Asmeninis kultūros rėmimas: kaip paskatinti želti mecenatystės daigus

„Buvau pirmas fizinis asmuo, įsiliejęs į LNOBT asmeninio rėmimo programą“, – pasakoja valstybės tarnyboje dirbanti teisininkė Ieva Medišauskaitė.

Kadaise gajų naratyvą, esą tikras menininkas visada turi būti bent šiek tiek alkanas, pamažu išstumia priešingas supratimas: kokybiškam, išliekamosios vertės turiniui reikia ir atitinkamų investicijų. Valstybės finansavimą užsitikrinusiems profesionaliojo meno kūrėjams gal ir netenka kovoti dėl kasdienio kąsnio, tačiau siekiant patenkinti reiklių meno vartotojų lūkesčius vien to vargiai pakaktų. Todėl svarbu kalbėti ne tik apie korporacinį, bet ir apie asmeninį kultūros rėmimą:  nesavanaudiškos iniciatyvos, kai remiama niekam neraginant ir nieko nesitikint mainais, yra visuomenės brandos atspindys.

Svarus bet koks indėlis

LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotojas rinkodarai Audrius Kundrotas pripažįsta, kad Lietuvoje mecenatystė vis dar labiau suvokiama kaip juridinių rėmėjų prerogatyva. „Žinoma, vadinamųjų korporacinių rėmėjų paieškos išlieka svarbi mūsų veiklos kryptis. Jau kelerius metus džiaugiamės generaliniu mecenatu – Norfos įmonių grupe, kuri teatrui skiria išties ženklią sumą,  turime ir mažesnių juridinių rėmėjų. Bet prieš trejus metus įdiegėme ir dabar siekiame populiarinti kitą daugelyje šalių įprastą praktiką – asmeninio rėmimo programą“, – pasakojo pašnekovas.

A. Kundroto žodžiais, vertinga bet kokia pagalba, tad privatūs asmenys gali pasirinkti vieną iš kelių galimų paramos variantų nuo simbolinės iki didesnės sumos bei nurodyti, kam konkrečiai pageidautų skirti lėšas: visam teatrui ar jo chorui, orkestrui, baletui.

„Pandemijos laikotarpis privataus rėmimo iniciatyvą šiek tiek pristabdė, nes vyko mažiau renginių. Grįžę prie įprastos veiklos pastebime, kad įdirbis jau duoda rezultatų: susiformavo ne tik tam tikras nuolatinių rėmėjų branduolys, bet ir po truputį daugėja prisidedančių žmonių“, – teigia LNOBT atstovas.

Pasak A. Kundroto, ne mažiau reikšminga, kad asmeninis rėmimas padeda megzti itin glaudų jų ryšį su kūrėjais. „Mums svarbu palaikyti grįžtamąjį ryšį, kad rėmėjai galėtų jaustis svarbia dalimi to, kas vyksta teatre. Jie susitinka su solistais, pirmieji sužino apie kūrybinius teatro planus, sulaukia kvietimų į spektaklį, teatro sezono uždarymą ir pan. Žmonės turi galimybę iš arti matyti, kaip čia vyksta darbas ir koks didelis bei atitinkamų išteklių reikalaujantis mechanizmas yra teatras“, – teigė pašnekovas.

Vaizdžiai kalbant, savo lėšas investuojantys žmonės tampa savotiškais įstaigos garbės akcininkais. „Tai nereiškia, kad jie gali priimti sprendimus dėl teatro repertuaro ir panašių dalykų. Veikiau kalbame apie bendruomeninę, šviečiamąją platesnio matymo misiją. Savo ruožtu rėmėjai galėtų turėti patariamąjį balsą – toks žvilgsnis iš šalies teatrui labai vertingas“, – sako A. Kundrotas.

Abejonių nekeliantys prioritetai

Ilgametės mecenatystės patirties turinčio Norfos labdaros ir paramos fondo steigėjas Dainius Dundulis mano, kad asmeninis rėmimas Lietuvoje reikiamo pagreičio dar neįgavo. „Kaip žmogus turi matyti visas gyvenimo puses, taip ir rėmimas turėtų aprėpti įvairias sritis. O pas mus vis dar įprasčiau mecenuoti sportą, kultūrai skiriant mažiau dėmesio. Aš manau, kad tai lygiaverčiai dalykai. Tai atsispindi ir Norfos įmonių grupės rėmime: šių metų biudžete tiek sportui, tiek kultūrai tenka po 30 proc. lėšų“, – kalbėjo pašnekovas.

Natūralu, kad verslas planuoja investicijas prognozuodamas atitinkamą grąžą, bet, kaip sako D. Dundulis, parama, dosnumas atsiperka ne materialia prasme – pasitenkinimas, kurį suteikia geras darbas, neįkainojamas jokiais pinigais. „Veikiau tai investicija į save pačius, savo požiūrį. Kaip ekonominiai visuomenės dalyviai uždirbdami patys, galime sau leisti ir privalome prisidėti prie bendros šalies gerovės. Mūsų parama kultūrai jai padeda eiti į priekį“, – sakė Norfos įmonių grupės pagrindinis akcininkas D. Dundulis.

Verslininkas linkęs manyti, jog rėmėjų dosnumo rodiklio skalėje vienodai atsispindi tiek bendras finansinis šalies fonas, tiek visuomenės branda. Šiuo požiūriu nepriklausomybės dešimtmečių tendencijos – neabejotinai džiuginančios. „Puikiai mačiau, kokia padėtis buvo prieš 20–30 metų ir kaip yra dabar, – tai nelyginami dalykai. Pradžioje, kai lėšų trūko, ir mums skirti paramą buvo sunkiau. Bet gerėjant situacijai susiformavo įprotis, kad tai tiesiog reikia daryti“, – sako pašnekovas.

Sovietmetis atpratino duoti

„Buvau pirmas fizinis asmuo, įsiliejęs į LNOBT asmeninio rėmimo programą. Kai sužinojau apie tokią galimybę, apsidžiaugiau, nes seniai to laukiau. Žinojau, kad tai gana populiaru užsienyje ir kad pati norėčiau tai daryti“, – pasakoja valstybės tarnyboje dirbanti teisininkė Ieva Medišauskaitė.

Pašnekovė prisipažino ir savo artimoje aplinkoje pastebinti ženklų, kad žmonės vis geranoriškiau remia kultūrą, suvokdami savo indėlio prasmę. „Žinoma, norėtųsi, jog būtų dar daugiau suvokimo, kad kultūros įstaigoms vien valstybės finansavimo neužtenka, kad kurti mus džiuginantį meną yra labai brangu, tad turime prie to prisidėti. Šiuo požiūriu sovietmetis mums padarė didelę žalą, nes neįpratino duoti“, – sakė I. Medišauskaitė. 

Pašnekovės pastebėjimu, anksčiau asmeninis rėmimas koreliuodavo su tam tikru įvaizdžiu – statusu, pasiturima padėtimi. „Žinoma, finansinės žmogaus galimybės turi reikšmės, vis dėlto turbūt daugiausia lemia asmeninė branda, suvokimas, kodėl tu tai darai, kodėl tai svarbu. Tada atsiranda ir išteklių“, – kalbėjo I. Medišauskaitė.

Dosniausiųjų lygos šimtuke

Neabejotinai dar stipriau motyvuoja iš asmeninės patirties išplaukiantis suvokimas. Kaip pripažino verslo teisininkas, advokatų kontorų grupės Triniti steigėjas ir fondų valdymo įmonės GROA Capital valdybos pirmininkas Linas Sabaliauskas, Ąžuoliuko chore pralėkusios vaikystės, paauglystės akimirkos ne tik pažadino meilę muzikai, menui, bet ir suteikė galimybę išvysti nefasadinę kultūros žmonių gyvenimo pusę.

„Ir tuomet, kai augau, ir šiandien kultūros finansavimas nebuvo ir nėra pakankamas. Tad jei žmonės pripažįsta talentingų menininkų visuomenei kuriamą vertę ir nori prie to prisidėti, tai labai sveikintina ir nesvarbu, dėl kokių priežasčių parama skiriama vienai ar kitai kultūros įstaigai“, – sakė pašnekovas.

L. Sabaliauskas antrino kitų pašnekovų išsakytoms mintims, kad pastaraisiais metais žmonių, kurie nori asmenines lėšas skirti mecenavimui, šalyje daugėja. Tai patvirtina ir pasaulio dosnumo indeksas: pernai Lietuvai jame teko 99 vieta, taigi ji pateko į geriausiai vertinamų šalių šimtuką. Šio indekso kriterijus 2021 m. atitiko 28 proc. šalies gyventojų, tuo tarpu 2018 m. tokių buvo vos 19 proc.

„Labai svarbu tai skatinti. Kaip tai daryti? Turbūt nepasakysiu nieko naujo: svarbiausia – švietimas, gerosios praktikos pavyzdžių kaip sektino elgesio viešinimas. Daugelis taip pat kalba apie mokestines lengvatas. Mes vis gręžiamės į JAV, kur dauguma kultūros institucijų tiesiog neišgyventų be privačių rėmėjų lėšų, bet ir jų šalies mokestinė sistema tokį rėmimą labai skatina“, –  akcentavo L. Sabaliauskas.

Vis dėlto, pašnekovo įsitikinimu, tikru mecenavimu, rėmimu galima laikyti tik tokį geradarystės veiksmą, iš kurio nesitikima sulaukti jokio atlygio ar naudos sau, nebent tai būtų dvasinis pasitenkinimas. „Mano manymu, tas, kuris davė, turi to neprisiminti ir nekelti sau jokių lūkesčių. Nors, be abejo, malonu, kai padėkoja, įtraukia į vidinį įstaigos gyvenimą, – visa tai puikiai daro Operos ir baleto teatras. Kurti grįžtamąjį ryšį neabejotinai svarbu“, – kalbėjo teatro rėmėjas.

Faktai ir skaičiai

Kaip intencija aukoti pinigus ar laiką filantropija pirmą kartą buvo apibrėžta 1828 m. Webster anglų kalbos žodyne. Tokią apibrėžtį galima laikyti artimiausia šiuolaikiniam šios sąvokos kontekstui, tuo tarpu XX a. filantropijos samprata buvo susiaurėjusi ir iš esmės atspindėjo tik labdaringą veiklą.

Filantropija yra labai populiarus reiškinys JAV, kur, kitaip nei Europos tradicijoje, ji tapatinama ne tik su elitu, bet su visa pilietine visuomene. Filantropija ten laikoma neatsiejama verslo ir socialinės politikos dalimi, per mokesčių sistemą bei socialines lengvatas stipriai skatinama valstybės, kitaip sakant – savanorišku mokesčiu, kurio negali nemokėti.

O štai Jungtinėje Karalystėje ir beveik visoje Europoje filantropija vis dar gana elitizuota. Europoje žmonės dažnai nemano esantys pakankamai turtingi tapti rėmėjais.

Bendrame Milano La Scala teatro biudžete privačių rėmėjų dalis siekia apie 30 proc., ir tai yra labiau išimtis nei taisyklė: Ispanijos ir Prancūzijos operos teatruose ši dalis tesudaro 10–15, o Vokietijos – vos 3–5 proc. Palyginimui, JAV operos teatrams net 70 proc. paramos suteikia individualūs rėmėjai.

Parengė Lina Bieliauskaitė

Nuotr. iš pašnekovų asm. archyvų