Klausimas, kas nutiks Rusijai 2024 metams atėjus, be abejo, įdomus. Garsusis amerikiečių geopolitikas George Friedmanas sako, kad XXI amžiaus Rusija yra nuosmukio valstybė ir po kelių metų jos laukia ne suklestėjimas, o nauja politinė ir ekonominė krizė.

Friedmanas turi savo logiką. Per pastaruosius du dešimtmečius ne vienas Rusijos geopolitinis projektas, ne viena svajonė taip ir neišsipildė. Jau užaugo karta, negyvenusi Sovietų Sąjungoje. Didžiausia Rusijos bėda – geopolitinis godumas, noras gauti viską, kas turėta, iš karto. O tam Rusija nėra pakankamai stipri. Jokios žavios mesianistinės idėjos šalis neturi. Dujos ir kumštis, nėra simpatiška net potencialiems sąjungininkams, o nieko kito kol kas nesugalvota.

Emociškai Rusijoje vis dar vyrauja pralaimėjusios didžiosios valstybės nuotaika. Ir pralaimėjusios ne šiaip sau, pralaimėjusios be kovos, kuriai buvo taip ilgai ir nuodugniai ruoštasi. Tad ir priešiškumas Vidurio Europai, regis, natūralus. Tai ne vienintelė nuomonė. Aleksandras Solženicynas veikale „Kaip mums sutvarkyti Rusiją“ mano, kad SSSR buvo per didelė valstybė. Tikroji Rusija su Baltarusija, Ukraina ir Kazachstanu turi sudaryti geopolitiškai paaiškinamą ir stabilią slavišką bendriją. Labai nedidelė dalis Rusijos politinio elito formaliai yra susitaikiusi su dabartine Rusijos geografija, bet ir ji Vakarų leidimą „apsitvarkyti“ priima kaip labai natūralų dalyką. O kaip gi kitaip? Dabartinis Rusijos žemėlapis tiesiog prieštarauja klasikinės geopolitikos kanonams matyti Rusiją kuo trumpesnėmis sausumos sienomis.

Anot pačios Rusijos mąstytojų, vadinančių save eurazijiečiais, Rusija, kaip didžiausia slavų valstybė, atstovaujanti didžiausią slavų tautą turi vykdyti visų slavų „gynimo ir saugojimo“ misiją. Doktrina buvo maksimaliai realizuota po Antrojo pasaulinio karo, kai SSSR galėjo beveik vienašališkai diktuoti savo politiką Vidurio bei Rytų Europoje. Be to, buvusios Rusijos imperijos tautos sudaro savitą civilizaciją, besiskiriančią tiek nuo Vakarų, tiek ir nuo Vidurio Europos. Tai Europos ir Azijos mišinio civilizacija: „Be mongolų totorių jungo nebūtų Rusijos“.

Eurazijizmo autoritetai beveik sutaria, kad Euraziją nuo Europos skiria nematoma klimatinė „siena“, kuri maždaug sutampa su buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Maskvos kunigaikštystės 1771 m. siena. Friedmanas vadina tai kontinentinės Eurazijos ir „Europos pusiasalio“ riba. Tai štai kodėl Lietuva niekad nebus Rusija, o Rusija niekada nesijaus komfortabiliai Lietuvoje. Ir nieko tad čia nuostabaus, kad ilgiausias karas Lietuvos istorijoje vyko vis kažkur ties ta linija. Bet jei Rusija lieka už tos linijos – ji ir lieka tik Maskvos kunigaikštystė, ko dėl visai suprantamų priežasčių pati nenori. Tad ir kova dėl Rusijos didybės yra kova dėl buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijų.

Buvo teigiama, kad Šaltojo karo metais Vakarus ir Rytus supriešino ideologinė konfrontacija, ji formaliai išnyko, tačiau, galbūt ne ji, o geopolitinio mąstymo skirtumas tarp Vakarų ir Rytų. Išnykus formaliai priešpriešai, Rusija netapo Vidurio ir Vakarų Europos partnere. Mat „peržengti“ ar apeiti Vidurio Europą šiandien ji nepajėgi.

Gorbačiovas baigė Šaltąjį karą, Jelcinas mėgino kurti Rusiją neprieštaraudamas Vakarams, sukūrė Rusiją, kuriai, šiaip ar taip, buvo galima priskirti ne vieną demokratinės valstybės požymį. Su Putinu kebliau. Rusijos vadovai ėmėsi konsoliduoti tautą seniai išbandytu, nors pačiu nemoraliausiu metodu – karais ir didžiavalstybiniu šovinizmu. Putiną į valdžią atvedė ne ekonominės ir socialinės problemos ar jų sprendimo būdai, o karas. Karas, kuris kelis pastaruosius šimtmečius kaip niekas kitas stiprindavo Rusijos dvasią. Beje, ne tik Rusijos.

Nepamirškime, kad Rusija laimi ir todėl, kad Vakarai dažnai ją nepelnytai ignoruoja. Kaip rašė JAV geopolitikas Edwardas Luttwakas, jie, rusai, „girti nugalėjo Napoleoną, girti nugalėjo Hitlerį, gali girti nugalėti ir NATO“. Kiek nacionalistiškiau nusiteikęs rusas primins, kad tie patys rusai šiaip ar taip dalyvavo sprendžiant Europos likimą po didžiųjų militarinių kataklizmų ir patys naujo pasaulinio karo nesukėlė.

Šiame kontekste ir Lietuva turi ką pasakyti. Juk būtent lietuviai ilgiausiai ir trukdė Rusijos europėjimo procesui. Lietuva nuosekliai kovojo už tai, kad Maskvos Kunigaikštystė neturėtų teisės atstovauti visiems rusams, nes didelei jų daliai atstovavo pati Lietuva. Ir todėl Rusija jai visada tebuvo Maskvos kunigaikštystė – o jos žmonės – maskoliai. Gal tai tada Rusija buvo laimingesnė? Čečėnijoje, Totorijoje ir kituose liūdnosios Maskvos kunigaikštystės pakraščiuose, rusams vis labiau gali tapti aišku, kad Maskvos kunigaikštystė nėra vienintelė vieta, kurioje rusams gyventi gera… Kažkada juk Lietuvos didžiojoje buvo žymiai geriau. O prezidentui Putinui ir jo įpėdiniams beliks oriai laukti naujų kunigaikštystės, šį kartą maskviškės, padalijimų.

Jau du šimtus metų ir Rusija, ir pasaulis žino, kad Rusija yra turtingiausia resursais šalis ir kad iš tų resursų ji anksčiau ar vėliau praturtės. Nepraturtėjo. Eilinis rusas buvo ir liko vienas vargingiausių europiečių...

Egidijus Vareikis
Seimo narys