„Daugelis atsimena mokyklose kabėjusias garbės lentas su pirmūnų sąrašais. Norint iškelti gabiausius ir daugiausiai pasiekusius kaip gerus pavyzdžius, retas pagalvodavo apie tai, kaip tai paveiks sąrašo gale atsidūrusius mokinius. „Pakanka vienos lentelės, kurioje kažkas atsiduria paskutinėse pozicijose, jog tai iššauktų kaltės jausmą ir užsifiksuotų visam gyvenimui“, – įsitikinusi „Erudito“ licėjaus pradinių klasių mokytoja Giedrė Naruševičiūtė. Toks lyginimas yra skausmingas ir žalingas, ypač vaikams“, – taip prasideda naujienų portale www.manokraštas.lt paskelbtas straipsnis „Mokytoja apie vaikų gabumų lyginimą mokykloje: „Vieta lentelės gale užsifiksuoja visam gyvenimui“. Pasinaudodami Facebook paskyromis, paprašėme pedagogų ir tėvų pasidalyti nuomone apie vaikų ugdymosi rezultatus, kurie ir tampa viena svarbiausių vaikų lyginimo sąlygų.
Nuoskauda, išliekanti visam gyvenimui
Tikriausiai niekas neprieštaraus teiginiui, kad kiekvienas vaikas vystosi tik jam būdingu tempu, tačiau ugdymo sistema, nesuspėjančius su kažkieno kažkada surašytomis normomis, kaip rašo pedagogė Giedrė Naruševičiūtė, įrašo lentelės galą.
„Aš esu prieš vaikų lyginimą. Tenka daug bendrauti su žmonėmis ir gana dažnai girdžiu jų nuoskaudas, patirtas mokyklos metais, kai jie buvo vertinami ir lyginami, ištransliuojant tai per tėvų susirinkimus. Tie, kuriems nesisekdavo mokytis, buvo pateikiami kaip kažkokia gėda, nesigilinant, kodėl jam nesiseka, kodėl atsiranda sunkumų skaitant ar skaičiuojant, kodėl sunku kažką išmąstyti. Dabar jau atliekama daugiau ir įvairesnių tyrimų, kuriais nustatomos vienos ar kitos vaiko savybės ir pagal tų tyrimų rezultatus vaikas vertinamas. Tačiau, manau, jei esi vertinamas arba lyginamas, gali būti vertinamas tik pats su savimi: koks tu buvai prieš savaitę, vakar ir koks esi šiandien. Kai kalba pakrypsta apie vaikų vertinimą, man prieš akis iškyla paveiksliukas, kuriame pavaizduotas dramblys, beždžionė, žuvis, žirafa, ir pradėkime visus vertinti pagal jų gebėjimą laipioti medžiais. Ne visi tai gali. Ir pagyros gerai besimokantiems buvo tarsi kaltinimas prasčiau besimokantiems, nes jie tarsi yra kalti, kad jiems nesiseka. Vaikai tarsi tapdavo kalti be kaltės. Pati tiesiogiai to nepatyriau, nes gerai mokiausi ir man buvo lengva, bet buvo klasės draugų, kuriems buvo sunku. Ir jie tapdavo klasės neklaužadomis, bent taip bandydami į save atkreipti dėmesį. Labai tikiuosi, kad situacija pasikeis, nes visi esame labai skirtingi ir skirtingai reaguojame į nesėkmes. Tarp mano bendraamžių yra tokių, kurie už kiekvieną dvejetą būdavo mušami – tėvai diržu vaikui bandydavo įkrėsti proto. Jiems trauma išlikusi iki šiol, nors jau yra suaugę ir savo vaikus auginantys žmonės. Be to, turime prisiminti, kad mokytojai taip pat yra žmonės, tad vertinant vaikus veikia ir simpatijos, ir antipatijos. Mokiniui gali būti mažinamas pažymys vien todėl, kad jis mokytojui dėl kažkokių priežasčių nepatinka. Ir priešingai, jei mokinys gerai užsirekomendavęs, sutaria su mokytoju, jam pažymys gali būti ir kilsteltas. Tačiau vaikai tai supranta ir nuoskaudos kažkur pasąmonėje išlieka. Net suaugęs žmogus dėl jų gali bijoti suklysti, nesiryžti imtis naujų projektų, naujų veiklų, bijo pokyčių, nes iš vaikystės išlikusi nuostata, kad jam nepavyks – vaikystėje tu stengeisi kažką padaryti, bet tavo pastangos nebuvo įvertintos, arba buvai išjuoktas prie lentos. Visa tai palieka pasekmes ir ne kiekvienas su tomis pasekmėmis geba tvarkytis. Todėl, manau, kad vaikų žinios neturėtų būti viešai vertinamos ir linksniuojamos, o būti tik parankine priemone mokytojui, kad galėtų padėti vaikui ten, kur jam prasčiau sekasi“, – mintimis dalijasi tėvų atstovė Renata Venslovienė.
Kas svarbiau: atskleisti vaiko gebėjimai ar vieta reitingų suvestinėse?
Renatos Venslovienės nuomonę palaiko nemaža atsiliepusiųjų Facebook „Mokytojų kambarys“ ir „Tėvai už galimybę rinktis“ paskyrų narių. „Negalima skirstyti vaikų! Negali būti pirmūnai ir nemokšos. Tas, kuris nemoka matematikos, lietuvių kalbos gramatiką ir skaitinius triauškia kaip riešutus ir t. t. Bet matematika ir pakiša jo rezultatų vidurkiui koją ir vaikas nebūna pirmųjų sąraše. Kiekvienas esame pirmūnai kažkuriose ugdymo programos srityse. Elgdamiesi vienas su kitu mes visi turime būti pirmūnai“, – didelės dalies atsiliepimus perteikia ši Facebook „Mokytojų kambarys“ paskyroje dėstoma mintimis.
„Apie kokį lyginimą kalbame? Tai vaikai, kurie daug pasiekę savo darbu“, – kitokion pozicijon stoja kita Facebook „Mokytojų kambarys“ pareikšta nuomonė.
„Ir egzaminų, patikrų užduotis tegul rengia pagal vaikų galimybes. O dabar – visus į vieną katilą“, – trukdį ugdant vaikus atsižvelgti į jų individualumą paskyroje reiškiama mintis.
„O kaip vėliau, išėjus į gyvenimą? Ten atranka nuo pirmo žingsnio“, – dar viena atsiliepiant į straipsnį mintis.
„Kaip su mokyklų reitingavimais – tai tada viskas valio? Va, ta mokykla tokia, o ta tokia. Tai tam pritariate. Be to, mokytoja dirba „Erudito“ licėjuje. Tai privati tarptautinė mokykla, Į ją susirenka gabūs ir talentingi mokiniai. Tėvai ir mokiniai žino, ko siekia“, – prasprūsta vaikų skirstymą į gabius ir negabius palaikanti nuomonė, nors vis daugiau psichologų tvirtina, kad negabių vaikų nėra, yra tik negebėjimo atskleisti jo talentus pasekmė.
„Visi esame skirtingi, bet taip ir turi būti, nes tik tokiu būdu vienas kitą papildome, tik tokiu būdu kuriama dvasinė, fizinė, energetinė ir visokia kitokia harmonija. Jei norit disharmonijos , tada lyginkit, vertinkit ir teiskit, bet nesistebėkite pasaulyje esančiu chaosu, nes tokiu būdu patys jį ir sukuriate“, – atlikti reviziją savo vertinimuose kviečianti nuomonė.
Vaikų skirtingumai tarp teorijos ir praktikos
„Taip, mes esame skirtingi, tai kodėl taip bijome priimti savo skirtingumus? Ir tie svaičiojimai apie kažkokią mistinę harmoniją visų ir su visais jau net pykina. Pažiūrėkite į gamtą (žmogus taip pat gamtos padaras) – ten, jei nežinosi savo vietos ir galimybių, ilgai negyvensi… Žmonių bendruomenėje tas pats. Pažvelkite į paauglius (dabar paauglystė prasideda nuo 10 metų). Jiems ir taip labai sunku rasti savo vietą tarp kitų, o čia dar užmetama atsakomybė už komforto sukūrimą kitiems ir kitokiems. Priimti kitokį, kuris akivaizdžiai tau trukdo, kuris akivaizdžiai tau kenkia? Tikrai manote, kad tai paauglio problema numeris 1? Kokia realiai mūsų visų lygybė gyvenime? Vieni už vaiko mokslą moka 800 eurų per mėnesį, kiti priversti leisti saviškius į mokyklą, kur klasėje daugiau nei pusė vaikų, turinčių specialiųjų ugdymo poreikių (SUP). Ir tada pamatuosime rezultatus nacionaliniais patikrinimais, PUPP, valstybiniais egzaminais. Baikime žaisti, pradėkime gyventi. Gyventi realybėje ir pagal savo galimybes, o ne pagal kažkieno sapnus ir fantazijas“, – realybės į vatą nevyniojanti nuomonė.
„Per šias Kalėdų atostogas turėjau galimybę pasidomėti, kaip ugdomi SUP vaikai Anglijos mokyklose, gerose mokyklose (ten mokyklos reitinguojamos pagal REZULTATUS ir nuo rezultatų priklauso mokyklos finansavimas). Taigi SUP vaikai turi padėjėją – kiekvienas po vieną. Aišku, yra ir poilsio kambariai, ir kambariai darbui po vieną, jeigu to reikia. Tačiau dabar ne apie tai. Perėjus į dalykinę sistemą, mokiniai kasmet iš visų dalykų laiko patikrinimus ir pagal tų patikrinimų rezultatus suskirstomi į grupes. Tokiu būdu geriausi mokiniai atsiduria vienoje grupėje, kaip ir blogiausi – kitoje. Grupėje gali būti net skirtingų klasių mokiniai. Pavyzdžiui, jei esi septintokas, o visai nemoki matematikos, gali ramiausiai atsidurti penktokų grupėje. SUP mokiniai vertinami kartu su visais ir atsiduria savo gebėjimus atitinkančioje grupėje. Taigi skirstymas – tik pagal rezultatus ir gebėjimus. Tokiu būdu tik fizinę, bet ne intelektualinę negalę turintys mokiniai mokosi kartu su kitais, puikiai integruojasi. Intelektualinę negalę turintys mokiniai netrukdo normalių gebėjimų moksleiviams siekti jiems maksimalaus rezultato. O ką ketiname daryti mes Lietuvoje? Sumesim į krūvą visus ir visokius ir lauksim rezultatų? Kokių rezultatų norime? Kad mokykla virstų Dienos centru, kur svarbu tik išbūti? Kad gabūs mokiniai, norintys mokytis, būtų priversti samdytis korepetitorius, nes egzaminai sunkėja kasmet?“, – Facebook paskyroje keliamas klausimas kol kas be atsakymo. O ką manote Jūs, baigęs mokslus ar besimokantis, mokantis kitus ar ugdantis būsimus pedagogus, kitus švietimo specialistus. Pagaliau ką manote Jūs, tėvai, auginantys tiek į normas telpančius, tiek į kitokius vaikus?..
Parengė Karolina Baltmiškė
