Rima Bakšienė: nors ir nedidelė šalis Lietuva, niekada nebus taip, kad visi lietuviai kalbėtų vienodai

„Gal esu pesimistė, bet manau, kad jokiais dirbtiniais skatinimais, raginimais, netgi specialiai tam skirtais renginiais tarmių prestižo nepadidinsime“, – sako Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja  dr. Rima Bakšienė. Jos mokslinių tyrimų sritys: geolingvistika, arealinė lingvistika, eksperimentinė fonetika, fonologija. Tad su dr. Rima Bakšiene ir kalbamės apie tarmių padėtį ir perspektyvas.

Gerb. dr. Rima, anksčiau neretai buvo sakoma, kad dažnas lietuvis laisvai kalba dviem kalbomis – bendrine lietuvių kalba ir savo gimtąja tarme. Ir kuo tarmė labiau nutolusi nuo bendrinės kalbos, tuo drąsiau tai galime teigti. Kokia tarmių padėtis šiandien, kai jau baigiame perbėgti pirmąjį XXI amžiaus ketvirtį?

Tarmės, kaip ir turbūt viskas pasaulyje, kinta. Jų kitimo procesai priklausomi nuo daugelio veiksnių: pasaulinės globalizacijos, visuomenės technologizacijos, stiprėjančios žmonių migracijos, urbanizacijos, tarmės ar kalbos prestižo visuomenėje ir daugybės kitų. Natūralu, kad tokių tarmių, kokios aprašytos, tarkime, XX a. antrosios pusės dialektologų vadovėliuose, jau turbūt neišgirstume. Tačiau regioniniai kalbos skirtumai, kad ir tokioje nedidelėje šalyje, kaip Lietuva, išlieka ir turbūt išliks visada. Tiesiog tie skirtumai perteikiami kitais bruožais arba sẽnosios tarminės ypatybės vartojamos ne taip sistemingai ir nuosekliai, kaip mūsų senelių ar prosenelių kalboje. Greičiausiai linkusios kisti labiausiai pastebimos ypatybės, pavyzdžiui, dzūkavimas, balsių ar dvibalsių siaurinimas, o gana stabilūs paprastai išlieka „giluminiai“ balsyno požymiai, kurių patys kalbėtojai nė nepastebi, tik iš kitų kraštų atvykę žmonės pasako, kad jie kažką taria kitaip. Pavyzdžiui, balsių ė, o kokybė labai skirsis kur nors apie Alytų ir apie Vilkaviškį, visai kitaip tie garsai bus ištarti Pasvalio apylinkėse, žemaičiai, net patys to nepastebėdami, juos sistemingai dvibalsins… Tokie „blankieji“ fonetiniai požymiai ypač gerai charakterizuoja XXI aamžiaus tarminę Lietuvos situaciją, dialektologai jais remiasi skirstydami ir aprašydami naujuosius tarminius darinius.

Apibendrinant galima pasakyti, jog XXI amžiaus pradžioje lietuvių tarmės ne nyksta, bet kinta. Akivaizdu, kad ateityje greičiausiai kalbėsime ne apie tarmes, kurių plotas ir požymiai griežtai apibrėžti, bet apie tarmiškąjį kalbėjimą, kuriam būdingos nuolatinės erdvės slinktys ir kalbinis variantiškumas, daugiasluoksniškumas.

Koks ryšys tarp tarmių ir etnografinių regionų?

Tarmių ir etnografinių regionų ryšys ypač svarbus, vietiniams gyventojams konstruojant savo tapatybės modelį. Formaliai žiūrint iš dabartinių mokslinių klasifikacijų, tarmių ir etnografinių regionų nei skaičius, nei ribos niekaip nesutampa: Lietuvoje turime patvirtintus penkis etnografinius regionus ir dvi didžiąsias tarmes (aukštaičių ir žemaičių) bei 15 patarmių (vakarų aukštaičius kauniškius ir šiauliškius, pietų aukštaičius, rytų aukštaičius vilniškius, uteniškius, anykštėnus, kupiškėnus, panevežiškius ir širvintiškius, pietų žemaičius raseiniškius ir varniškius, šiaurės žemaičius telšiškius ir kretingiškius, vakarų žemaičius, Klaipėdos krašto aukštaičius). Tačiau realiai visuomenėje gyventojų dažniausiai tapatinamasi tik su keturiais (ar penkiais) etnografiniais regionais. Gyventojų regioninė savimonė dažniau susijusi su vietos lokalizacija konkrečiame regione negu su tarme, tarminiu kalbėjimu. Pastebėta, kad regionų centrinėse vietovėse gyventojams dažniausiai būna svarbi ir vietos, ir tarminė priklausomybė, o gyvenančių paribiuose, tarmių (ar regionų) susikirtimo vietose savimonė dažniau paremta būtent kalbine / tarmine tapatybe. Pavyzdžiui, Jurbarko apylinkių gyventojai negali savęs priskirti nei žemaičiams, nei aukštaičiams, nei suvalkiečiams, bet teigia, kad kalba savitai, jurbarkietiškai, ir pagal tai vadina save tiesiog jurbarkiečiais ar jurbarkiškiais. Panašiai yra su Šiaulių miesto ir net apylinkių gyventojais.

Kuriose Lietuvos vietose tarmės gyvybingiausios ir nuo ko priklauso tarmės gyvybingumas? Galbūt yra atliktas tyrimas, kurios amžiaus grupės bendrauja savo tarme? Ar yra skirtumas tarp dabarties ir praėjusio amžiaus pabaigos?

Įvairiai yra. Paprastai teigiama, jog tarminis kalbėjimas geriausiai išlaikytas Žemaitijoje, nes žemaičiai labiausiai vertina savo kalbinę tapatybę, tarmė turi aukštą prestižą. Gal ir pasirodys keista, bet gana stabilios, mažai kintančios yra vakarų aukštaičių kauniškių, arba kitaip tariant suvalkiečių, kalbos ypatybės, tik to stabilumo priežastys Suvalkijoje kiek kitokios – čia vietiniai gyventojai patys nelabai jaučia skirtumo nuo bendrinės kalbos, todėl nesistengia kaip nors dirbtinai prisitaikyti, kalbėti „gramatiškai“, o visur ir visada kalba taip, kaip yra išmokę. Todėl jų tarmės sistema, ypač garsai, jų „giluminiai“ kokybės požymiai, tokie, kaip pavyzdžiui, balsių uždarumas, įtemptumas,  gana gerai išlikę. Manyčiau, jog kiek daugiau kalbinių pokyčių esama pietų ir rytų Lietuvoje (pietų aukštaičių, arba dzūkų, ir rytų aukštaičių plote). Iš dalies tai susiję su pačių regionų raidos procesais – urbanizacija, ryškiau pastebimais migracijos procesais ir t.t. Mažėjant gyventojų kaimiškose vietovėse, jiems senstant, pastebima ir didesnė tarminio kalbėjimo kaita. Pietų ir rytų aukštaičių tarmių atotrūkis nuo bendrinės kalbos gana didelis, tradicinių šnektų ypatybės ryškiai pastebimos, o tarminio kalbėjimo prestižas kiek mažesnis negu Žemaitijoje, štai ir stengiamasi viešai kalbant tų ryškiausių ypatybių atsisakyti. Tačiau fonetiniai skirtumai vis tiek išlieka, tik jie apibendrinami didesniuose naujųjų tarminių darinių plotuose. Pavyzdžiui, rytų Aukštaitijoje galima kalbėti apie besiformuojančius rytinių rytų aukštaičių ir vakarinių rytų aukštaičių regiolektus, t.y. naujus vietinių kalbos variantų darinius, kuriems būdingas jau ne tarminis, o tarmiškasis kalbėjimas su „blankiaisiais“ požymiais.

Dėl amžiaus grupių irgi esama įvairių tendencijų. Pastebėta, kad, pavyzdžiui, jau minėtoje Suvalkijoje jaunimas kalba tarmiškiau negu vidurinė karta, nes vidurinės kartos žmonės dauguma yra įvairių sričių specialistai, išsilavinimą įgiję sovietmečiu, dažnai mokęsi miestuose (kartais ir rusiškai), gyvenę ne vienoje vietoje, nes reikėjo dirbti pagal paskyrimus ir pan. Žinoma, tradicinių vietinių šnektų bruožus, ypač leksikos ar gramatikos ypatybes, geriau išlaikę seniausios kartos atstovai.

Vertinant skirtumą tarp praėjusio amžiaus pabaigos ir dabarties, galima pasakyti, jog dar labiau paspartėjo globaliniai procesai, išryškėjo moderniųjų technologijų įtaka kalbos raidai. Viena vertus, tai, žinoma, neabejotinai lemia ir spartesnes kalbos kaitos tendencijas, tačiau lankydamiesi įvairiose Lietuvos vietose, rinkdami kalbinę medžiagą ne kartą pastebėjome, jog išvardytų procesų fone atsiranda ir daugiau noro išsaugoti savitą kalbinę aplinką, parodyti Lietuvai ir pasauliui savo „kitoniškumą“, gimtosios vietos unikalumą ir kitus panašius dalykus. Vis labiau suvokiama, kad unikalių, savitų kalbos ypatybių „įvietinimas“ gali turėti ir ekonominę vertę: tarminiais žodžiais neretai pavadinamos vietinės įmonės, parduotuvės, vietinių meistrų gaminiai ir pan. Aišku, šios tendencijos ryškesnės tarp jaunesnės kartos žmonių. Dabartiniu metu pasaulį krečiančių grėsmių akivaizdoje pamatinės vertybės, kokia neabejotinai yra ir iš tėvų gauta gimtoji tarmė, įgauna visai kitokią prasmę. Juk neveltui net Euroviziją laimėjusių ukrainiečių dainuojama apie norą gimtaja kalba dar sykį pasiklausyti motinos lopšinės…

Kaip tarmės ir patarmės sąveikauja tarpusavyje?

Tarmės ir patarmės, taip pat ir kalbos, visada veikia viena kitą, taip pat yra ir dabar. Tačiau pastarųjų metų tarmėtyrininkų tyrimai atskleidė ypač reikšmingas vietinės infrastruktūros ir kalbinės raidos sąsajas. Tarmių sąveikai ir raidai didesnės reikšmės turi vadinamieji traukos objektai, kuriuose esama daugiau infrastruktūros elementų, t.y. į kuriuos atvykstama mokytis, gydytis, apsipirkti, lankytis kultūros renginiuose ir pan. Gyventojų vykimo kryptys, apibendrintos sociokultūrinių tinklų teorija, atskleidžia ir tarmių raidos tendencijas, leidžia kurti prognostinius modelius. Pavyzdžiui, žemaičių plote dėl stiprios Telšių miesto įtakos stiprėja telšiškių, o ne kretingiškių, patarmės bruožais paremtas žemaičių regiolektas. Lygiai taip pat rytinių rytų aukštaičių plote dėl Utenos miesto poveikio plinta uteniškių patarmei būdingų ypatybių vartosena.

Nors sakoma, kad tarmės yra bendrinės kalbos šaltinis, bet ir bendrinė kalba tikriausiai daro įtaką tarmėms? Taigi koks bendrinės kalbos poveikis tarmėms ir patarmėms?

Bendrinė (ar standartinė, šis terminas dabar irgi vartojamas) kalba irgi yra viena iš kalbos variantiškumo atmainų, tik daugiau dirbtinai sukurta, palaikoma kodifikuojamų normų, gal labiau orientuotų į kalbos leksikos, gramatikos vartoseną. Fonetikos lygmuo gal mažiausiai pavaldus norminimui. Nors priimtų tarties taisyklių irgi esama, bet, kaip minėjau, garsų kokybės požymiai dažniausiai išlieka, kalbėtojui ir stengiantis kalbėti bendrine kalba, taip atskleisdami jo regioninę priklausomybę. Dažnai būna ir taip, kad kalba nelabai paiso kalbininkų rekomendacijų, eina savo keliu, kaip savarankiškas gyvas organizmas.

Beje, tarp kalbininkų pastaruoju metu kyla ir diskusijų, kas yra pati bendrinė kalba, kuriose Lietuvos vietovėse ja kalbama. Anksčiau tarsi visi žinojome iš mokyklos suolo atsineštą chrestomatinę tiesą, kad artimiausia bendrinei kalbai yra vakarų aukštaičių kauniškių patarmė, kad bendrinė kalba atsiradusi jos pagrindu, kauniškių patarmės bruožais, buvo paremta bendrinės kalbos fonetikos, ypač kirčiavimo, sistema. Tačiau dabar randasi nuomonių, kad pastaruoju metu bendrinės kalbos raidai didesnę įtaką daro didžiųjų miestų atstovai. Tikėtina, kad šie klausimai dar sulauks platesnio tyrėjų dėmesio.

O kaip su kaimyninių valstybių kalbomis, ar jos šiuo metu daro įtaką mūsų tarmėms ir patarmėms?

Turbūt stipresnę ir labiau pastebimą įtaką daro anglų kalba. Žinoma, Lietuvos pakraščiuose, ypač pietrytinėje, rytinėje dalyje, visais laikais buvo ir tebėra vartojamos kelios kalbos – lietuvių, lenkų, baltarusių (gudų), rusų, vietinis paprastasis kalbos variantas (po prostu). Čia lietuvių kalbos padėtis kitokia, ji dažniau vartojama kaip valstybinė, įstaigų kalba, taigi greičiausiai stengiamasi vartoti bendrinės kalbos atmainą. Tiems pietrytinės Lietuvos žmonėms, kurių gimtoji kalba yra lietuvių, savaime suprantama, jog turi įtakos gyvenimas šalia slavų kalbų arealo. Nesu didelė tų kraštų žinovė, čia reikėtų klausti tyrinėjančių kalbų kontaktų sritį.

 Įdomu, kad, pavyzdžiui, kitoje Lietuvos pusėje, buvusio Klaipėdos krašto teritorijoje iki šiol yra užfiksuojama nemažai kontaktų su vokiečių kalba pėdsakų. Žinoma, jaunesniųjų kalboje jų mažai, beveik nepastebima, tačiau XXI a. antrame dešimtmetyje įrašytuose vyriausiosios kartos pateikėjų pasakojimuose išlikę tokie bruožai, kaip „vidurinis“ minkštasis priebalsis , pasitaiko ir kitų paminkštintų priebalsių prieš užpakalinės eilės balsius, gana dažnai vartojami kietieji priebalsiai jotinio minkštinimo pozicijose, pastebima dusliųjų priebalsių aspiracija, įvairaus laipsnio skardžiųjų priebalsių paduslėjimas ir kt. Paminėtina ir tai, kad šios kartos žmonės dar ir dabar dažniausiai negali pasakyti, kuri kalba – vokiečių ar lietuvių – jiems yra gimtoji, iki šiol geba laisvai kalbėti vokiškai, šią kalbą vartoja. Tiesa, tokių žmonių likę labai nedaug.

Jūsų manymu, išliks ar sunyks mūsų tarmės? Jei pastebite nykimo apraiškų, kurioms patarmėms kyla didžiausia grėsmė.

Klausimas, kas yra tarmės? Mano galva, nors ir nedidelė šalis Lietuva, niekada nebus taip, kad visi lietuviai kalbėtų vienodai. Kaip rodo pastarųjų metų tyrimai, kai kurios kalbos, ypač fonetikos ypatybės, labai gerai perduodamos iš kartos į kartą, tai kaip „kalbos genai“, įrašyti mūsų kalbiniame genofonde. Nors tarp dabartinės kartos kalbininkų ne visuomet aklai pasitikima substratine tarminių ypatybių aiškinimo teorija, tačiau nepastebėti kai kurių dalykų ryšio su senųjų genčių, o ypač su kiek vėlesnių, bet irgi senų administracinio susiskirstymo vienetų ribomis, neįmanoma. Dabartinių šnektų ypatybių ar naujai besiformuojančių vietinių kalbinių darinių kryptys gal ir nesutampa, bet akivaizdžiai koreliuoja su senais dalykais. Kaip minėjau pradžioje, tokių klasikinių tarmių iš dialektologijos vadovėlio gal ir nebeturėsime, bet tikėtina, kad kitų kraštų atstovai iš kalbos mus vis tiek atpažins, iš kur esame kilę.

Dėl grėsmių – prie visų anksčiau išvardytų dalykų, lemiančių tarminio kalbėjimo išlikimą, labai prisideda ir, kalbėtojų nuostatos tarmės atžvilgiu, tarmės prestižas, kurį lemia ne tik „romantiškieji“ koltūriniai aspektai, bet ir praktiškieji ekonominiai. Gal pasirodysiu suvalkietė (iš tikrųjų tokia ir esu J), bet tarminio kalbėjimo prestižas bus palaikomas tik tada, kai žmonės jaus, jog kalbėti vietine šnekta yra naudinga, kaip sakytų suvalkiečiai – „apsimoka“. Žinoma, ne tiek buitine pinigine prasme, bet jeigu bus suvokiama, kad tai, pavyzdžiui, gali padėti sukurti visiems matomą, išsiskiriantį verslą, pagaminti produktą, pritraukti investicijų į savo regioną ir pan. Kaip pavyzdžiai čia galėtų būti tarmiškai kalbantys tam tikrų laidų personažai arba R. Kmitos knygos, parašytos šiauliečių dialektu.

Reikalingas ar ne tarmių ir patarmių prestižo didinimas? Jei taip, ko labiausiai pasigendate?

Nežinau, gal šiuo atžvilgiu esu pesimistė, bet manau, kad jokiais dirbtiniais skatinimais, raginimais, netgi specialiai tam skirtais renginiais (pavyzdžiui, kokių daug vyko Tarmių metais arba šiemet vyksta Sūduvos metais) tarmių prestižo nepadidinsime. Tuo metu jie atkreipia žmonių dėmesį į tam tikrus dalykus, bet pasibaigus metams, greitai pamirštami. Kad tarmės išliktų, paprastam eiliniam vartotojui nieko ypatingo daryti nereikia, tik – kalbėti! Kiekvienas, kalbantis gimtąja lietuvių kalba, turime vienokią ar kitokią tarmę. Netgi miestų dialektai, arba urbanolektai, Lietuvoje labai skiriasi ir, dialektologijos požiūriu yra tokios pat tarmės, kaip ir visos kitos, Žinoma, yra bandymų dirbtinai mokytis tarmių, pvz., buvusiame Klaipėdos krašte yra „šišioniškių“, arba Klaipėdos krašto aukštaičių, mokyklėlių, bet tai daugiau fokloro kolektyvų pasirodymams skirtos kalbėsenos udgymas, abejoju, kad tai atgaivintų natūralią tarmę. Taigi kalbėkime lietuviškai, ir mūsų tarmės kis, vystysis, sąveikaus, bet neišnyks.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Nuotr. iš pašnekovės asm. archyvo

Straipsnio iš straipsnių ciklo „Lietuvių kalbos aktualijos“ parengimas ir publikavimas  paremtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos koordinuotos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšomis.