Ieškojau, kas patenkintų vidinį alkį

Kada pradėjau domėtis dvasine saviugda,  nėra taip paprasta pasakyti, nes tada nežinojau nei kas tai, nei kaip tai vadinasi. Tiesiog man ėmė kažko labai trūkti. Viską turiu,  viskas džiugina, sekasi, bet vidus į kažkur veržiasi, kažko trūksta. Taip prieš kokius  5 – 6 metus prasidėjo paieškos.  

Ieškojau, kas užpildytų tą vidinį poreikį. Taip radau Reiki ir gavau atsakymus į tuo metu keliamus klausimus. Tam kartui patenkino vidinį alkį. Bet greit supratau, kad kažkas ir kažkur  čia ne taip. Tik nei sau, nei kitiems nemokėjau to įvardinti. Tada prisidėjau prie svetainės „auksinė žuvelė“ veiklos, pokalbių, diskusijų dvasine tematika. Tai skatino temptis, gilintis ir augti kartu. Po to kelis metus domėjausi  tuo, ką duoda bažnyčia žmogui, kėliau klausimus, bet atsakymų nerasdavau. Beieškant horizonte ėmė šmėžuoti Jevgenijus ir jo mokymo metodai. Taip atsidūriau „IšMokykloje“. 

Iš pradžių mane labai dirgindavo, kad nėra tikslaus atsakymo. Juk mokytojas galėtų pasakyti: daryk taip, – o ne, vis klausk savęs, ieškok savyje, per save, perjausk, išjausk, suvok, kryptį nurodo, žinių duoda, o toliau dirbk pats. Bet greit supratau, jog tai ir yra saviugda, sąžiningumas prieš save, suvokimas savęs. Žinios be jų panaudojimo, tik žinios, bet kai  savyje ieškai, atrandi, suvoki, pažįsti, tau tai pati svarbiausia informacija, nes ji pakeičia transformuoja tave, pavyzdžiui, poelgis, kurį tu ilgą laiką laikei labai teisingu, staiga suvoki – klaida, pamatai, supranti pasekmes ir tai taip užkuria keistis. Kai pastebėjau, jog keičiantis man, keičiasi aplinka, keičiasi situacijos, viskas kinta taip greitai, kad akys lipdavo iš nuostabos.   

Dar man pačiai labai svarbus buvo akcentas, kad  iki „IšMokyklos“ aš maniau, jog mano dvasinė saviugda reikalinga man pačiai, nesidalindavau, aš tuo, kuo gyvenu, su savo artimaisiais, kai kada net gėdijausi ir slėpdavausi savo kiaute. Jau mokydamasis „IšMokykloje“ suvokiau, kad ir kitiems žmonėms labai reikalingos tokios žinios. Dažnai jie tiesiog nežino, kaip elgtis, nežino metodų, kaip dirbti su savimi ir  kaip labai jiems tai padėtų. Pastebėjau, kad ėmė kreiptis žmonės pagalbos suvokiant, suprantant jų situacijas, bet jie neturėjo pamatinių žinių, todėl ėmiausi vesti  seminarus, savo aplinkoje, savo rate, dalintis tuo, ko pati išmokau ir kas keičia žmogaus gyvenimą.   

Pokyčiai,  kai kasdien tai darai, atrodo, kad vis padarai mažai, vis galėtum daugiau, vis daugiau iš savęs reikalauji, o kai pažvelgi atgal šypteli ir nustembi, jo- o -o. Dvasiniame lygyje tuos pokyčius pastebėti  ar pamatyti, ar parodyti šiek tiek kebliau, bet esu daug drąsesnė, ryžtingesnė, matanti prasmę toje veikloje, kurią darau,  turinti tikslų,  kelianti sau iššūkius. Jeigu arčiau prie žemės, tai per tą pusmetį  pokyčiai įdomūs: jau lengvai ir su malonumu vairuoju kitą automobilį, nauja kompiuterine ir telefono technika, darbe paaukštinimas, šeimoje santykiai kitokios kokybės,  atnaujinamos anglų kalbos studijos, rašau knygą, vedu ir organizuoju seminarus, kas rytą sportuoju, kas dieną keliu sau bent po iššūkį ir taip vis į priekį.

Rasa Okaitė