių žmonių poreikiai taip pat keičiasi. Jaunystėje jie į rankas ima vienas knygas, gal romantinio ar fantastinio turinio, vėliau literatūroje ieško atsakymo į daug svarbesnius filosofijos, būties klausimus. Kioskų vitrinose, knygynuose dabar daug įvairiausių kūrinių. Žmonės gali pasirinkti, tegul tik skaito.

Džiaugsmo netrūko: per Upynos upelį. 1962 m.

Ką manote apie įvairias skaitymo skatinimo programas? Pamenu, kaip su Jumis, savo kurso kuratore, papildomai nagrinėjome ką tik pasirodžiusį Sigito Gedos eilėraščių rinkinį Žydinti slyva Snaigyno ežere (1981). Juk tai irgi buvo skatinimas skaityti, raginimas domėtis viskuo, kas yra mūsų literatūra, mūsų kultūra…

Skaitymo skatinimo programų yra įvairių. Manau, kiekvienas mokytojas ar dėstytojas turi pats rasti savą. Mano kurso draugė Živilė Bončkutė-Bandorienė dirbdama Šiauliuose ne visada buvo paklusni mokytoja – dėstė ne tai, ko reikia. Pasitelkdama ironiją ir kartais nereikalaudama to, ką siūlė programa. Mokiniai tai prisimena. Aš, nelaukdama, kol koks nors eilėraštis pasirodys atskiroje knygoje, kol studentai jį nagrinės literatūros paskaitose, pasiūlydavau tokį eilėraštį analizuoti per savo kalbos pratybas. Papildomai daviau nagrinėti ir Gedos eilėraštį, ir Venclovos „Ugnyje ugnyje ugnyje“, ir Jurgio Kunčino romano Tūla ištrauką. Rodos, keli studentai atkreipdavo akis į pasirodžiusias naujas knygas. Analizuojamų tekstų autoriai buvo man artimi, norėjau, kad ir studentai juos skaitytų.

Ką manote apie dabartinę regioninę politiką? Ar turi išlikti regioniniai universitetai, Šiaulių universitetas? Kodėl? Jūs – Šiaulių krašto žmogus, čia mokėtės, čia visą gyvenimą dirbote, parašėte mokslo darbus. Ar tai nėra labai svarbu ir prasminga – gimti, mokytis, gyventi arti savo gimtinės ir taip įsirašyti dangaus knygose?

Žmonės negali nesirūpinti savo prigimtine kultūra. Jie tvarko aplinką, sodina medžius – neužmiršta to, kas per dešimtmečius buvo sunaikinta. Mano miestelio mokyklos mokiniai žinojo, kad Šiauliuose galima toliau mokytis, ten yra gimnazijų (keletas jau mokėsi). Į Šaukėnus, baigę Šiaulių pedagoginę mokyklą (mokytojų seminariją), atvažiuodavo jaunų mokytojų. Viliojo ir Šiaulių medicinos mokykla. Kaip kultūros centras didelę įtaką aplinkiniams valsčiams (šiandien sakoma – regionui) Šiauliai darė jau nuo seno. Regioninei Šiaurės Lietuvos raidai, be pedagoginės mokyklos, daug reikšmės turėjo Mokytojų institutas (1948 m.), Pedagoginis institutas (1954 m.). Manau, kad šios aukštosios mokyklos negalima taip lengvai išbraukti iš universitetų sąrašo. Juk tai ne tik mokymosi, bet ir mokslo centras. Jo salėse – susirinkimai, konferencijos, parodos. Čia sugrįžta baigusieji: atpažįsta suolą, medį. Regioninis Šiaulių universitetas turėtų išlikti ir todėl, kad aplink Šiaulius yra daug vidurinių mokyklų, kurių gabių vaikų neturtingi tėvai nepajėgtų siųsti į Vilnių ar Kauną. Tokių didelių autobuso kainų dar niekada nebuvo. Tie, kurie gyvena Vilniuje, to net nesuvokia… Be to, nesuprantu vidurinių mokyklų reitingų sudarinėtojų: ar galima į vieną eilę įtraukti Vilniaus licėjų ir, pavyzdžiui, Šaukėnų, Vaiguvos ar kitas vidurines mokyklas, o paskui šaipytis iš žinių lygio. Kaip jaučiasi tokios mokyklos (o juk yra gerų mokytojų ir gerų mokinių), kaip reaguoja tėvai?

Kuri Lietuvos ir Šiaulių vieta patinka labiausiai?

Mylimiausi – Šaukėnai. Girdėjau, žadama juos nufilmuoti iš paukščio skrydžio. Tik mano nufilmuoti Šaukėnai būtų ne dabartiniai, o tokie, kokių jau nebėra. Pirmiausia į akis kristų bažnyčia, didžiulė, jos kairėje – varpinė, po gaisro dar išlikusi. Pro senelio namus nuo Pašonių tekėtų Šona, kur maudydavomės, jos senvagė; už Šonos – dar neapleistas dvaras, jo alėjos, tvenkiniai ir gėlynai; Šonos gatvėje – sinagoga. Taigi atkurčiau 1941–1951 m. Šaukėnų vaizdą.
Šiauliuose mokytasi dešimt metų, gyventi keli dešimtmečiai. Nykūs buvo Šiauliai 1951 m., svetimi. Pamažu jie keitėsi. Šiuo metu savo žaluma jie jau patraukia ne vieno atvykėlio dėmesį. Ryto žvilgsnis į medžius – tai lyg vaikystės žvilgsnis į pievą, upelį, gėlių darželį, dvaro medžius. Džiaugiuosi, kad pro langus matau ne kitą namą, ne gatves – tik Sukilėlių kalnelį.

Vijokliais apaugusiame balkone. Apie 1999 m.

Nuo studijų metų mane žavi Jūsų asmeninė biblioteka (iš jos esu gavusi puikių ir ypatingų dovanų…), vijokliais apaugęs kambarys, jo žalia ramybė, paveikslai… Gal dėl ypatingos to kambario auros kažkada ir pasukau literatūrologinės aspirantūros (doktorantūros) keliais… Štai ir šiandien aplink – gausybė knygų. Kokią dabar skaitote ar ką tik perskaitėte? O kokią vaikų literatūros knygą rastumėte savo bibliotekoje? Parodykite ją. Kodėl ją pirkote ir, svarbiausia, kodėl išsaugojote?

Gaila, kad balkono vijoklius kaimynai nudraskė. Žalumos gal ir mažiau. Seku pasirodančias naujas knygas. Ne per seniausiai perskaičiau Virginijos Woolf Į švyturį, Paulio Bowleso Dangaus prieglobstyje, Franzo Kafkos Laiškus tėvui. Dabar ant stalo – Grahamo Swifto Vandens žemė. Liūdna, bet geresnių knygų Šiaulių bibliotekose negalima gauti – reikia pirkti. Kaip ir vaikystėje. Atsimenu, prisirinkau kelis litrus mėlynių, važiavome pro Kurtuvėnus, paskui šašiejumi nuo Bubių į Šiaulius. Už kelis pinigėlius turgavietės knygynėlyje (tada toks buvo) išsirinkau Aleksejaus Tolstojaus Auksinį raktelį. Šaipėsi namiškiai, ne metus iš pirkinio juokėsi. O aš knygos neperskaičiau iki galo – ne mano.

Vaikų literatūros knygų, daugiausia poezijos, turiu ne vieną. Daug jų išsaugojau dėl iliustracijų. Mane sužavėjo Juodosios tetulės piešiniai (dailininkė Marija Ladigaitė), rodžiau juos Upynos penktokams. Išlikusi ne viena Leonardo Gutausko, Vaičiūnaitės, Gedos, Janinos Degutytės ir kitų knyga.

Visos nuotraukos iš asmeninio J. Barauskaitės archyvo
Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 3 (63)