NAUJIENOS

Svėdasų krašto muziejus trisdešimtmečio išvakarėse

Kategorija:

Miestas:
Šią vasarą sukanka lygiai trys dešimtmečiai, kaip mūsų Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Kunigiškių I kaime duris atvėrė muziejus, įsteigtas restauravus istorinį pastatą–buvusią Kunigiškių pradžios mokyklą. 1987 metų rugpjūčio mėnesį pradėjęs veikti tuometinio „Lenino keliu“ kolūkio muziejus Anykščių rajone buvo visiškai naujas dalykas, o ir respublikos mastu tai buvo retenybė. Todėl neatsitiktinai į Anykščių ir Rokiškio rajonų sankirtoje esančius Kunigiškius pradėjo plūsti ekskursijos...
 
 Per metų tėkmę išlikusi...
 
Kunigiškių kaimas anuomet ilgą laiką buvo Alotų valsčiaus centras, čia stovėjo valsčiaus administracijos pastatas, kiti gyventojų bei tuometinės valdžios poreikiams reikalingi statiniai. Tačiau iki šių dienų senajame Kunigiškių I kaime išliko tiktai buvusios pradžios mokyklos pastatas, statytas dar carizmo laikais.
Šią mokyklą vaikystėje  lankė būsimieji šviesuoliai, Lietuvai Tėvynei nusipelnę žmonės : lietuvių literatūros klasikas, visuomenės veikėjas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, akvarelės meistras dailininkas Kajetonas Skėrius, žymi išeivijos rašytoja Alė Rūta (Elena Nakaitė- Arbienė), rašytojas, visuomenės veikėjas išeivijoje kun. Jonas Kuzmickis- Gailius, mokslininkas kalbininkas Zigmas Kuzmickis, Lietuvos kariuomenės karininkas Alfonsas Skėrius, miręs toli nuo gimtųjų Kunigiškių–tremtyje prie Lamos ežero ir daugelis kitų. Čia, mokyklos pastate gyvenusioje mokytojo šeimoje, nerūpestingos vaikystės dienas leido ir būsimasis pasaulinio garso mokslininkas, semiotikos mokslo pradininkas prof. Algirdas Julius Greimas. 
Ilgus dešimtmečius veikusią mokyklą globojo buvęs mokinys žymusis Vaižgantas, 1929 metais Kunigiškių pradžios mokykla pavadinama kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardu. Šis garbingas vardas Švietimo ministerijos nutarimu buvo patvirtintas prašant Rokiškio apskrities Svėdasų valsčiaus savivaldybei,  taip pat Kunigiškių pradžios mokyklos mokiniams, jų tėvams ir mokytojams, o pačiam Vaižgantui sutinkant. Ta proga rašytojas mokyklai padovanojo įvairių knygų ir mokyklinių reikmenų net už 800 litų...
Pokario metais, įsteigus kolūkį, mokykla iš Kunigiškių buvo iškeldinta į Malaišių kaimą ir veikė ištremtų į Sibirą ūkininkų Antanėlių troboje. ( Vėliau Kunigiškuose iškilo erdvi dviejų aukštų mūrinė mokykla.) Tuo tarpu buvusioje pradžios mokykloje įrengiamas klubas, veikė skaitykla,  buvo organizuojami kolūkiečių susirinkimai, jaunimo poilsio vakarai, įvairūs renginiai. Kolūkiui pasistačius kultūros namus, mokyklos pastate įkurdinami butai, kuriuose apie 20 metų gyveno kolūkiečių šeimos. Vėliau ne vienerius metus namas stovėjo tuščias, neprižiūrimas, apleistas, niokojamas gamtos darganų ir piktavalių, viskam abejingų žmonių.
Šio pastato–istorijos paminklo–likimas galėjo būti visai liūdnas, jeigu senoji mokykla nebūtų sulaukusi savojo atgimimo. Visų pirma, padėkos žodžių nusipelno veiklūs kraštiečiai ir šiaip geros valios žmonės, kurie, rūpindamiesi istorinio pastato likimu, rašė straipsnius į respublikinę spaudą, varstė įvairių žinybų duris, visokio rango valdininkams vis primindami, kad buvusią mokyklą reikia išsaugoti, gelbėti, restauruoti... Neliko tam abejingi ir Anykščių rajono  vadovai, o „Lenino keliu“ kolūkis ėmėsi konkrečių veiksmų. Pagal Paminklų konservavimo instituto vyr. architektės Živilės Mačionienės paruoštą projektą 1986 –aisiais prasidėjo buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos pastato restauravimo darbai, kuriuos atliko Ukmergės statybos valdybos Anykščių aikštelės kolektyvas.
 O 1987-ųjų pradžioje į suremontuotas, naujai atgimusias mokyklos patalpas pradėti gabenti pirmieji muziejiniai eksponatai.
 
Pradžių pradžia–kolūkio kovų ir darbo šlovės muziejus
 
Dabar daugelis muziejaus lankytojų gerokai stebisi ir vis klausinėja, kaipgi gūdžiais sovietmečio laikais pavyko įamžinti kunigo Vaižganto atminimą, įrengti gana gausią šiam krašto patriotui skirtą ekspoziciją? Juk ne paslaptis, „buldozerinio ateizmo“ laikais Vaižgantas ir kiti kunigai rašytojai nebuvo per daug gerbiami ir mylimi. Iš tiesų, muziejaus steigėjams teko „sužaisti“ dvigubą žaidimą. Iš pradžių įsteigtas muziejus buvo pavadintas „Lenino keliu“ kolūkio kovų ir darbo šlovės muziejumi. Viename iš kambarių buvo įrengta senų namų apyvokos daiktų ir liaudies buities padargų ekspozicija, atkurtoje prieškario laikų klasėje surado vietos Vaižgantui skirta ekspozicija. Na, o du muziejaus kambariai buvo skirti kolūkio pasiekimams, darbo pirmūnams, Lenino ordininkams (kurių ūkyje buvo net penki), komjaunimo ir komunistų partijos aktyvistams. O kai buvo net su kaupu „pašlovintas“ kolūkmetis, jau niekam nebeužkliuvo nei Vaižgantas, nei kiti Tėvynės patriotai.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, likvidavus kolūkį, tuo metu jau besivadinantį Malaišių vardu (pagerbiant Vaižgantą, kolūkis buvo pavadintas rašytojo gimtojo kaimo vardu), muziejaus ekspozicijos buvo pertvarkytos, atnaujintos, papildytos naujais eksponatais. Sovietmetį menantys eksponatai, kaip ir dera, atgulė į muziejaus fondus.
Na, o muziejumi rūpinasi Anykščių rajono savivaldybė ir Svėdasų seniūnija.
 
 Buvusioje mokykloje atkurta...mokykla
 
Įrenginėjant muziejų, pirmiausia norėta atkurti ir ateities kartoms išsaugoti senovinės mokyklos vaizdą. Pagal senas fotografijas buvo sukurta mokyklos iškaba, puošusi pastatą nuo 1929-ųjų iki pokario metų, kuomet ši mokymo įstaiga buvo uždaryta. Todėl visi užsukantys į muziejų, gali įsivaizduoti, kad patenka būtent į kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardu pavadintą mokyklą. Na, o pastato viduje muziejaus lankytojų laukia tikrų tikriausia erdvi klasė su trimis eilėmis senų juodų mokyklinių suolų, mokykline lenta, spinta, įvairiomis mokymo priemonėmis.  Iš Kunigiškių kaimo kilusi, Ukmergėje gyvenusi dabar jau šviesios atminties Danutė Šilinienė, muziejui dovanojusi daugybę vertingų knygų, fotografijų, asmeninių daiktų, labai rūpinosi, kad jos gimtinės muziejus turėtų senus mokyklinius suolus. Ilgos paieškos pagaliau davė rezultatų: tokie suolai buvo surasti Ukmergės rajono Žemaitkiemio pagrindinės mokyklos sandėlyje. Mokyklos direktorius Stasys Misiūnas mielai sutiko nebereikalingus, nebenaudojamus suolus ir kitokį mokyklinį inventorių dovanoti Kunigiškių muziejui. Nors, kaip vėliau paaiškėjo, už tokį dosnumą direktorius gavo iš savo viršininkų daug pylos, kodėl jis tų suolų nesunaikino, nesudegino, o padovanojo... Kunigiškietis dabar irgi jau Amžinybėn iškeliavęs Aloyzas Kovas padovanojo muziejui dvi relikvijas iš buvusios mokyklos laikų : mokyklinį varpelį ir kryžių su nukryžiuotu Jėzumi. Alytiškė Nijolė Muzikevičienė muziejui dovanojo daugybę savo tėvo, Juozo Jokšo, dirbusio prieškaryje  Kunigiškių pradžios mokyklos mokytoju ir labai mėgusio fotografuoti, darytų nuotraukų. Mielai įvairiomis relikvijomis praturtino muziejų gausus būrys vietinių gyventojų, kraštiečiai, dovanų sulaukta iš kitų šalies muziejų, archyvų, bibliotekų. Taip po kruopelytę Kunigiškių muziejus ir praturtėjo...
Muziejaus lankytojai, ypač vaikai ir jaunimas, labai mėgsta pasėdėti senuosiuose mokykliniuose suoluose, nusifotografuoti, susidomėję apžiūri mokymo priemones, mokyklinius vadovėlius. Kas pageidauja–gali net paklūpoti klasės kampe ant akmenukų ar stora liniuote pliaukštelėti sau per delną, kitaip tariant, išbandyti fizinių bausmių „malonumą“. Ne kartą muziejaus klasėje buvo organizuoti moksleiviams  dailiojo skaitymo, piešimo konkursai, literatai čia organizuoja savo kūrybos pristatymus, vyksta naujų knygų sutiktuvės, pagerbiami žymūs kraštiečiai, muziejaus rėmėjai.
 
 Muziejus veikia visame name
 
 Kurį laiką muziejus Kunigiškuose veikė tiktai pusėje viso pastato, nes čia buvo įrengtas butas, kuriame gyveno viena šeima. Prieš keletą metų tai šeimai pasistačius gyvenamąjį namą ir išsikrausčius, pastate liko šeimininkauti muziejus. Tokiu būdu muziejus gerokai išsiplėtė, atsirado galimybė organizuoti daugiau kilnojamų ir nuolatinių parodų, muziejinių ekspozicijų.
 Buvusioje mokyklos rūbinėje „šeimininkauja“ gausi senienų ekspozicija, čia vos telpa įvairiausi padargai, namų apyvokos reikmenys. Muziejinėje klasėje, kur įamžintas ir Vaižganto atminimas, jau nebetelpa šiam iškiliam kraštiečiui skirti eksponatai. Dalis knygų, foto nuotraukų, dokumentų, bylojančių apie Vaižganto gyvenimo kelią, be galo aktyvią visuomeninę veiklą, kūrybą perkelta į kitus muziejaus kambarius. Čia lankytojai taip pat gali susipažinti su ekspozicijomis, skirtomis išeivijos rašytojams Alei Rūtai (Elenai Nakaitei- Arbienei), Stepui Zobarskui, dailininkams Kajetonui Sklėriui, Jonui Rimšai, vaikų rašytojai Bronei Buivydaitei, pasaulinio garso mokslininkui prof. Algirdui Juliui Greimui ir kitiems iškiliems kraštiečiams. Nepamirštas ir kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimas, kuriems muziejuje taip pat skirtas atskiras kampelis. Muziejuje pristatomos ir svėdasiškių autorių išleistos knygos. Gausu čia ir kraštotyrinės medžiagos apie kaimo vietoves, žymius žmones.
Svėdasų krašto muziejuje sukaupta gausybė įvairiausių eksponatų, o kai kurie iš jų išties unikalūs, kitur gal net ir nematyti. Antai, yra čia paties Vaižganto sesers Ksaverijos (Severijos)   Mėgininės šeimai dovanota vaza. Šis įspūdingas suvenyras į muziejų pateko Vaižganto giminaitės vilnietės Danutės Urnevičienės- Mėginaitės dėka. Ji padovanojo ir Vaižgantui priklausančią peleninę. Anykštėnas Albinas Gudonis padovanojo muziejui svėdasiškio kanklių meistro Juozo Lašo pagamintas kankles, kuriomis grojo neseniai Amžinybėn iškeliavusi jo sesuo pedagogė ir muziejininkė dr. Alma Gudonytė. Kaune gyvenantis tautodailininkas Leonas Juozonis padovanojo ne tiktai nutapytą Vaižganto gimtųjų Malaišių kaimo schemą, bet ir Tumų sodybą išraižė ąžuolo gabale. Vilnietis iš Utenos krašto kilęs mokslininkas tautodailininkas gamtos mokslų daktaras doc. Romualdas Šimkūnas jau kelinti metai iš eilės muziejui padovanoja po savo medžio drožinį, kuriuose įamžinti Vaižganto kūrinių veikėjai, Svėdasų krašto įžymybės. Vaižganto giminaitis iš Kauno Valentinas Piesliakas parengė Vaižganto genealoginį medį, kuriame išvardinti  net aštuonių kartų atstovai–arti pusketvirto šimto pavardžių. Surado vietos ir iš JAV anykštėno Mykolo Tunkevičiaus parvežtos ir muziejui padovanotos išeivijos rašytoją, vertėją ir knygų leidėją Stepą Zobarską menančios relikvijos: nuotraukos, laiškai, rankraščiai. Atskirą ekspoziciją sudaro ir kraštiečio aktoriaus, respublikos nusipelniusio artisto Ferdinando Jakšio dovanotos spektaklių afišos, nuotraukos bei kiti asmeniniai daiktai. Nemažai muziejuje yra knygų, kurias padovanojo pati autorė garsi išeivijos rašytoja Alė Rūta bei jos dukra dailininkė Rasa Arbas. O svėdasiškis menininkas Aleksandras Tarabilda padovanojo specialiai respublikiniam renginiui- „Vaižgantinėms“ sukurtą įspūdingą krėslą. Per „Vaižgantines“ jis nuvežamas į Malaišius, kur pagarbiai sodinami Vaižganto premijos laureatai. Šiaip šis meno kūrinį primenantis krėslas saugomas muziejuje, jame pasėdėti, nusifotografuoti muziejaus lankytojai labai mėgsta. Dėmesio verti ir „smetoniniais“ laikais išleisti pašto ženklai su Vaižganto atvaizdu- Lietuvos Filatelistų draugijos dovana. Arba uteniškių Marijos ir Vidmanto Savickų padovanota 1879 metais Varšuvoje išleista istorinė knyga, paženklinta autentišku Juozo Tumo parašu. Visų dovanų , dėmesio vertų relikvijų net neįmanoma išvardinti–jas reikia muziejuje pamatyti savo akimis.
 
Kaupiamos knygos, leidžiami lankstinukai ir laikraštis                  
 
Muziejuje sukaupta ir gausi dovanotų knygų biblioteka. Prieš keletą metų Svėdasų krašto muziejus, Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“ kartu su Lietuvos žurnalistų sąjunga buvo paskelbę akciją „Vaižganto 140-ajam gimtadieniui-140  knygų jo vardu pavadintam muziejui.“ Akcijos metu buvo sulaukta gausybės dovanojamų knygų, jų buvo surinkta arti 200. Atskirai renkamos ir respublikinės literatūrinės Vaižganto premijos laureatų knygos su autorių autografais. Net porą siuntų su meno kūrinių bei fotografijų albumais muziejui atsiuntė JAV gyvenęs garsus  fotomenininkas Algimantas Kezys. O šiaulietė Palmira Ivanavičienė Kunigiškių muziejui  perdavė šviesios atminties savo sesers, pirmosios Anykščių Antano Vienuolio muziejaus direktorės Onos Sedelskytės asmeninę biblioteką.  Dovanotos knygos ne tiktai eksponuojamos–jas muziejaus lankytojai gali pavartyti, pasiskaityti.
Muziejus kartu su nevyriausybine organizacija Vaižgantiečių klubu „Pragiedrulys“ leidžia ir lankstinukus, taip pat neperiodinį kultūros temomis rašantį laikraštį „Pragiedrulių žemė“. Šiuos leidinius muziejaus lankytojai išsiveža į namus kaip suvenyrus.
                   
 „Deimančiukų“ sambūriai
                                                      
 Nuo 2008-ųjų liepos mėnesį muziejus kartu su Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyriumi Kunigiškuose organizuoja jau tradicija tapusius Svėdasų krašto talentų sambūrius „Ieškokime „deimančiukų“ savyje ir šalia savęs“. Muziejuje organizuojamoje talentų darbų parodoje visuomenei turi progos savo darbus pademonstruoti audėjos, mezgėjos, siuvėjos, medžio drožėjai, meninės kalvystės puoselėtojai, dailininkai, fotografai ir kitų sričių atstovai, o kiemelyje koncertuoja muzikantai ir dainininkai, kaimo artistai, savo kūrybą pristato literatai. Šią vasarą vyks jubiliejinis- jau dešimtasis talentų „susibėgimas“. Šis renginys kasmet sukviečia vis gausesnį būrį dalyvių ir žiūrovų, susirenka ne vien tiktai Svėdasų krašto talentai- atvyksta ir kitų Anykščių rajono vietovių gyventojai, taip pat ir žmonės iš aplinkinių Rokiškio, Utenos, Kupiškio rajonų.
 
Su Vaižganto vardu
 
 Daugelį domina klausimas, kodėl prie Svėdasų krašto muziejaus pavadinimo dar paminimas ir Vaižgantas, kodėl Muziejus vadinamas Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejumi?
Iš tikrųjų Kunigiškuose jau 30 metų gyvuojantis muziejus vadinamas Svėdasų krašto muziejumi. Tačiau patys muziejaus lankytojai, Vaižganto kūrybos gerbėjai nuolat muziejų pavadina Vaižganto vardu. Taip rašoma ir muziejui adresuotuose laiškuose, ant pašto siuntų, taip muziejus vis vadinamas, kai telefonu skambina ir tariasi dėl ekskursijų lankytojai. Kartais dėl to kyla neaiškumų, net painiavos, nes atrodo, kad Svėdasų krašte veikia du atskiri muziejai. Todėl visuomenei pageidaujant šalies kultūros „dirvonuose“ gilią vagą arusio Juozo Tumo-Vaižganto atminimą įamžinti dar ir muziejaus pavadinime, kartais taip ir pasielgiama, šalia tikrojo muziejaus pavadinimo skliausteliuose nurodomas ir Vaižganto vardas...

Vytautas Bagdonas 
Anykščių rajonas   
 

Reklama