Įstatymai turi sudaryti žmogui sąlygas dirbti, o ne trukdyti

„Esu gimęs ir užaugęs kaime. Su kaimo darbais susijęs visas mano gyvenimas. Todėl visos problemos, su kuriomis susiduria ūkininkai, man labai gerai žinomos ir puikiai pažįstamos“,– sako Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas.
Draudimai ir ribojimai tik stiprėjo
„Ūkį įsiregistravau 1994 metais, bet visus žemiškus darbus pažinau žymiai anksčiau. Atvirai pasakius, juos pažįstu nuo tos dienos, kai išmokau vaikščioti. Augau vienkiemyje. Tėvai visada gyveno ūkiškai ir nuo vaikystės jiems padėdavau. Ir augindavo ne tiek pardavimui, kiek sau“,– ūkininkavimo kelią apžvelgia Seimo narys Andriejus Stančikas ir pajuokauja.– Juk tada nebuvo motulės maximos, kuri apie viską pagalvoja. Pačiam žmogui apie viską reikėjo galvoti. Mano vaikystės kaime visi ir daržus augino, ir gyvulius laikė, ir visko turėjo. Nors tos veiklos valdžia nepalaikė. Vienur gyvulius skaičiuodavo, kitur pašarus matuodavo, nes buvo valdžios nustatyta, kiek šeima gali laikyti galvijų, kiaulių. Kiekviename krašte savas durnumas.“
Tad, pasak pašnekovo, atsiradus galimybei ūkininkauti, nedvejodamas ėmėsi pažįstamos veiklos. Perėjimas iš vienos santvarkos į kitą nebuvo lengvas. Buvo nemažai chaoso, daug nežinomybės, nes per metus kitus visko sutvarkyti neįmanoma. „Tačiau dirbti buvo paprasčiau, – sako politikas. – Mane neramina tai, kad juo daugiau gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, tuo labiau stiprėja draudimai ir ribojimai. Ir šiandien kiek yra prisikūrusių ūkininką kontroliuojančių institucijų! Nuo to ūkininkavimas darosi vis sunkesnis. Jei nori statyti aukštesnį pastatą net su Krašto apsaugos ministerija turi susiderinti. Reikia pasistatyti gamybinius pastatus, prasideda idiotiški klausimai. Leidimui gauti turi apeiti daugybę institucijų. Prarandamas laikas, atsiranda papildomos išlaidos, nes kiekviena pažyma kainuoja. Ūkininkaudamas mačiau, o dirbdamas Seime dar labiau įsitikinau, kad kai kurie Lietuvos įstatymai buvo kuriami ne tam, kad žmonėms būtų lengviau dirbti ar geriau valstybei, bet tam, kad būtų sukurtos sąlygos tam tikroms firmelėms gauti pajamas. Ir tos firmelės tapo labai svarbios. Be jų negalima vykdyti vienos ar kitos veiklos. Jos išduoda tau kažkokią špargalkę, už kurią turi susimokėti. Čia ir prasideda visos blogybės. Ir šiandien norint esamą tvarką pakeisti, atsiranda didžiulis pasipriešinimas. Kartais net sunku suprasti, iš kurios vietos jis kyla, bet supranti, kad kažkam į batus įpylei žvyro. Tada tampi blogas. Prisiklausai apie save nebūtų dalykų, net kaltinimų, kad kažkam tarnauji. Išties, aš tarnauju. Tarnauju kaimo žmonėms. Tarnauju paprastiems ūkininkams. Tarnauju paprastiems Lietuvos piliečiams.“
Leisti dirbti
Nors dabar Andriejus Stančikas, kaip jis pats juokauja, į ūkį atvažiuoju lyg į ekskursiją, nes ūkyje jį pakeitė trys sūnūs, bet trumpas sugrįžimas į namus yra tarsi pasitikrinimas, ar dirbant Seime einama teisinga linkme. „Labai džiaugiuosi, kad mano sūnūs ne emigravo, ką padaro nemaža dalis jų bendraamžių, bet ėmėsi vienos sunkiausių veiklų – žemės ūkio ir tęsia beveik prieš ketvirtį amžiaus pradėtą mano veiklą, – sūnumis didžiuojasi politikas. – Nors du sūnūs yra baigę tą pačią mokyklą kaip ir mudu su žmona Sigute – dabartinį Aleksandro Stulginskio universitetą, bet jaunų žmonių požiūris į ūkininkavimą yra visiškai kitoks, negu manosios kartos. Jie visai kitaip žiūri į naujas technologijas, jų panaudojimą, o tuo pačiu pasiekia ir visai kitokius rezultatus. Jei anksčiau Žemaitijos laukuose trijų tonų derlius iš hektarų buvo nemenkas pasiekimas, dabar kulia aštuonias tonas ir dar sako: tėvai, tai vidutiniškas derlius, būtų galima ir daugiau užauginti. Kartais žmona man pradeda priekaištauti, kodėl sūnums nesakau, ką ir kaip daryti. Ką čia jiems pasakysi. Jie patys viską puikiai išmano.“
Ilgametė ūkininkavimo patirtis, vadovavimas Žemės ūkio rūmams, bendravimas su šalies ūkininkais Kaimo reikalų komiteto pirmininkui padeda daugelį klausimų spręsti vadovaujantis nuostata: kaip padėti kiekvienam žmogui išspręsti jo kasdienines problemas. „Svarbiausia, stengiamės priimti tokius sprendimus, kurie leistų ūkininkui ūkininkauti. Kai ūkininkui nebus trukdoma, jis tikrai pasieks gerų rezultatų. Ūkininko nereikia vesti už rankos. Jis pats labai gerai žino, ko jis nori. Tačiau tvarkos, įstatymai turi būti palankūs ūkininkui, kad jis galėtų laisvai dirbti,– mintimis dalijasi Andriejus Stančikas. –Sudarykime sąlygas žmonėms kurti savo verslą. Mano tėvukas sakydavo: pats sau puons, pats sau tarns. Kai žmogus pats priima sprendimus, jis prisiima ir atsakomybę. Tačiau tam turi būti sąlygos: ir mokestinės, ir institucinė priežiūra. Šiandien tik įregistravai įmonę, o jau privalai mokėti mokesčius, pas tave viena paskui kitą pradeda eiti kontroliuojančios tarnybos. Ir eina ne padėti, bet žiūrėti, kur ir kaip prisikabinti ir sutrukdyti. Pajuokaujant esamą padėtį galima apibūdinti taip: ūkininkas išsirūkė lašinius, atėjo vienas kontrolierius, kitas ir taip, kol lašinių nebelieka“.
Žemė ir valstybės saugumas
Pasak A. Stančiko, ūkininkavimas apsunkinamas net įsigyjant žemę. „Kai dirbau Žemės ūkio rūmų pirmininku buvome kreipęsi į Seimo Kaimo reikalų komitetą, prašydami suteikti teisę ūkininkams pirkti žemę išsimokėtinai. Siūlėme išsimokėjimo terminą nustatyti iki 25 metų. Jei po to laiko ūkininkas neūkininkauja, žemė grįžta valstybei, o ūkininkui sugrąžinami pinigai. Tačiau nieko nebuvo padaryta, – apie priežastis, kurios sugrąžina prie seniai priimtų įstatymų revizijos, kalba pašnekovas.– Užtat buvo įteisinta galimybė žemę pirkti juridiniams asmenims. Šiandien manęs klausia, ar Lietuvoje žemę gali nusipirkti Rusijos piliečiai. Gali. Ir net sukontroliuoti neturime svertų. Jei būtų leista žemę įsigyti tik privatiems asmenims, viskas būtų aiškiau ir paprasčiau. Žinoma, jei nepageidautini piliečiai įsigys 500 ha, nieko baisaus neatsitiks, bet jei jie įsigys kelis ar net keliasdešimt procentų žemės, tada jau kyla rimta grėsmė mūsų valstybės saugumui.“
Kaimo reikalų komiteto pirmininkas pastebi, kad kai kurie įstatymai priimti, bet jie neveikiantis. Kad ir įstatymas, suteikiantis teisę ūkininkui turėti daugiau kaip 500 ha nuosavos žemės. Tokią galimybę turi gyvulininkystę vystantys ūkininkai. Jų leidžiamos turėti žemės plotas skaičiuojamas nuo sąlyginio galvijo vieneto. Jei ūkininkas atsisako gyvulininkystės arba sumažina bandą, valstybė privalo iš jo nupirkti žemės plotą, kuris perkopia leidžiamą kiekį. „Įstatymas galioja, bet realybėje jis neveikia. Jei yra įstatymas, jis turi būti vykdomas, turi būti ir mechanizmas kontroliuoti, kaip jis vykdomas, – pabrėžia Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas ir priduria, kad turinčių daugiau kaip 500 ha žemės nėra daug, bet tai neturi būti priežastis įstatymui nevykdyti. – Ir 500 ha ūkis nėra kažkoks gigantas. Tai yra normalus ūkis, kuris gali normaliai išgyventi.“
Emigraciją didina aplinka
Andriejaus Stančiko manymu, valdžios požiūris į žmogų, didina emigraciją. Ir, kas liūdniausia, daugelis emigravusių dirba patį juodžiausią darbą. „Tačiau jis ten yra vertinamas. Nežinau, iš kur tai atėjo ir kam tai naudinga, bet per paskutinį dešimtmetį mes patys save kaip beįmanoma žeminame: mes prasigėrę, mes savižudžiai, mes apgavikai ir panašiai. Juk visiškai ne tokie mes esame. Mes esame normali tauta. Ir nereikia savęs žeminti. Kodėl užsieniečiai mus vertina? Todėl, kad esame sąžiningi ir darbštūs. Tokie mes esame ir Lietuvoje. Požiūris į savo žmones turi keistis. Ir žiniasklaidai nereikėtų visko piešti juoda spalva. Juk Lietuvoje yra nemažai gerų dalykų, kuriuos galima parodyti“,– svarsto Seimo narys.
Prie savęs žeminimo politikas priskiria ir formuojamą požiūrį į verslą. Jis neretai pateikiamas kaip kažkoks blogis. Be verslo nebus iš ko finansuoti švietimą, kultūrą, spręsti socialines problemas. „Tik verslui mokesčiai turėtų būti proto ribose. Tada ir įplaukų į biudžetą būtų žymiai daugiau, nes būtų paprasčiau mokesčius sumokėti, o ne ieškoti, kaip juos susimažinti. Nepalaikau didesnių mokesčių šalininkų“, – pabrėžia Andriejus Stančikas.
Ir biudžeto pinigai, jo manymu, turėtų būti leidžiami ten, kur labiausiai reikia. „Man kyla klausimas dėl socialinėms reikmėms išleidžiamų lėšų. Yra susidariusi ištisa armija žmonių, kurie nedirba ir niekada nedirbo. Jie turi savo šeimas ir valstybė rūpinasi jų išlaikymu. Visi bėgioja, rūbus veža. Betrūksta, kad seniūnas jiems dar ir valgyti išvirtų. Ir negana to, jie dažniau nei kiti rodo į kitas valstybes: o ten daugiau moka. Tačiau ką jie patys davė valstybei? Vadinasi, valstybė turi paimti iš to, kuris dirba, ir atiduoti tam, kuris nedirba. Man tai primena vieno sovietinio filmo frazę: „Kas nedirba, tas valgo. Mokykis, studente.“ Suprantu, kad yra dalis žmonių, kuriuos būtina remti, bet dalis remiamų net iš kartos į kartą gyvena iš valstybės nieko nedirbdami. Mano galva sumokami mokesčiai ne ta kryptimi eina. Pirmiausia reikia rūpintis tais žmonėmis, kurie dirba, kurie kuria“,– teigia Kaimo reikalų komiteto pirmininkas.
Reformos vyksta
Prieš metus atėjusi nauja politinė jėga daugeliui žmonių asocijuojasi su reformomis. „Susitikimuose neretai tenka išklausyti priekaištų: girdi, ką jūs, valstiečiai, padarėte? Tokie klausimai, manau, yra kiek ankstyvi, nes per vienerius metus visko padaryti neįmanoma. Tuos klausimus vertėtų užduoti kadencijai sveriantis į antrąją pusę,– sako A. Stančikas.–Galbūt ne visi mūsų daromi žingsniai yra pamatuoti, bet mes stengiamės įgyvendinti tai, ką esame rinkėjams pažadėję. Rinkimų programoje numatytos programos jau bandomos įgyvendinti. Be abejo, ne visi mūsų padaryti darbai bus galbūt idealūs, galbūt kažkas bus ne taip padaryta, nes neklysta tas, kuris nedirba, bet mes siekiame savo užsibrėžtų dalykų. Žmonėms turi būti kur kas laisviau ir paprasčiau dirbti.“

Genovaitė Paulikaitė