Žmogiškas Dievas ir dieviškas žmogus: režisierius Fabio Ceresa – apie dieviškosios dalelės svarbą

Šiuolaikinio italų režisieriaus Fabio  Ceresos sukurtas Josepho Haydno „Pasaulio sutvėrimo“ pastatymas pirmą kartą rampų šviesą išvydo 2021 m. Itrijos slėnio festivalyje Italijoje, Martina Frankos miestelyje. Režisierius neslepia turįs įprotį dirbdamas pasižymėti dalykus, kurie praverstų būsimiems jo darbams, todėl drąsiai teigia, kad lietuviškoji premjera žada būti tobulesnė už itališkąją.

„Šis J. Haydno kūrinys yra oratorija, o tai reiškia – sukurtas labiau klausytis, nei žiūrėti. Tad jo vizualumas jau atspindėtas muzikoje, žadinančioje klausytojų vaizduotę. Čia galima išgirsti griaustinį, jūros bangavimą, karvės mūkimą, liūto maurojimą, vabzdžių zyzimą – kompozitorius garsais perteikė turtingą gamtos koloritą. Negana to, J. Haydnas įgarsino ir saulę, ir mėnulį, ir žvaigždes – visa tai, kas kasdienybėje nei girdima, nei apčiuopiama. Kūrinio pradžioje girdime begalinį chaosą, tačiau užtenka vos keturių taktų, ir įvyksta galingas visatos sprogimas – Dievas sukuria šviesą“, – pasakoja festivalį „LNOBT Open“ pradėsiančios premjeros režisierius F. Ceresa.

Dievas – kaip mažas vaikas

Svečias iš Italijos teigia nesiekęs kurti žinomos biblinės istorijos iliustracijos – tai labiau abstraktus pasakojimas, kuriame ypatingai didelė reikšmė tenka choreografijai. Choreografo Mattia‘os Agatiello vadovaujamos trupės „Fattoria Vittadini“ šokėjai „Pasaulio sutvėrimo“ scenoje vaizduoja ne tik biblijos personažus, bet ir ištransliuoja pagrindines premjeros žinutes.

„Pagrindinis šios istorijos veikėjas yra Dievas – ir jis iš tiesų veiks scenoje. Bet kaip sukurti Dievo įvaizdį, jo personažą? Mūsų „Pasaulio sutvėrimo“ versijoje iš pradžių ir Dievo nebuvo – jis slypėjo chaoso branduolyje kaip kiaušinyje. Tai, kas vyksta po didžiojo sprogimo, jam pačiam yra nauja – Dievas, tverdamas pasaulį, žaidžia kaip mažas vaikas, todėl jo tvariniai ne visuomet tobuli.

Ryšį tarp dieviškojo ir žmogiškojo pradų mums padės perteikti skirtingi menai, nes meno pajauta yra dieviškoji žmogaus dalis. Todėl kiekviena iš pasaulio sutvėrimo dienų pastatyme bus skirta konkrečiai meno šakai: pirmoji – architektūrai, antroji – poezijai, trečioji – tapybai, ketvirtoji – muzikai, penktoji – šokiui, šeštoji – skulptūrai“, – aiškina F. Ceresa.

Pasaulio šviesos spektras

Šokėjai pastatyme įkūnija dieviškąją aplinką, o solistai – tai angelai, Dievo pagalbininkai, ir kiekvienas iš jų šiame spektalyje turės savitą, jo misiją atspindinčią kūno kalbą. 

Choreografas M. Agatiello su režisieriumi F. Ceresa sėkmingai bendradarbiauja jau beveik dešimtmetį. Ne pirmą kartą su jais darbuojasi ir  scenografas Tiziano Santi: visus tris italų kūrėjus Lietuvoje jau pažįstame iš naujausio „Traviatos“ pastatymo LNOBT scenoje.

Kostiumų dailininkas Gianluca Falaschi Lietuvoje dirba pirmą kartą, bet, pasak F. Ceresos, Italijoje šis kūrėjas laikomas savo srities superžvaigžde: „Būtent G. Falaschi dėka kiekviena iš pasaulio sukūrimo dienų scenoje turi ne tik savo meno rūšį, bet ir spalvą: užgimusi šviesa spektaklyje pereina ištisą spalvų spektrą. Todėl ypatingai svarbus čia tampa šviesų dailininko Levo Kleino darbas: su juo prieš porą metų Vilniuje sėkmingai bendradarbiavome ir „Traviatoje“.

Vienas žymiausių Italijos dirigentų Arturo Toscanini kažkada yra pasakęs, kad lauke tinka tiktai žaisti futbolą – jokie kiti renginiai ten neturėtų vykti. Bet nuo to laiko, kai buvo ištarta ši frazė, praėjo šimtas metų ir daug kas pasaulyje pasikeitė: dabar turime pažangias garso ir apšvietimo sistemas, leidžiančias stebėti kokybiškus kultūros renginius atvirose erdvėse. Valdovų rūmų kieme turime dar ir puikią akustiką, kuri mums padės sukurti puikią vasaros vakaro atmosferą“, – neabejoja režisierius. 

Šimtai skirtingų Dievo veidų

Savęs F. Ceresa nepavadintų tikinčiu žmogumi: „Greičiau esu kažkur tarp agnostiko ir ateisto. Aišku, aš netikiu ant debesies sėdinčiu senuku balta barzda, sprendžiančiu, kas eis į pragarą, o kas į rojų. Bet esu giliai tikintis žmogiškumu ir manau, kad jeigu dieviškoji dalelė išties egzistuoja – tai ji yra kiekviename iš mūsų.

Paskutiniame J. Haydno „Pasaulio sutvėrimo“ chore angelai gieda apie tai, kad Dievas turi būti šlovinamas visomis kalbomis. Ir mes scenoje rodome skirtingus Dievo veidus, jo įvaizdžių gausą įvairiose pasaulio religijose, baigdami šią seką Jėzaus Kristaus įvaizdžiu. Nelaikau savęs tikinčiu, bet negaliu paneigti to, kad Jėzaus Kristaus pavyzdys ir mane formavo kaip žmogų, nes jis – mūsų kultūros dalis. Pagrindinė šio „Pasaulio sutvėrimo“ pastatymo mintis: pats žmogus yra dieviškas. Galbūt tam Dievas ir sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, kad pasaulyje amžinai gyvuotų kūrybos procesas. Jį galima vadinti pagrindine Dievo ir žmogaus jungtimi“, – sako „Pasaulio sutvėrimo“ pastatymo autorius, ypatingai besidomintis aštuonioliktojo amžiaus muzika.  

Premjeros Vienoje ir Vilniuje

Dvi J. Haydno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ premjeros Vienoje įvyko aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje: 1798 m. – privati, skirta aukštuomenei, o 1799 m. – ir vieša, kur naująjį kūrinį galėjo išgirsti visi miestiečiai. Abi susilaukė didelio pasisekimo.

Dar po dešimtmečio, 1809-aisiais, „Pasaulio sutvėrimas“ nuskambėjo Vilniaus rotušėje ir tapo viena iš pirmųjų šiame mieste atliktų oratorijų. Jos pristatymu tada rūpinosi garsus Vilniaus universiteto medicinos profesorius Josephas Frankas, kurio žmonai dainininkei Christine‘i Gerhardi pats J. Haydnas dedikavo soprano (Ievos ir angelo Gabrieliaus) partijas savo oratorijoje. Ji atliko jas premjeriniuose koncertuose Vienoje, o vėliau – ir Vilniuje.

Birželio 27 ir 28 dienomis festivalyje „LNOBT Open“ pristatomą premjerą diriguos vokiečių dirigentas Valentinas Egelis, nuo 2021 m. dirbantis Kroatijos nacionalinio teatro ir Rijekos simfoninio orkestro meno vadovu. Adomo ir Ievos partijos festivalio premjeroje atiteko bosui Joriui Rubinovui ir sopranui Monikai Pleškytei. Trijų angelų – Gabrieliaus, Rapolo ir Urielio – partijas atliks Lina Dambrauskaitė, Raimundas Juzuitis ir svečias iš Jungtinės Karalystės Ruairi Bowenas.

Renata Baltrušaitytė

Nuotr. aut. Clarissa Lapolla