Kęstutis Vecka: daug įdomesni gyvi objektai, nei nužudytų gyvūnų trofėjai
  NAUJIENOS

Kęstutis Vecka: daug įdomesni gyvi objektai, nei nužudytų gyvūnų trofėjai

Kategorija:

Miestas:
Kęstutis Vecka: daug įdomesni gyvi objektai, nei nužudytų gyvūnų trofėjai     
 
,,Gamta įkvepia vėl ir vėl. ,,Gaudydamas“ kadrus patiri relaksą – vilioja miško garsai, slėpiningas gyvūnų pasaulis. Tai pomėgis, laisvalaikis ir ...kantrybės, ištvermės reikalaujantis darbas. Juk nepaprasta, auštant rytui, tyliai tūnoti maskuotėje ir laukti savo išsvajoto fotomodelio“, –  sako gamtos fotografas, pelnęs ne vieną nominaciją Kęstutis Vecka. Su juo kalbamės apie tai, kaip gimė pomėgis fotografuoti, iššūkius, su kuriais susiduria ieškodamas savo ypatingų  ,,fotomodelių“.
 


Kęstuti, kas lėmė tavo susidomėjimą gamta, ypač žvėrimis?

Mano gimtasis miestas – Šiauliai. Augau netoli Salduvės piliakalnio, kur žaliuoja šilas ir lapuočiai medžiai. Žiemą rasdavau žvėrelių pėdsakų – man buvo įdomu. Spėliodavau, kokio gyvūno tos pėdos. Smalsumas žadino vis stipresnį susidomėjimą mišku ir jo gyventojais.

Buvai pabandęs tapti medžiotoju, bet šautuvo, atrodo, taip ir nenusipirkai. Įsigijai vieną po kito vis galingesnius fotoaparatus. Kodėl?

 Viliojo medžiotojų pasakojimai, savita medžioklės romantika. Bet teko patirti ir kitą jausmą – atgrasumą žudyti... Suvokiau, kad daug įdomesni gyvi objektai, nei nužudytų gyvūnų trofėjai. Be to,  su šeima išvykome į Norvegiją. Vis labiau traukė ,,pagauti“ fotoaparatu nepakartojamus objektus gamtoje. O tam tikslui reikia nepigių, geros kokybės aparatų.



Ar Norvegijoje yra didesnės galimybės darbui, poilsiui, pomėgiams, nei Lietuvoje? Ar galima sakyti, kad tai jūsų namai?


Norvegijoje, Bergene, gyvename jau keturioliktuosius metus. Čia mano šeimos atžvilgiu yra kur kas didesnės galimybės pilnavertiškam gyvenimui.

Tiesa, esame darbštūs žmonės, nebijantys iššūkių, darbo. Nejaučiame, kad esame kitokie, nei vietiniai gyventojai. Jei gyveni toje šalyje, jei nesi tik svieto perėjūnas ir nori įsitvirtinti, naudotis tos šalies privilegijomis, turi gerbti jų kalbą, tradicijas, šventes – tai savaime suprantamas dalykas.

 Dabar jau tikrai – Norvegija – mūsų namai. Pasigendu Lietuvos miškų, nors ir čia gamta nuostabi.
 
Tačiau pirmaisiais emigracijos metais traukdavo grįžti į Lietuvą, į gimtinės miškus ,,pašaudyti“ šerniukų šeimyną, galingus stumbrus ar maurojančius briedžius?

Pirmaisiais metais dar nebuvome taip ,,įaugę“ Norvegijoje, vis traukė pasidairyti po Lietuvos miškus, o ir visokie reikalai tėvynėje... Bet darbai, šeimos rūpesčiai – gyvenimo rutina vis retino keliones į gimtinę.
Pamažu atsivėrė didesnės galimybės pomėgiui fotografuoti, pakeliauti.



Tiesa, Lietuvos miškuose teko nupaveiksluoti daug nuostabių kadrų: šerniukų šeimyną, vėlų rudenį prieš poravimosi šaukiantį į kovą varžovus briedį, baikščias stirnaites, na, ir daug kitų miško gražuolių. Juk gyvūnai visur yra įdomūs, savaip kiekvienas gražus, tik reikia tai pastebėti ir ,,pagauti“.

Dabar  tikriausiai tavo fotografavimo akiratis žymiai prasiplėtė. Į kokias kūrybines ekspedicijas ir su kokiais draugais iš Lietuvos teko vykti į Norvegijos šiaurę? Kaip reikia tam pasiruošti? Koks patirtas įspūdis, nuotykis?

Į Norvegijos šiaurę – Dovrefjell – keliavau net keturis kartus. Tikslas buvo nupaveiksluoti jau nykstančius šiaurinius avijaučius. Dovrefjell, išvertus į lietuvių, yra ,,kalnų kalnas“. Tai kalnų grandinė Norvegijos šiaurėje su aukščiausiu kalnu Snohetta, kuris yra 2 286 m aukščio – bene aukščiausia Norvegijos viršūnė. Smalsiems turistams Norvegijos šiaurėje yra sukurtos geros sąlygos. Miesteliuose Opdalis, Dumbosas, Dovre yra puikūs viešbučiai.

Žiemą čia įspūdinga. Optimali temperatūra – 20. Dažnai siaučia sniego pūgos. Kadangi mes su Mariumi Čepuliu – žinomu Lietuvos gamtos fotografu – keliavome ne pramogauti, tad ir pasiruošėme tinkamai: specialūs šilti rūbai, sniegbačiai, tam pritaikyti palapinė ir miegmaišiai. Iš tikrųjų, tai nemažai iššūkių reikalaujantis turas.


Avijaučiai klajoja snieguotais kalnynais. Jų ieškant teko nemažai pabraidyti po pusnis, pavargti kaip reikiant. Arti prie tų milžinų negalima prisiartinti, jie gali būti agresyvūs. Todėl turėjome elgtis labai atsargiai ir apdairiai. Fotografavome su itin jautriais ir galingais fotoobjektyvais. Nuotraukos išėjo tikrai įspūdingos, susilaukė ir ypatingo pripažinimo.
 
Kiek žinau, keliavote ir po Afriką, kokie įspūdžiai iš šių kelionių? Kokiomis aplinkybėmis teko paveiksluoti plėšrius gyvūnus?

Kelionė po Namibiją paliko neišdildomus įspūdžius. Tai nepaprasta šalis, pietvakarių Afrikoje, Atlanto vandenyno pakrantėje. Namibija – viena sausiausių šalių, dykumos dengia beveik visą teritoriją. Unikali gamta, žvėrių įvairovė, malonūs, civilizacijos nesugadinti žmonės – tikras fotografų rojus. Ten pabuvojęs, supranti, kad mes visi stipriai pagadinti civilizacijos raidos…



Buvo daug nuotykių, fotografuojant žvėris, – teko ir bėgti nuo agresyvaus dramblio, sveriančio apie 4,5 tonos. Dykumoje paveikslavome tik iš mašinos, nes aplink tyko plėšrūnai. Kelionės tikslas buvo aptikti dykumų liūtus, tačiau nepavyko. Tikiuosi, nuvykti ten dar kartą. Norėčiau ir šeimai – žmonai ir dukroms – parodyti Namibiją. Šioje Afrikos šalyje sudarytos puikios ir gana saugios sąlygos savarankiškiems keliautojams, turistams.

Kokias kitas šalis teko aplankyti ir kokius įspūdingiausius gyvūnus nupaveikslavai?

Kiekvienais metais su šeima aplankome svetimas šalis Europoje (Vokietiją, Ispaniją, Prancūziją ir kt.), Jungtinius Arabų Emiratus ir Pietų Azijoje: Šri Lanką, Tailandą, Maldyvus. Ten atostogaujame. Maga pabuvoti šiltuose kraštuose žiemą, kai Bergene žvarbu, pliaupia šalti lietūs. Įdomu susipažinti su kitomis kultūromis, stebėti nuostabią gamtą ir žmones.

Kelionėse su šeima tampu fotografu mėgėju.




Maldyvuose žavėjomės povandeniniu pasauliu – padariau daug gražių nuotraukų: vėžlių, ryklių, murenų ir kitų gražuolių egzotiškų žuvų; Jungtiniuose Arabų Emiratuose – dykumoje keliaujančius kupranugarius...

Dalyvavai Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkurse ,,Gintarinis žaltys 2012“. Ar tikėjaisi, kad bus pastebėtos ir tavo  nuotraukos? Kur galima pamatyti tavo nuotraukų?

Nemėgstu girtis, bet pradžiugino, kad patekau į konkurso finalą tarp stipriausių Lietuvos gamtos fotografų. Nominacijoje „Gamtos menas“ tapau nugalėtoju.  

Fotoalbume „Lietuvos laukinės gamtos fotografija 2012“ yra ir mano nuotraukų. Teko bendradarbiauti su leidykla ,,Lututė“. Jų leidinys ,,Žurnalai apie gamtą“ publikavo mano nuotraukų. Mano nuotraukos papuošė ir kalendoriaus ,,Gamtos metai 2013“ viršelį.

Jei kam įdomu – mano daug gamtinių nuotraukų su gyvūnais yra tinklalapyje: http://www.naturephoto.lt/fotografas/kestutis_vecka. http://en.naturephoto.lt/photographer/kestutis_vecka
 
Kokie pavojai kartais tyko laukinėje gamtoje ir kokie momentai atsveria baimes ir tampa unikaliais kadrais fotografijoje? Ką labai norėtum nupaveiksluoti? Kur dar nukeliauti?

Saugiausia fotografuoti Europoje. Na, gali pulti avijaučiai, šernų patelės, atsivedusios jauniklius. Afrikoje iš mašinos išlipti praktiškai negalima...



Tikras kaifas apima, kai pamatai iš miško, paskendęs ryto rūke, išdidžiai žengia riaumojantis girių karalius elnias.



Užfiksavom ir nepaprastą akimirką Namibijoje, kai dramblys, stovėdamas ant užpakalinių kojų, su priekinėmis purtė nuo medžio vaisius. Nemaža adrenalino dozė – stebėti, kaip grumiasi, dauždamiesi vienas į kitą ragais, milžiniški avijaučiai. Ko gero, kiekviena gera nuotrauka yra ir nepakartojamas kadras.


Svajoju nufotografuoti Brazilijos džiunglėse leopardų, Suomijoje – meškų; aplankyti kitas Afrikos šalis, Svalbardo salyną (Norvegijos Arktyje). Svajonių yra, bet svarbiausia – sveikata ir turėti apmokamą darbą.



Ar galima tave pavadinti gamtos mylėtoju? Juk ne taip paprasta pagauti kadrus su kiaunėmis? Gyvendamas Bergene, irgi važiuoji į mišką, prisijaukinai kiaunių šeimyną.

Tikrai, mane galima vadinti gamtos mylėtoju. Bergene, netoli namų miške, esu prisijaukinęs kiaunių šeimynėlę. Ten pastačiau maskuojamąją palapinę, stovi visus metus. Iš vakaro nuvežu medaus, razinų ir rytą tyliai laukiu pasirodant smagurės. Ji niekada nepraleidžia savo gardžių pusryčių. Gardėsius dažnai vežame su dukromis. Joms taip pat labai patinka miškas ir jo gyventojai.







Dėkoju už pokalbį ir linkiu daug nuostabių kadrų.
Kalbino Vitalija Biliūnaitė – Jakubauskienė
Pašnekovo nuotr.
 

Reklama