Visą gyvenimą mane persekiojo klausimas: negi tai viskas, tik tiek aš galiu? Darželis, mokykla, universitetas, darbas, karjera, pensija… Galite į tarpus įterpti: vaikai, daktaro laipsnis, direktoriaus pareigos, milijonas sąskaitoje… Ar tai tikrai viskas? Mėsos gabalas atliko savo funkciją ir į kapus?
Sutiksit, kad visi šioje Žemėje, išskyrus žmogų, atlieka jiems skirtą užduotį: žolė maitina triušį, triušis – vilką, medžiai duoda riešutus, kuriais maitinasi voverės ir t.t. Viskas turi savo prasmę ir tikslą. O kokia mūsų gyvenimo prasmė? Atmeskime standartus, tokius kaip – gyvenau dorai, dirbau 35 metus, užauginau vaikus, pastačiau namą, pamačiau pasaulio, aš geras žmogus. Bet kažko trūksta, kažkokia tuštuma viduje. Mes visada trokštame kažką padaryti, kad tai įvertintų kiti daugiau, stipriau, geriau. Bet ko mes iš tiesų norime patys giliai širdyje? Ar suprantame, ar žinome tai?
Kažkas iš mūsų bando ieškoti dvasinio mokytojo, guru, kažkas bando atrasti save religijoje, kažkas skaito ir gyvena pagal šimtus tūkstančių parašytų knygų apie asmenybės ugdymą, dvasinį tobulėjimą, pasąmonės jėgą, sėkmės biblijas, norų išsipildymus ir t.t., ir t.t.
Bet mes nebandome įsiklausyt į save, ir vėl paliekame viską spręsti kitiems. Nes taip lengviau. Nes, jei nepasiseks, bus galima sakyti, kad tai ne mūsų kaltė. Juk darėme, kaip visi. Ir paieškos prasideda iš naujo.
O gal užtenka apgaudinėti save? Vergauti sistemai, tradicijoms, nuostatoms ir nusistatymams, rėmams, kuriuos mums pastatė, neklausdami, ar norime mes jų? Vaikas į šį pasaulį ateina su švaria Siela ir protu. Jis džiaugiasi viskuo, ką mato aplink save. Viskas šiame pasaulyje jam atrodo tobula ir nepakartojama, kol prasideda visiškai ne tai, dėl ko jis atėjo į šį gyvenimą.
Tik jis spėja paaugti, o jam jau sako: „Negalima to! Negalima ano!“ Kodėl!? „Todėl, kad taip turi būti!“ Bet kodėl? „Nes taip priimta. Taip buvo iki mūsų.“ Bet kodėl? Nežinodami atsakymo ir patys, mes sakome užaugsi, suprasi!
Kitą dieną jis pradeda vėl klausti to paties. Jis juk jau viena diena vyresnis! Jam sako: „Atstok, mes suaugę, neturime laiko tavo nesąmonėms, neturime laiko tau.“ Ir niekada neturės, patikės jo auklėjimą darželiui, mokyklai, universitetui, gatvei. O jai vaikas nepateisins jų lūkesčių, kaltins visus, tik ne save.
Ar suprantame, kad mes esame vergai? Paklūstam tėvų norams, užgaidoms, bandome realizuoti savo tėvų neišsipildžiusias svajones, o savo svajones realizuoti bandysime per savo vaikus. Mokykloje mokomės, net jei neįdomu, nes taip reikia, taip priimta. Už gerą pažymį gausi gal dviratį, už blogą panieką. Dar nespėję suprasti savęs, savo kelio, pamatyti gyvenimo, mes turime apsispręsti, kur stoti, ką studijuoti, kuo būti. Keturi, septyneri metai mokslų dėl perspektyvaus ir pelningo, bet nemėgiamo darbo. Po to karjera, paskola banke keturiasdešimčiai metų, gyvenimas nuo savaitgalio iki savaitgalio, laiko stoka sau pačiam. Rutina, nuobodulys, apatija, depresja, kiekvienam žinomi žodžiai. Ir mes laiminga visuomenė?
Kiek iš mūsų gali pasakyti, kad noriai eina į darbą ir taip pat noriai skuba po darbo į namus pas mylimą žmogų? Apsidairykim aplink save, pažvelkim į savo draugus ir pažįstamus, kiek tokių laimingųjų tarp mūsų?
Mes, be abejo, mokame save apgaudinėti gražiais rūbais, mašinomis, statusu visuomėneje ar kitokiomis „gėrybėmis“. Tačiau ar mums viso to reikėtų, jei mes būtume vieni negyvenamoje saloje? Ar mes turėtume tiek psichinių ir psihologinių problemų, streso ir nerimo? Ne. Tai reiškia, kad mūsų tikslai yra klaidingi ir mes gyvename iliuzijose.
Jei sutinkate su manimi, reiškia atėjo metas atrasti tikrąjį savo Aš, pažinti save iki galo. Ne su jogos ar meditacijų pagalba, ne sumokant kažkam kitam, kas pažadės sutvarkyti ir išspręsti visas jūsų bėdas. O dirbant pačiam ir pačiam siekiant būti laimingu, žinoti savo kelią, savo prigimtį ir savo tikslą.
Ar Jūs nebijotumėte dirbti uoliai su savimi, ir tik su savimi, tam kad pakeistumėte viską, kas yra aplink Jus?
Karma – atlygis, pamoka. Visuma visų gerų ir blogų darbų, atliktų asmens ankstesniuose ir šiame gyvenime, kuri apsprendžia likimą šiame ir būsimuosiuose gyvenimuose.
Visi esame patyrę akimirkų, kai atrodo, kad čia jau buvai, šitą jau matei, girdėjai, išgyvenai. Daugumai iš mūsų yra buvę, kad susimąstęs pasukti ne tuo keliu, pyksti dėl to, bet po to sužinai, kad ten buvo kamštis ar net avarija. Kas tai? Angelas sargas? Likimas? Nuojauta ar intuicija? Visi žino posakį – ką padarysi, matyt, nelemta. Bet ar mes suprantame, kas yra likimas?
Jis yra, bet mes jį kuriame patys, ir jis permainingas, nes galime pasukti į dešinę arba į kairę. Dauguma iš mūsų norėtų žinoti, kur pasukti ir kas už to posūkio laukia. Todėl ir dygsta, kaip grybai po lietaus, būrimo salonai, daugėja ekstrasensų, astrologų, kurie, rodos, geriau žino apie jus, negu jūs patys apie save.
Ar tai normalu?
Kol nesuprasime, kad mes patys esame kūrėjais ir viskas priklauso tik nuo mūsų, mūsų gyvenimas nebus mūsų.
Nėra nepagydomų ligų, nėra neišsprendžiamų problemų. Yra žmonės, kurie nori nekeisdami savo įpročių, nesikeisdami patys, kažkaip pasveikti, būti laimingais, turtingais. Per daug nesistengia arba visiškai nieko nedaro, tik pergyvena, tik nori.
Aš esu vienas iš Jūsų, kuris nusprendė pakeisti savo gyvenimą ir susigrąžinti jo kontrolę. Apie savo atradimus ir pasiekimus dalinsiuosi su Jumis ir pasakosiu Jums naujo savo gyvenimo istoriją. Ar jūs su manimi?
Jevgenij Černyš
