Pėsčiomis po Kėdainius: nuo Knypavos iki Rotušės

Šioje Kėdainių dalyje laikas tarsi įstrigęs. Modernėjančiose miesto aikštėse galima pajusti kelių šimtmečių senumo turgų šurmulį, čia gyvenusių žmonių išgyvenimus, išgirsti iš tolimos praeities ataidinčius Radvilų žingsnius, rotušės bokštų miestelėnams skelbiamas žinias. Niekas niekur nedingsta. Išeinant paliekama energija, kurią tik širdimi galime pajusti. Todėl praeities palikimas pirmiausia atkuriamas širdimi.
 
Knypavos Rinkos aikštė
 
Kiek paėjėjus rajono savivaldybės iniciatyva gražėjančia Jono Basanavičiaus gatvė –pasitinka Knypavos gatvė, vedanti link vienos iš keturių Kėdainių miesto aikščių – Knypavos Rinkos aikštę. Jos pavadinimas siejamas su Karaliaučiaus miesto centrinės dalies pavadinimu – Kneiphof, teigiant, kad lietuviai tą dalį vadinę tiesiog Knypava. Nors, galimas dalykas, kad aikštės pavadinimas su Karaliaučiumi ir nesusijęs. Knypava tiesiog daugybės ir knibždyno sinonimas. Tai, kad šios vietos paskirtis galėjo nulemti jos pavadinimą, rodo išlikę istoriniai faktai. Pirminė šios vietos paskirtis – vieta gyvulių prekybai.
1648 – 1652 m. kunigaikštis Jonušas Radvila pietiniame aikštės šone savo žmonai pastatė medinę stačiatikių cerkvę ir vienuolyną. Vienuolynas neišliko, o stačiatikių cerkvė šiuo metu saugoma Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.
 
Šiandien Knypavos Rinkos aikštė – jaukus Kėdainių kampelis, kur galima mėgaujantis fontano čiurlenimui, gėlėmis bent keliolikai minučių pamiršti kasdieninius rūpesčius. „Šiais mėtais gėlėms skyrėme dvigubai daugiau lėšų negu 2016-aisiais“, – pasidžiaugus miesto gėlynais sakė rajono meras Saulius Grinkevičius, pažymėdamas, kad miestas gali turėti pačią turtingiausią istoriją, bet jei jis nebus tvarkomas ir prižiūrimas, nebus malonu jame ir gyventi, ir lankytis.
Šiandien Knypavos Rinkos aikštė – miesto bendruomenės renginių vieta. Pernai pabūti kartu kėdainiečius į šią aikštę sukvietė Kėdainių samariečiai, šių metų pavasarį čia buvo pristatomi penkių Lietuvos regionų tautiniai kostiumai.
Stiprėjanti miesto bendruomenė, miesto vietos veiklos grupės iniciatyvos – galimybė kūrybingai panaudoti miesto erdves kėdainiečių laisvalaikiui įvairinti.
 
Šv. Juozapo bažnyčia ir varpinė
 
Iš Knypavos Rinkos aikštės pasukus į dešinę – į Radvilų gatvę iš tolo pasitinka du Šv. Juozapo bažnyčios bokštai. „Medinę liaudies baroko stiliaus bažnyčią su varpine 1703 m. pradėjo statyti vienuoliai karmelitai. Net 60 metų vietos gyventojai, reformatai, priešinosi karmelitams, todėl bažnyčia baigta statyti tik 1766 metais“, – dar vieną Kėdainių istorijos puslapį atverčia turizmo specialistė Emilija Zmejauskaitė.
Bažnyčia dar 1753 metais buvo tituluota šv. Juozapo vardu. Tais metais įsteigta ir šv. Juozapo brolija, bažnyčia vizitacijos aktuose paminėta Švč. Marijos Paaukojimo vardu.
Be kasdienių patarnavimų, atliekamų parapijai, pagal 1752 metų sinodo nurodymus „Kėdainių karmelitų bažnyčia nuo 1825 metų kasmet privalėjo aukoti 54 užsakytas giedamas, 360 skaitomų šv. Mišių ir trejas specialiai kam nors skirtas šv. Mišias.
1936 metais Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčiai suteiktos parapijos bažnyčios teisės. Jai priklauso apie 19 tūkstančių katalikų.
1963 metais bažnyčia buvo uždaryta irpaversta Elektros aparatūros gamyklos sandėliu. Gamyklos dirbančiųjų dėka vielos tinklais buvo atitverti altoriai. Iš pradžių ketinta juos nugriauti, tačiau iš Vilniaus gautas įsakymas jų ne­liesti, esą tegul lieka kaip meninės vertybės.
1968 metaus su Elektros aparatūros gamykla sudaryta saugojimo sutar­tis, o 1971 m. rugsėjo 28-ąją šv. Juozapo bažnyčia, kaip XVIII amžiaus vietinės reikšmės architektūros paminklas, įtraukta į Lietuvos TSR paminklų sąrašą.1991 metais pastatas restauruotas ir sugrąžintas tikintiesiems.
Bažnyčios viduje yra išlikę XVIII a. antrosios pusės altoriai bei vertingi Šv. Juozapo ir Švč. Marijos su kūdikiu paveikslai su aptaisais.
Šventoriuje, greta bažnyčios, išlikusi ir medinė varpinė.
Prie bažnyčios buvo pastatytas ir karmelitų vienuolynas, bet 1832 metais Rusijos valdžia jį uždarė, o po kurio laiko vienuolyno pastate įrengė kareivines. 2000 m. į restauruotas buvusio XVIII-XIX a. vienuolyno patalpas persikėlė Kėdainių krašto muziejus.
Už keliasdešimt metrų nuo bažnyčios galima užsukti į Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centrą, įsikūrusiame Arnetų name. Tai dar vienas Kėdainių istorijos puslapis.
Arnetų namas – tai škotų bendruomenės, Kėdainiuose gyvenusios XVII–XVIII amžiuje, palikimas. Namas pastatytas XVII a. viduryje ir priklausė škotų pirkliui Jonui Arnetui. Tai XVIII–XIX a. miestietiškos gyvenamosios architektūros pavyzdys, kuriame išliko autentiškas išorės ir vidaus planas. Po namu sumūrytas įspūdingo dydžio skliautuotas rūsys, o antrame namo aukšte prie kupolo formos kamino įrengta skliautuota patalpa tualetui, vadinamasis ,,liuftklozetas”, yra vienintelė tokios paskirties patalpa išlikusi Lietuvoje, miestiečių gyventame name.
2014-2015 m. šiame name įrengtas amatų centras, kuriame pristatomi XVII-XIXa. tradiciniai amatai, rengiamos įvairios edukacinės audimo, keramikos, pynimo iš vytelių, drožybos, juostų pynimo, margučių marginimovašku programos, kuria veda sertifikuoti amatininkai.
 
Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus
Kitoje gatvės pusėje – didinga renesanso stiliaus evangelikų reformatų bažnyčia. Ji Kristupo II Radvilos iniciatyva buvo pradėta statyti 1631 metais. Bažnyčios statybą užbaigė jo sūnus Jonušas XI Radvila 1652 m.
XVII–XVIII a. Kėdainiai buvo evangelikų reformatų bažnyčios Žemaitijos distrikto centras, tad šiuose maldos namuose vykdavo Žemaitijos evangelikų reformatų bažnytiniai sinodai, čia posėdžiaudavo vyriausieji kunigai, vadinamieji superintenedentai,būdavo sprendžiami reformatams aktualūs dvasinio ir pasaulietinio gyvenimo klausimai, derinami santykiai su kitomis konfesijomis ir valstybinėmis institucijomis. Tai buvo didžiausia ir svarbiausia bažnyčia visoje Žemaitijoje, dėl ko reformatai ją dažnai vadindavo katedra. Bažnyčios statusą priminė  kunigų ložė bei kunigaikščių Radvilų sostas.
Bažnyčios pastatas išlaikė beveik pirmykštes formas. Tik XIX a. pabaigoje vėtrai ir žaibui nuvertus centrinį bei vieną kampinį bokštus, buvo tik pažemintas stogas ir kampiniai bokštai, priderinant juos  prie 1740 m. pastatyto barokinio varpinės bokšto.
Bažnyčios interjeras iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos nesikeitė. Jo nesunaikino net Napoleono armijos kariai, 1812 m. įrengę šventovėje arklių surinkimo punktą. Po Antrojo pasaulinio karo Evangelikų liuteronų bažnyčia buvo paversta sporto sale. Unikalaus darbo sakykla, kunigų ložė, Radvilų sostas, paneliai ir suolai buvo sulaužyti, ažūrinis sietynas išgabentas į Vilnių, Biblija išvežta į Biržus. Išniekinti ir Radvilų giminės palaikai, suniokoti jų renesansiniai ir barokiniai sarkofagai.

Į sovietmečio pabaigą bažnyčia buvo pradėta restauruoti. Darbai baigti 1991 metais. Bažnyčioje išlikusi renesanso formų ąžuolinė sakykla, gausiai ornamentuota sudėtingais drožiniais, šoninėse nišose – ąžuolo paneliai. Langų apvadai ir portalas – Lietuvos ankstyvojo baroko architektūrai būdingų formų.
1995–2001 m. Kėdainių rajono savivaldybės ir Kultūros paveldo pastangomis buvo atkurtas kunigaikščių Radvilų mauzoliejus – vienintelė 2001 m. atkurta ir sutvarkyta XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų kapavietė Lietuvoje. Puošniuose renesanso ir baroko sarkofaguose ilsisi Vilniaus vaivados, Lietuvos didieji etmonai Kristupas Radvila Perkūnas (1547-1603) ir Jonušas Radvila (1612-1655). Čia taip pat saugomi ir restauruoti alaviniai trijų mažamečių Jonušo Radvilos brolių: Mikalojaus (1610-1611), Jurgio (1616-1617), Stepono (1624-1624) ir sesers Elžbietos (1622-1626) sarkofagai. 
 
Priešais evangelikų liuteronų bažnyčią išlikę Rektorių namai, pastatyti XVII a. viduryje. Tai pastatų kompleksas sudarytas iš dviejų lygiagrečiai stovinčių korpusų, kurių galiniai fasadai yra sujungti įvažiavimo arka ir atgręžti į gatvę ir už jos esančią Evangelikų reformatų bažnyčią. Mažesniojo namo patalpos buvo skirtos visuomeniniams parapijos reikalams, didesniame name gyveno Šviesiosios gimnazijos rektoriai – evangelikų reformatų pastoriai.
 
Kad Kėdainiai yra Radvilų miestas, primena ir Didžiosios Rinkos aikštėje 2006 metais atidengtas  skulptoriaus Algirdo Boso sukurtas kunigaikščio Jonušo Radvilos biustas – iškilęs virš valstybės iždą simbolizuojančios skrynios.

„Ėjo 1655 metai – tikras sunkmetis Lietuvai: iš vienos pusės jon plūdo Maskvos caro, o iš kitos – Švedijos karaliaus armijos. Jonušas Radvila su ištikimais kariais nusprendė iš Vilniaus trauktis į savo giminės valdomus Kėdainius. Palikdamas sostinę, sudegino Žaliąjį tiltą per Nerį, bet pasiėmė valstybės iždą“, – tokie autoriaus žodžiai, pasakyti atidengiant skulptūrą, išlikę laikraščiuose.
Sueižėjusi monumento skrynia ir aplūžęsjos užraktas simbolizuoja to meto Lietuvai tekusius sunkumus. Tarsi vilties spindulys – ant vienos skrynios sienos cituojamos ištraukos iš tuometės Lietuvos sutarčių su kitomis valstybėmis. Greta J.Radvilos biusto iškilusios ir viena prieš kitą sustingusios karių rikiuotės. Kunigaikštis tarsi žvelgia į jas ir mąsto, ką daryti. Tais pačiais 1655 jis priėmė sprendimą – Lietuva nutraukė uniją su Lenkija ir sudarė vadinamąją Kėdainių sutartį su Švedija. Tokį sprendimą priimti nebuvo lengva, nes  J.Radvila visuomet deklaravo tarnaująs Tėvynei, Karaliui, Dievui ir Tikėjimui. Unija su švedais buvo karaliaus Jono Kazimiero išdavystė. J.Radvilą slėgusi milžiniška vidinių prieštaravimų ir atsakomybės našta ir perteikiama A. Boso skulptūroje.
Į Kėdainių rotušę atgręžtoje paminklo pusėje įamžintos Jonušo Radvilos mirties ir gimimo datos bei vietos: garbusis kunigaikštis pasaulin atėjo 1612 metais Papilyje, o Anapilin iškeliavo 1655 metų pabaigoje Tikocine.
Paminklas J. Radvilai buvo nulietas liejykloje netoli Vilniaus. Į Kėdainius paminklas atgabentas tuo pačiu keliu, kuriuo 1655 metais iš Vilniaus traukėsi Jonušas Radvila.

Kėdainių širdis – Rotušė
 
„Kėdainiai – vienas iš trijų Lietuvos miestų, kuriame išlikusi rotušė“, – vardindamas miesto privalumus pažymi rajono meras Saulius Grinkevičius.
Lietuvoje iš viso buvo pastatyta apie 180 rotušių. Lietuvą prijungus prie Rusijos, mažesnių miestelių savivalda buvo panaikinta ir nuo XVIII a. pabaigos naujų rotušių nebebuvo statoma. Dauguma senųjų sunyko arba buvo nugriautos. Kai kurios pertvarkytos į cerkves.Šiuo metu Lietuvoje yra išlikusios trys rotušės — Vilniaus, Kauno ir Kėdainių.
Magdeburgo teises Kėdainiai gavo 1590 metais. Spėjama, kad pirmoji miesto rotušė buvo pastatyta Senojoje rinkoje, kuri iki XVI a. pabaigos buvo pagrindinė miesto turgavietė. 1991 m. čia buvo atkastas kvadratinis gotikinio mūro rūsys. Ant jo stovėjęs mūrinis namas sudegė per 1598 m. gaisrą.
Istoriniuose dokumentuose užfiksuota, kad iki mūsų dienų išgyvenusi Kėdainių rotušė buvo pastatyta 1652–1654 m. dviejų čia stovėjusių mūrinių namų vietoje. Mūrijant rotušę, abu namai buvę iš pagrindų rekonstruoti. Rekonstruotas pastatas įgavo L formą ir renesansinį stilių. Virš rotušės, ties skliautuotais vartais, iškilo mūrinis bokštas su laikrodžiu, dviem varpais ir ilgu stiebu miesto vėliavai iškelti.Rūsyje buvo įrengtas kalėjimas, archyvas, pirmajame aukšte buvo laikomi ilgio ir saiko matai, antrajame aukšte – magistrato ir teismo salė.Abu rotušės bokšto laikrodžio varpai skelbė magistrato posėdžių pradžią ir pabaigą, kvietė pirklių brolijos ir amatininkų cechų narius į susirinkimus, karines pratybas ir paradus. Virš rotušės plevėsavusi vėliava buvo ne tik miesto garbės simbolis, bet turėjo ir praktinę paskirtį – turgaus dieną ją iškėlus buvo skelbiama turgaus pradžia, nuleidus – pabaiga.
Išlikę dokumentai liudija, kad prieš prasidedant 1655 metų karui su Maskva ir Švedija, bokšto laikrodis atiduotas saugoti Tilžės laikrodininkui. 1666 metais laikrodis Kėdainiams grąžintas, tačiau be kai kurių dalių ir smarkiai apgadintas. Sutaisytas ir su dviem varpais užkeltas į rotušės bokštą, jis miestui tarnavo iki 1770 metų, kai kilus gaisrui rotušė sudegė. Iš sudegusio pastato išgelbėtas tik vienas 180 kg svėręs laikrodžio varpas. Po gaisro rotušė buvo suremontuota.
1795 m. carinei Rusijai okupavus Lietuvą, Kėdainiuose, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, buvo panaikinta savivalda. Ją miestiečių prašymu 1805–1817 m. buvo atkūręs tuometis miesto savininkas Dominykas Jeronimas Radvila, tačiau rotušės pastato paskirtis jau buvo kita: pirmajame pastato aukšte buvo įrengtos krautuvės, o antrajame — butai.
Nuo 1835 metų rotušės pastate veikė bajorų mokykla.
Nuo 1991 iki 2002 metų Kėdainių rotušėje veikė dailės galerija, ekspozicijos salėse buvo rengiamos Lietuvos ir užsienio šalių profesionalaus meno parodos, vyko simpoziumai, plenerai, rimtosios muzikos koncertai, susitikimai su žymiais žmonėmis ir kiti kultūriniai miesto renginiai.
2013 metų pabaigoje baigtas Kėdainių rotušės fasadų restauravimas. Pakeistos nesandarios durys ir langai, nutinkuotas cokolis, suremontuoti pastato pamatai, sutvarkyta lietaus surinkimo ir nuvedimo sistema, atlikti apskardinimo darbai.  Rotušės fasadų projekto parengimo, tyrimų, restauravimo ir remonto darbai kainavo 561 tūkst. litų. Beveik 300 tūkst. litų skyrė Kultūros paveldo departamentas, kitą dalį – Kėdainių rajono savivaldybė.
Šiuo metu rotušėje įsikūręs Civilinės metrikacijos skyrius. Rotušės kiemelyje įkurdintas XIX a. pradžios rokoko stiliaus saulės laikrodis, skulptūros.
 
Priešais rotušę atsiveria Didžiosios Rinkos aikštė. Anksčiau tai buvo svarbiausia ir didžiausia miesto turgavietė. 2012 metais pradėtas šios aikštės rekonstravimas.
„Šiuo metu mūsų vienas iš pagrindinių darbų – kuo greičiau užbaigti tvarkyti Didžiosios Rinkos aikštę.  Prieš penkerius metus pradėjus tvarkyti šią aikštę, archeologai aptiko XIV amžiaus geležies lydymo ir sodiečių užpiltos senvagės pėdsakus bei pirmojo aikštės grindinio, iškloto dar XVII a. pirmojoje pusėje, akmenys. Tai buvo svarbūs miesto istorijai radiniai. Didžiausią miesto aikštę atnaujiname iš pagrindų. Senos komunikacijos pakeistos naujomis, perkloti vamzdynai. Seni medžiai pakeičiami naujais. Aikštė bus išklota granito plokštėmis. Tik kai kuriose vietose, pagerbiant miesto istoriją bus palikti iki šiol buvęs lauko akmenų sudėlioto grindinio epizodai.Yra numatytos ir įrengtos trys vietos lauko kavinėms, – svarbiausius darbus, po kurių Kėdainių miestas taps dar patrauklesnis, apžvelgia rajono meras Saulius Grinkevičius.– Didžiosios Rinkos aikštės sutvarkymas kainuos apie 1,5 mln. eurų. Tikimės, kad sutvarkyta aikštė taps ir miesto gyventojų, ir svečių pamėgta vieta.“
Mero planuose – Didžiąją Rinkos aikštę panaudoti turizmo vystymui. Verslininkai bus kviečiami joje įrengti dviračių nuomą, kad norintys geriau pažinti kraštą galėtų pakeliauti Turizmo ir versloinformacijos centro jiems pasiūlytais maršrutais.
„Didžiosios Rinkos aikštę pagyvins ir atnaujintas pėsčiųjų tiltas per Nevėžį. Vietoj senojo bus pastatytas labai originalus, miestą papuošiantis tiltas. Prie jo bus įrengta prieplauka. Kartu su Krekenavos regioniniu parku kuriame naują maršrutą baidarininkams Krekenava – Kėdainiai. Plaukdami Nevėžiu turistai galės išlipti Kėdainiuose, pasivaikščioti po senamiestį, išgerti kavos ir plaukti toliau“,– turizmo įvairinimo perspektyvomis pasidalija Saulius Grinkevičius. 
Didžiosios Rinkos aikštės pakraštyje išraiškingais frontonais dėmesį patraukia du XVII amžiuje statyti olandų stiliaus stiklių namai.
Palei Didžiosios Rinkos aikštę praeinanti vienintelio iš Lietuvos kilusio Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo vardu pavadinta gatvė atskleidžia Nevėžio slėpinius. Kitoje upės pusėje nuo aukšto skardžioje į senamiestį išdidžiai žvelgia šv. Jurgio bažnyčia. Tai seniausias mūrinis pastatas Kėdainiuose.

Pasak padavimo, toje vietoje stūksojusi gūdi giria, o joje buvusi pagonių šventykla. Vietoj jos kryžiuočiai pastatę šią bažnyčią.
„Rašytinių šaltinių duomenimis, bažnyčia yra pastatyta apie 1460 metais, – vieną seniausių bažnyčių Lietuvoje pristato rajono savivaldybės vyriausioji specialistė Emilija Zmejauskaitė. – Pastatą supa Varlupio upelis. Istoriniais laikais griova su Varlupiu skyrė dvi svarbias Kėdainių miesto valdas – Šv. Jurgio bažnyčios ir miesto savininkų Radvilų dvaro sodybos. 1549 m. Kėdainių savininkė Ona Radvilaitė pakvietė evangelikų kunigą ir iki 1627 m. senojoje katalikų Šv. Jurgio bažnyčioje buvo laikomos evangelikų reformatų pamaldos. 1627 m. kunigaikštis Kristupas II Radvila sugrąžino bažnyčią katalikams. Bažnyčios viduje yra daug vertingų dailės kūrinių, jos interjerą puošia vėlyvojo baroko altorių ansamblis.“
 
Kiek paėjėjusios Č. Milošo gatve su Emilija įsukame į siaurą Džiazo gatvele. „Esame vienintelis miestas Lietuvoje, turintis Džiazo gatvę, – mįslingai nusišypso mane lydinti Emilija ir priduria, kad kėdainiečiai turi teisę tokiam gatvės pavadinimui – ne vienerius metus Kėdainius garsina džiazo festivaliai.
 
Genovaitė Paulikaitė