Ateitis kuriama piešinyje

Kristinos Kvietkauskaitės piešinius – pamačiau vos prieš kelias savaites. Kiekvienas skirtingas ir savitas, tarsi, nepriklausantis nuo autorės minčių. Kristiną kalbina Genovaitė Paulikaitė.

–Neseniai pasibaigusioje saviugdos stovykloje Šventojoje tu mokei žmones piešti. Ir piešė net tie, kurie sakė: ne, aš tai jau niekada nepiešiu, nes esu visai negabus piešimui. Piešimas, kas jis tau: menas ar saviraiškos priemonė, kuri padeda geriau pažinti save?

–Tai ir menas, ir saviraiškos priemonė, ir dar daugiau. Žmonės, kurie iš pradžių tvirtina, kad piešti nemoka ir niekada nepieš vis tik pabando, priglaudžia pieštuką prie popieriaus ir galiausiai džiaugiasi savo darbu, todėl galima sakyti, kad piešimas yra ir darbo su savimi priemonė.

–Spalvoto pieštuko paėmimas ir pirmasis pabandymas kažką nupiešti daliai žmonių yra barjero įveikimas?

– Kai kuriems žmonėms – taip. Žmogus, sakydamas „nemoku, nedarysiu“, nesvarbu, ar tai piešimas, ar kita nauja situacija gyvenime, dažnai po šiais žodžiais slepia baimę. Piešimas tai vienas iš būdų kaip išlaisvinti save ir vis tik atlikti veiksmą. Šiuo atveju baltas popieriaus lapas kaip ir gyvenimo atkarpa, kur žmogus gali sukurti tai, kuo ilgai džiaugsis, arba sukelti chaosą, kurį norės iškart pamiršti (išmesti). Piešime kaip ir gyvenime, galima darniai dėlioti tai, kas vyksta arba tiesiog palikti kaip yra nieko nekeičiant. Dažnai esame įpratę kartoti išmoktus „saugius“ veiksmus, todėl piešiant ką nors nauja, kaip ir gyvenime imantis ko nors naujo, yra įveikiamas šioks toks barjeras.

–Ką reiškia, naujo, ko nesu piešusi?

–Tai reiškia ne piešimą, kuomet stengiamasi kuo tiksliau atkartoti išorėje matomus objektus, bet piešimą, vedamą vidinio jausmo, kuomet gimsta naujos įdomios formos. Kai leidžiame sau piešti tarsi iš sielos – pati ranka perduoda vaizdus, formas, spalvas.

–Kristina, pati dailininkė profesionalė ar į piešimą ėjai sielos vedama?

–Viskas vyksta natūraliai. Piešinys yra išraiška to, kas vyksta gyvenime, tai tarsi bendras projektas, atsirandantis sąveikaujant su aplinka. Taigi žmonės, įvykiai tampa savotiški mokytojai, kurių dėka gimsta formos.

–Tu matai paveikslą savo vizijoje ar tik tada, kai jis atsigula ant popieriaus?

–Priklausomai nuo to, koks piešimo tikslas. Turint konkrečią užduotį ar tikslą reikia vizijos, piešimą naudojant kaip darbo su savimi įrankį, svarbu ir pats procesas – reikia leisti rankai „piešti pačiai“.

–Ar galima sakyti, kad į paveikslus perkeli savo emocijas?

–Stengiuosi perkelti suvokimus, pozityvias idėjas. Piešimas yra viena iš priemonių kaip kurti save, rasti sprendimus ir pasidalinti ugdančiais atradimais su kitais. Tačiau kiekvienas, žiūrintis į piešinį, jame mato skirtingus dalykus, atspindinčius jį patį, todėl autoriaus idėjos ir įdėtos emocijos įgauna kitas reikšmes priklausomai nuo stebėtojo – kūrinys stebėtojui tampa savotišku veidrodžiu.

–Tu sakai, piešiu tai, ką jaučiu, ar tai reiškia, kad tu piešdama negalvoji: va, dabar nupiešiu medį, dabar paukštį, jūros bangą…

–Stengiuosi piešti natūraliai, nevaržydama savęs taisyklėmis „kaip turi būti“.  Pavyzdžiui piešinys, kur danguje šviečia dvi saulės. Protas lyg įspėja, kad taip nebūna, bet nuojauta kužda išbandyti šį variantą. Paklausius pastarosios gimsta originalus ir džiuginantis sprendimas.

–Kaip pats žmogus galėtų perskaityti savo piešinį, kad suvoktų, ką jam sako jo paties vidus, paties širdis?

–Pirmiausiai žmogus tiesiog turi leisti sau piešti tai, ką norisi piešti, nevertindamas, neteisdamas savęs už tai ar kitiems bus gražu ar ne, nelygindamas savo darbo su kitų žmonių darbais, neprisirišdamas prie tikslo, tuomet jau proceso metu žmogus gali daug suvokti. Galiausiai, sprendžiant iš to, kaip ir ką nupiešė, kokias spalvas naudojo, galima perskaityti ne tik piešinį, bet ir „patį žmogų“ – koks jis, kas vyksta jo gyvenime. Piešimas gali padėti suvokti esamą situaciją, ir rasti būdų kaip veikti toliau.

–Kai piešiame spalvotais pieštukais, ar turi reikšmės spalvinimo intensyvumas, spalvinimo būdas?

–Ar žmogus spalvina stipriai spausdamas pieštuką, ar vos prisiliečia prie lapo, ar viską skrupulingai užspalvina, ar tik prabėgom – tai atspindi piešiančio būdo savybes.

–Tai ką patartumei žmogui, teigiančiam, kad jis nemoka piešti?

–Pabandyti.

Kristinos Kvietkauskaitės piešiniai: https://manokrastas.lt/foto/kristinos-kvietkauskaites-piesiniai