Apie meilę ir gailestį

„Aš myliu savo gyvūnus“, – sykį pasakiau savo bičiulei. „O kodėl tu kalbėdama apie juos taip dažnai kartoji žodį GAILA“, – pasiteiravo draugė.

Dar kiek pabendravusios tądien išsiskyrėme. Jos pasakyta frazė nedavė ramybės. Mintimis vis grįždavau ir grįždavau prie jos žodžių, kol galiausiai atėjo suvokimas. Suvokimas… šiek tiek mane pačią nustebinęs. Ir galbūt nesidalinčiau tais suvokimais, jei nemanyčiau, kad tokį susipainiojimą savo jausmuose, išgyvenu ne aš viena. Aš paprasčiausiai vietą savo širdyje buvau užleidusi ne meilei, bet gailesčiui.

Kada tai nutiko? Sunku pasakyti. Gal tada, kai kažką padariusi negero, pradėdavau verkti, tuo reikalaudama manęs gailėtis, o kitaip sakant, mylėti. Mylėti, nepaisant, kad užkliuvau už vazos ir ji nukritusi sudužo, kad sudaužiau stiklinę ar lėkštę, kad nulaužiau gėlę, kad neįvykdžiau mamos prašymo… Ir tada mama apkabinusi pradėdavo guosti, o aš suprasdavau, kad mama mane myli. Galbūt tada manyje vis stipriau ir stipriau rašėsi programa, kad į meilę galima eiti per gailestį?

Paskui  meilės ir gailesčio susipainiojimų buvo žymiai daugiau ir didesnių. Į darbą priimu žmogų, jo gailėdamasi: juk žmogus neranda, kur įsidarbinti. Gyvenu su žmogumi jo gailėdamasi: kaip jis be manęs, kur gyvens, kaip išgyvens? Padedu tėvams, jų gailėdama ir paskui pati stebiuosi, kodėl tarp manęs ir jų neatsirado šiltų santykių, nors taip jų gailiu ir užjaučiu.

Nė nepajunti, kaip gailestis užima meilės vietą. Gailestis tampa gyvenimo būdu. Užuot nuoširdžiai ir atvirai mylėjęs artimus, visus žmones, visą aplinką, pradedi ieškoti: ko čia dar pagailėti. Kai ieškai, randi. Paskui gailiesi ir stebiesi, kodėl iš tų žmonių, kurių tu taip gaili, nesulauki jokio dėkingumo, nesulauki meilės. Netgi priešingai… Neretai jų poelgis užklumpdavo lyg ledinis dušas. Ir vieną dieną pajunti, kad gyvenimas vis sunkesne našta užgula pečius ir jau sunkiai begali atsitiesti. Dar tikiesi, kad kažkas tau išties pagalbos ranką, bet … jos taip  ir nepasieki… Ko gero ta ranka buvo ištiesta. Ir ne sykį. Betgi tu lauki, kad tavęs pagailėtų, o ne padėtų…

Meilė ir gailestis nėra sinonimai. Ne vienodas ir tų žodžių poveikis mums ir aplinkai. Mylėdami mes sau ir kitiems suteikiame jam sparnus. Gailėdami – pažeminame, savo gailesčiu, tarsi, pasakydami, kad esame už jį geresni, kad už jį stovime aukščiau, juk mes niekada negailime to, kurį suvokiame esant už mus stipresnį ir tvirtesnį.

Genovaitė Paulikaitė