Apie svajones, iliuzijas ir vizualizaciją

Šiandien net nebeprisimenu, kada ir kodėl pasirinkau gyvenimą pačios susikurtoje svajonių šalyje. Ten stovėjo labai gražus namas, prie jo žydėjo daug gėlių, skraidė labai daug spalvingų paukščių ir drugelių. Ten kalbėjo medžiai ir vėjas. Ten dainavo lietus ir šoko saulės spinduliai. Ten buvo gražu, linksma ir saugu. Likusi viena visada ten persikeldavau. Kai pradėjau lankyti mokyklą, specialiai eidavau viena, kad niekas netrukdytų man gyventi savo svajonių šalyje. Taip taip. Tai buvo šalis. Nieko į tą šalį nenorėdavau vestis ir niekam apie ją nepasakojau. O gal tai buvo prisiminimas kažko, kas mano gyvenime jau buvo?.. Apie svajones, iliuzijas ir vizualizaciją www.manokrastas.lt redaktorė Genovaitė Paulikaitė kalbasi su saviugdos ir gyvenimo konsultantu Jevgenijumi Černyš.

–Jevgenijau, svajonės gerai ar su jomis per daug nereikėtų žaisti?

–Svajonės kaip ir iliuzijos yra negatyvi energija, nes kai jos neišsipildo, jautiesi nusivylęs, žemini save, manydamas, kad nieko negali, nieko nesugebi, negali nieko pasiekti. Taigi atsiranda krūva negatyvių energijų.

Visas svajones ir iliuzijas reikia keisti vizualizacija. Vizualizacija yra realus situacijos suvokimas. Taip pat reikia sau sąžiningai atsakyti, ko tu nori ir kokiomis priemonėmis tu to sieksi. Reiškia, tu save lavinsi, mokinsi, didinsi savo kaip asmenybės mastelį, lavinsi savo profesinius įgūdžius. Taip tu realiai daugiau pasieksi. O svajonės ir iliuzijos yra tai, kas mūsų visiškai neveda niekur.

–Nejau svajodamas dedi pamatą naujoms problemoms?

–Taip. Reikia skirti svajones, iliuzijas nuo vizualizacijos, kuri padeda siekti tikslo. Konkretus pavyzdys. Tarkime, tu svajoji apie namą. Pirmiausia atsakyk sau, kodėl tau tas namas reikalingas, ką tu jame veiki. Namas nėra saviugdos ir savirealizacijos tikslas. Nebent tu ten pasirenki auginti pomidorus. Jei tavo tikslas yra auginti pomidorus, tu perki sodybą su dideliu plotu žemės ir ten juos augini. Tačiau jei esi visuomenės žmogus, jei esi socialus žmogus, pinigus uždirbinėji ne namie augindamas pomidorus, o bendraudamas su žmonėmis, namas yra tik vieta, kur gali gerai jaustis ir pailsėti. Tai reikia suprasti. Reikia suprasti, ką jame darysi. Įsivaizduok, turi namą. Darbe turi būti 8 valandą, o grįžti, tarkime 19, o dar nori nuvažiuoti į sporto salę, pasėdėti su draugais kavinėje. Daržas nepalaistytas, nenuravėtas. Jis tau trukdo. Vietoj džiaugsmo, kurį tu įsivaizdavai, gyvendama name patiri įtampą. Tą patį išgyvena ir daugelis emigrantų, galvojančių: na va, išvažiuosiu į užsienį, uždirbsiu daug pinigų ir būsiu laimingas. Rezultatas – laimės nėra. Iš ten, nors ir nesijaučia laimingas, nenori išvažiuoti, nes priprato prie didesnių pinigų, o ir čia jam jau daug kas svetima. Nesukurkite sau iliuzijų. Reikia savyje įtvirtinti žinojimą, kad nenori augti per problemas, bet nori augti per iššūkius, kuriuos pats ir susikuri. Suvokite, kad pats kuri savo gyvenimą ir pats priimi sprendimus. Ir nekuri svajonių ar iliuzijų. Esi realus ir sąmoningas žmogus, kuris suvokia savo tikslą ir jo siekia. O tam tikslui pasiekti Dievas ar Visata duoda priemones. Gal ta priemonė ir yra namas, kuriame po darbų galėsi pailsėti? Kodėl ne? Galbūt gyvatvores ir gėlynus prižiūrės sodininkas, nes tu nenori karpyti krūmų, ravėti gėlynų, pjauti vejos… Tau namas reikalingas tik poilsiui, nes tavo savirealizacijos tikslas yra visai kitoks. Reiškia, turi ieškoti namo su mažesniu žemės sklypu.

Arba šeima. Tarkime, jei mano saviugdos ir savirealizacijos tikslas – būti tėvų, po 50 metų aš privalėčiau auginti bent šimtą vaikų. O kai šeimoje auga vienas – du vaikai ir moteris sako, kad jos gyvenimo tikslas – būti mama? Kas bus, kai vaikas užaugs? Kas bus, jei namas sugrius? Kas tada liks iš žmogaus? Niekas. Jo nėra kaip asmenybės.

–O-lia-lia, atrodo, suvokiau dar vieną savo pamoką. Kurdama vieną laikraštį, aš į jį sudėjau visą save. Jo sukūrimas buvo mano tikslų tikslas! Jį praradusi dešimt metų ieškojau savęs. Bandžiau kurti kitą laikraštį, bet savo viduje buvau ano, buvusiojo, kūrėja. Pykteldavau, kai man kas nors pasakydavo, kad jis panašus į ankstesnįjį. Dabar suvokiu, kad taip ir buvo, nes aš išties jį kūriau tame lygmenyje. Tad ačiū Dievui, kad nors dabar suvokiau, koks mano tikslas. Ačiū tiems žmonėms, kurie, galbūt patys nesuvokdami, savo veiksmais man tai bandė parodyti.

–Taip, labai svarbu, kad tu suvokei, kad tavo tikslas – ne laikraščio sukūrimas, bet noras su kitais žmonėmis dalintis informacija, dalintis ja su kitais jiems suprantamais būdais, kad tu gali tai daryti nepriklausomai gauni ar ne už tai pinigus. Labai gerai, kad tu suvokei, jog laikraštis, radijas, televizija, interneto svetainės yra tik priemonės žmonėms pasiekti. Tai negali būti tikslas, kurio žmogus siekia. Pagrindinis žmogaus tikslas yra būti laimingu. Tu laiminga esi, kai gali dalintis informacija – kai tu rašai, kalbi, bendrauji.

–Tačiau grįžkime prie svajonių, iliuzijų ir vizualizacijos. Sakei, kad savo tikslą reikia vizualizuoti, bet nepaversti jo svajone ar iliuzija. Kur ta riba? Kaip žinoti, kad vizualizacija jau perėjo į svajonę ar iliuziją?

–Visada ir visur reikalinga savistaba – blaivus, racionalus, praktiškas ir protingas savęs stebėjimas. Na, tarkime, mes prisisvajojame, kad norime trijų mašinų, prabangaus namo, prabangios sodybos, jachtos, bet realybė tokia, kad visa tai ir kainuos. Tai priežiūra, nekilnojamojo turto mokestis ir panašiai. Turi suprasti, kad teks išleisti begalę pinigų vien tam, kad tuos dalykus turėti. Aš jau nebekalbu apie tai, ar liks laiko visu tuo naudotis, nes reikės labai daug dirbti. Matome, jog gyvenime gana dažnai taip atsitinka, kad žmonės prisiperka daug „žaisliukų“, bet jiems nebelieka laiko visu tuo pasidžiaugti. Todėl visada save pasitikrinkite. Ribą tarp svajonės, iliuzijos ir vizualizacijos nustatote tik jūs patys, todėl visada reikia save stebėti: ar aš tikrai suvokiu, ką darau. Tam nustatyti nėra nei metodo, nei kažkokios skalės. Tai paties žmogaus sąmoningas suvokimas.

–Tai svajoti ar nesvajoti? Juk taip gerą kartais nusikelti į svajonių pasaulį…

–Jei mes norime augti, o visi norime augti, turime mokytis. Tačiau daugelis žmonių nustoja mokytis. Jie sako, aš jau daug metų mokiausi mokykloje, baigiau dvi aukštąsias mokyklas ir dabar nebenoriu mokytis. Pasekmės – žmogus nebesugeba prisiderinti prie naujų pokyčių Žemėje. Jam sunku susiorientuoti naujose technologijose, naujoje informacijoje. Didžiausia žmogaus klaida, kai jis nustoja mokintis. Žmogus atsiduria iliuzijoje, kad jam jau gana mokymosi, kad jis jau viską žino. Tačiau pasaulyje viskas kintama ir sakyti, kad viską žinai šiais laikais yra tiesiog neprotinga. Reikia save nuolatos lavinti.

O kaip išmokti negyventi svajonėse ir iliuzijose? Pirmiausia sau reikia nustatyti globalų tikslą, kurio tu nevizualizuoji, nes tai yra sudėtinga. Imkime konkretų pavyzdį. Tarkime, tavo tikslas – pasiekti, kad visas pasaulis skaitytų tavo laikraštį ar interneto svetainę. Tu neprisiriši, nesusikuri iliuzijų, kad skraidysi kosminiu laivu, nes turėsi daug pinigų. Tu tiesiog nori, kad visi žmonės skaitytų tai, ką tu rašai, nes tu tiki tuo, ką darai. Tiesiog tai yra tavo globalus tikslas, o jam nėra apribojimų. O kaip dažniausiai būna. Žmogus galvoja: na, baigsiu mokslus, šiek tiek uždirbsiu, pasistatysiu namą, sukursiu šeimą.. Tai niekur neveda. Reikia turėti didelį globalų tikslą. Be iliuzijų, be fantazijų. Reikia tiesiog tikėti, kad nėra ribų mūsų galimybėms. Ir tada jau nustatinėti ne tikslus, bet priemones, kaip link to tikslo eiti. Tarkime, jei tavo tikslas yra pasiekti, kad tavo laikraštį skaitytų visas pasaulis, pirmiausia turi pasiekti, kad jį skaitytų tavo miestas, paskui tavo regionas, paskui Lietuva ir taip toliau. Taip mes augame. Kaip medelis. Lapukas po lapuko. Ir tada nebebus jokių iliuzijų. Bus aiškus suvokimas, ko tu nori ir ką tau reikia padaryti. Ir tada supranti, kad save realizuoji ne gyvendama sodyboje ir kažką augindama, bet per bendravimą su žmonėmis. Sodyba ar namas tau pradeda trukdyti, nes arba tu jame turėsi kažką daryti, arba tu jo ilgėsiesi, kai tau, siekiant savo tikslo, reikės keliauti po pasaulį.

Be abejo, visada gali sustoti, pasakydama sau, kad tau užtenka Lietuvos ar Baltijos šalių, nes dabar tu nori auginti pomidorus. Žmogui visada yra pasirinkimas, bet reikia suvokti, kam tai daroma. O dažnai būna taip, moteris turi du-tris vaikus ir teigia, kad save realizuoja kaip mama. Tačiau, jei tu esi mama, myli vaikus ir nori save realizuoti kaip mama, tai kodėl nebūni mama viso pasaulio vaikams? Padėti kaimynų vaikams, atidaryti darželį, mokyklą, mokyti visus vaikus, juos lavinti. Kodėl save sustabdei? Teigimas, kad ji save realizuoja kaip mama, yra tik iliuzija. Ir žmonės labai daug susikuria tokių iliuzijų, bandydami sau įrodyti, kad jiems yra gerai, nors jie neauga. 

Niekada nepamirškite, kad tik nuo jūsų priklauso jūsų gyvenimo kokybė, gerovė ir laimė. Tik jūs kuriate tai, kas laukia jūsų rytoj. Tik nuo jūsų priklauso viskas, kas jus supa, tad būkite atsakingi!!