Žinoti, tobulėti ir dalintis. Pokalbis su smuikininku Januszu Wawrowskiu

Tamsų žiemos vakarą jaukioje Vilniaus kavinėje susitinkame trise – aš, smuikininkas Januszas Wawrowskis ir legendomis apipintas Antonio Stradivari smuikas, pagamintas 1685-aisiais. Kol smuikas saugiai ilsisi dėkle, su žymiu smuikininku, iš Varšuvos repeticijoms į Vilnių atvykusiu Fryderyko Chopino muzikos universiteto profesoriumi šnekučiuojamės apie neatrastą lietuvių ir lenkų kūrybą, jo smuiką, solisto karjeros iššūkius ir dar šį bei tą.

J. Wawrowskis sako, kad mes, – lenkai, lietuviai ir kitos Rytų Europos tautos, – turėtumėme kur kas labiau vertinti savo kompozitorių kūrybą: daugiau jos išleisti, įrašyti, dalintis žiniomis apie ją tarpusavyje. Kaip vieną tokių iniciatyvų drąsiai galima įvardinti koncertą „Per nailono uždangą. Vytautas Bacevičius ir Grażyna Bacewicz“. Vasario 4-ąją Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje skambės Vytauto Bacevičiaus Simfonija Nr. 6 „Kosminė“ („Symphonie cosmique“), op. 66, Grażynos Bacewicz Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 4 ir suomių kompozitoriaus Einojuhani Rautavaara Simfonija Nr. 7 „Angel of Light“ („Šviesos angelas“).

Lietuvoje Vytautas Bacevičius pažįstamas kaip lietuvių pianistas ir vienas pirmųjų modernių kompozitorių, tačiau jo sesuo Grażyna Bacewicz priskiriama lenkų nacionalinei kultūrai, tad jos vardas linksniuojamas retai. Ar tokia skirtis egzistuoja ir Lenkijoje?

Taip. Lenkijoje Grażyna Bacewicz plačiai žinoma kaip kompozitorė ir smuikininkė, o apie Vytautą Bacevičių žinoma nedaug. Tikriausiai taip yra todėl, kad V. Bacevičius, kitaip nei sesuo, savo noru pasirinko Lietuvos pilietybę. Vis dėlto daugelis žino pusiau lietuvišką, pusiau lenkišką Bacewicz kilmę, aš pats gana išsamiai domiuosi ir komplikuota jos šeimos istorija. Po aštuoniolikos bendro gyvenimo metų Bacewicz tėtis pabėgo į Lietuvą, nes norėjo gyventi ten, o mama Marija liko čia, Lenkijoje. Tarpukariu Vinco ir Marijos Bacevičių gyvenimas Lodzėje buvo labai nelengvas – abu buvo muzikantai ir mokytojai, tad manė, kad Lietuvoje su keturiais vaikais būsią lengviau. XX amžiaus viduryje net ir iš Lenkijos patekti į Lietuvą nebuvo taip paprasta, tad visos Lenkijoje likusios šeimos prašymas kirsti sieną buvo patenkintas per vėlai – kai Vincas Lietuvoje jau buvo miręs. Ši istorija labai liūdna, tad džiaugiuosi, kad šiuo koncertu galėsime vėl savotiškai sujungti šią šeimą, o kartu ir lenkų bei lietuvių kultūras.

Kiek plačiai Grażyna Bacewicz žinoma Lenkijoje? Ar ji vertinama kaip svari nacionalinė kompozitorė?

Ji yra žinoma, bet, mano nuomone, vertinama nepakankamai. Žinomi Bacewicz simfoniniai ir kameriniai kūriniai, tačiau nedaug kas žino, kad ji sukūrė septynis nuostabius koncertus smuikui. Man, kaip smuikininkui, įdomu, kad jos koncertai smuikui, parašyti tarp 1930-ųjų ir 1960-ųjų, atspindi ne tik Bacewicz kūrybinio stiliaus evoliuciją, bet ir XX a. komponavimo principų ir estetikos raidą. Pirmasis koncertas smuikui yra postromantinis, o paskutinis – labai modernus, sakyčiau, novatoriškumu pranoksta net Witoldo Lutosławskio kūrybą. Kartu visuose koncertuose puikiai atskleistos techninės smuiko galimybės, išmaniai panaudotas ir folkloras. Jaučiu, kad dabar kyla nauja susidomėjimo Bacewicz kūryba banga, tad labai tikiuosi, kad jos muzika bus atpažįstama ne tik Lenkijoje, bet ir tarptautiniu mastu.

Atsižvelgiant į laiko kontekstą, svarbu, kad Bacewicz buvo moteris kompozitorė. Ar tuomet ji buvo žinoma?

Grażyna Bacewicz buvo pirmoji lenkų muzikė moteris, pasiekusi tiek daug ir kaip kompozitorė, ir kaip smuikininkė. Man labai svarbu parodyti moters laisvę ir galimybes, nes po Antrojo pasaulinio karo moterims tikrai nebuvo lengva siekti profesinių aukštumų. Bacewicz sėkmę puikiai iliustruoja įvairūs amžininkų prisiminimai, kuriuose pasakojama, kad jos vyrą – žymų gydytoją, – visi žinojo kaip Grażynos Bacewicz vyrą. Mane labiausiai žavi, kad Bacewicz buvo šimtu procentų menininkė ir šimtu procentų žmogus – sugebėjo suderinti ir šeimos gyvenimą, ir sėkmingą karjerą, nieko neaukodama.

Koncerte atliksite Bacewicz Koncertą smuikui ir orkestrui Nr. 4. Ką jums asmeniškai reiškia šis kūrinys?

Tai bus šio kūrinio premjera, kuri man asmeniškai labai svarbi. Kaip smuikininkas jau esu sukaupęs nemažą patirtį, teko groti labai daug ir įvairios muzikos, bet niekada negrojau Bacewicz kūrinių. Tiesą sakant, atlikti jos kūrybos man niekada niekas nesiūlė, tai buvo mano paties idėja. Be to, be Fryderyko Chopino muzikos universiteto, kuriame dirbu, orkestro, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras buvo pirmasis, sutikęs su manimi atlikti Bacewicz koncertą smuikui. Labai džiaugiuosi galėdamas groti kūrinį, kuris man yra didelis atradimas. XX a. kontekstuose nėra tiek daug kompozitorių, kurie muziką smuikui kūrė tikrai profesionaliai, nes komponuoti šiam instrumentui nėra lengva. Bacewicz koncertas, kurį atliksiu Vilniuje, yra sudėtingas techniškai – labai solistiškas, leidžiantis pasireikšti atlikėjo virtuoziškumui, tačiau kartu jis atskleidžia smuiko garso grožį ir išlaiko balansą tarp solisto ir orkestro. Jį groti lengva ir malonu.

Grojate žymiojo Antonio Stradivari smuiku, pagamintu 1685-aisiais, jį gavote kaip atlygį už lenkų kultūros sklaidą pasaulyje. Ar koncerte Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje grosite šiuo instrumentu?

Taip. Šį smuiką po Antrojo pasaulinio karo vienam lenkų smuikininkui nupirko Lenkijos verslininkas. Lenkijoje buvo ne vienas Stradivari smuikas: vien Lodzėje, kur gyveno Bacevičių šeima, gyveno dvi turtingos verslininkų šeimos, kurios nupirko kelis šio meistro instrumentus. Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą į Lenkiją įžengusi sovietų armija visus smuikus pavogė. Su vienu jų grojo žymus rusų smuikininkas, ir, žinoma, šių instrumentų nebeatgausime. Smuikas, kuriuo groju aš, buvo atvežtas iš Italijos. Ten jis buvo laikomas kaip vienos šeimos turtas, tačiau juo niekas negrojo iki pat XX amžiaus. Smuikas yra labai geros būklės, tačiau juo ilgai niekas negrojo, tad vien norėdamas atverti jo garsą užtrukau keletą metų.

Koks jausmas groti tokiu smuiku?

Pirmiausiai, nuostabu savo rankose laikyti tokį antikvarinį daiktą, pajausti istorijos didybę. Bet nuostabi ir techninė šio instrumento garso kokybė. Nesuvokiama, kaip XVII–XVIII amžiais gyvenę meistrai galėjo pagaminti pačius geriausius visoje žmonijos istorijoje instrumentus, kurie puikiai dera su šiuolaikinėmis technologijomis. Tuometinių smuikų stygos buvo gaminamos iš gyvulių žarnų, tad nebuvo tokios stiprios kaip tos, kurios gaminamos šiandien – šias galima įtempti daug labiau. Tačiau senieji instrumentai su moderniomis stygomis skamba kur kas geriau nei su autentiškomis. Neįtikėtina, kaip puikiai sena smuiko gamybos technologija dera su nauja!

Ar Stradivari smuiku groti lengviau nei kitais?

Stradivari smuiku groti nėra lengva. Reikia išmokti, kaip prie šio instrumento prisiliesti: turi būti švelnus ir griežtas. Stradivari smuikai labiausiai tinka solistams, nes jų garsas yra labai stiprus, bet kartu švelnus. Groti šiais instrumentais gali tik patyrę smuikininkai, nes suderinti švelnumą ir jėgą nėra lengva. Stradivari norėjo sukurti smuiko garsą, prilygstantį žemam moteriškam balsui. Šią garso idėją jis siejo su garso vibracijomis, kurias patiriame būdami motinos įsčiose – juk pirmas garsas, kurį kūdikis atpažįsta, yra motinos balsas. Galbūt Stradivari smuikų garsas mus ir žavi kaip tik todėl, kad jo skleidžiamas vibracijas siejame su tomis, kurias patiriame dar neatėję į šį pasaulį.

Ar dažnai keičiate smuikus? Ar lengva juos keisti?

Smuikus keičiu retai, nes smuikininkui keisti instrumentus nėra lengva. Smuiko keitimą prilyginu kūno traumai – susilaužius koją ar kitą kūno dalį, prireikia reabilitacijos. Jauti, kad tai yra tavo koja, bet reikia iš naujo išmokti ja vaikščioti. Tokią patirtį galima prilyginti smuiko keitimui – instrumentas toks pats, bet pojūtis juo grojant yra naujas, tad reikia prisitaikyti.

Buvote apdovanotas už lenkų kultūros sklaidą pasaulyje. Ar nemanote, kad mes, Rytų Europos regiono gyventojai, esame šiek tiek per jautrūs nacionalinės kultūros sąvokos ir sklaidos klausimais?

Mes ilgą laiką gyvenome po geležine uždanga, tad neturėjome progų savo meno parodyti ne tik pasaulio, bet ir savo šalies kontekstuose. Aš vis dar atrandu, kad egzistuoja tokie kompozitoriai kaip Vytautas Bacevičius, Pēteris Vaskas ar Arvo Pärtas. Čia, buvusiame sovietiniame bloke, apie savo menininkus komunikuojame nepakankamai ne tik Vakarams, bet ir tarpusavyje. Omenyje turiu visai ne patriotinius jausmus, o tiesiog technines komunikacijos užduotis. Štai didžiąją lenkų kompozitorių, gyvenusių XIX–XX a. sankirtoje, kūrybos dalį galima atrasti senose Vokietijos bibliotekose, nes būtent ten tuomet buvo leidžiami jų kūriniai. Ką gali žinoti apie tokią muziką, kurios net nėra mūsų bibliotekose? Turėtume atlikti techninį darbą – šią muziką įrašyti ir išleisti, kad ji būtų prieinama ir mums patiems, ir tarptautiniuose kontekstuose. Tai įvairių kultūros institucijų politikos reikalas.

Ar kada nors atlikote lietuvių kompozitorių kūrinius?

Esu atlikęs Gedimino Gelgoto kūrinių. Šiuo metu daug skaitau apie V. Bacevičių, man būtų įdomu atlikti jo Koncertą smuikui ir orkestrui, tačiau nežinau, kur rasti šio kūrinio natas. Man patinka groti smuiko repertuaro klasiką, tačiau esu atviras ir naujam, plačiai nežinomam repertuarui.

Didžiąją jūsų repertuaro dalį sudaro kūriniai smuikui solo. Tai gana retas atvejis – muzikantai dažnai sako labiau mėgstantys kamerinį muzikavimą, kur techninės užduotys lengvesnės, be to, atsiveria muzikinio bendradarbiavimo galimybės, leidžiančios labiau susikoncentruoti į pačią muziką nei technines užduotis. Kodėl jūsų pasirinkimas kitoks?

Man patinka ir kamerinė muzika. Esu įrašęs gana daug kūrinių smuikui ir fortepijonui, tačiau tik nedidelę jų dalį sudaro sonatos – žanras, kurį išties galima pavadinti kameriniu, visas kitas repertuaras gana solistiškas. Groju ne tik solo su orkestru, bet ir solo rečitalius, kas smuiko kontekstuose yra gana neįprasta. Repertuaras smuikui solo yra labai sudėtingas, tačiau kai vienu ypu pagrojau visus 24 Niccolò Paganini kapričus, groti rečitalį man nėra sunku. Vis dėlto muzikavimas su kitais atlikėjais kamerinėje sudėtyje tobulėti ir vystytis skatina daug labiau nei grojimas solo. Tai yra tarsi antros muzikos studijos, atveriančios visai kitas tobulėjimo galimybes, tad pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriu ir kamerinei muzikai.

Groti solo sudėtinga, tikriausiai turi būti šiek tiek pamišęs?

Tikrai taip! Tačiau man tai labai patinka. Kiekvieną kartą, kai einu į sceną groti su orkestru, apie orkestrą galvoju kaip apie didelę kamerinę grupę, netraktuoju jo kaip akompanimento. Orkestras man yra labai svarbus, todėl kruopščiai išanalizuoju partitūrą, stengiuosi žinoti visų muzikantų partijas, šypsotis ir groti su orkestro muzikantais, o ne demonstruoti savo viršenybę. Tai man suteikia energijos pasilikti ten, kur esu. Tačiau kartais būna tikrai labai sunku, nes reikia visada būti geros techninės formos. Vis dėlto pats sunkiausias dalykas yra suvaldyti euforiją, kuri užpūsta būnant scenoje. Tuo metu jaučiuosi labai gerai, tačiau kitą dieną nebebūna energijos niekam. Tokį reiškinį menininkai vadina „kitos dienos sindromu“.

Ką manote apie klasikinės muzikos atlikėjo šlovę ir populiarumą? Ar svarbu būti žinomam?

Tai labai sunkus ir komplikuotas klausimas. Daugelis tikriausiai pasakytų, kad šlovė visai nesvarbi, nes džiaugsmą teikia pats muzikavimo procesas. Kaip muzikantas aš turiu tikslą groti kuo geriau, su kuo geresniais muzikantais. Noriu tobulinti savo muzikos atlikimo įgūdžius. Esu tikras, kad mes niekuomet nestovime vietoje – arba progresuojame, arba regresuojame. Vienas būdų progresuoti yra bendradarbiavimas su geriausiais pasaulio orkestrais, o kad to pasiektum, turi būti žinomas. Norėdamas groti su gerais pianistais, turi groti garsiose koncertų salėse, o tam reikia turėti gerus vadybininkus. A. Stradivari smuiko garso grožis labiausiai atsiskleidžia salėse, kuriose yra gera akustika. Visai tai nežinomam muzikantui yra sunkiai pasiekiama, tad muzikanto šlovė ir žinomumas yra tarsi spąstai.

Šlovė šiandien nesunkiai pasiekiama per socialinius tinklus. Gerai tai ar blogai?

Matau, kas vyksta socialiniuose tinkluose: kartais gana prasti muzikantai labai išgarsėja. Jeigu jų populiarumas apsiriboja socialinių tinklų kontekstais, nematau tame nieko blogo, tačiau mane labai liūdina, kai tokie muzikantai groja su žymiais orkestrais ar pasirašo sutartis su žymiomis įrašų kompanijomis ir yra traktuojami kaip klasikinės muzikos atlikėjai. Tikrasis menas neturi būti paremtas šlove. Tačiau kartais socialiniai tinklai kelią į pripažinimą sutrumpina ir labai talentingiems jauniems atlikėjams, kartais jie tiesiog pasitarnauja kaip paprastesnis komunikacijos kanalas ir būdas.

Kaip pakviestumėte klausytoją į koncertą „Per nailono uždangą. Vytautas Bacevičius ir Grażyna Bacewicz“?

Grażyna Bacewicz yra nuostabi ir tikrai verta dėmesio kūrėja! Visų pirma, ji moteris, pokario kontekstuose sugebėjusi pasiekti profesinių aukštumų. Dievinu jos muziką ir manau, kad tai puikiai perteikia mano griežimas. Jos kūryba yra labai ekspresyvi ir aistringa, tačiau jos lengva klausytis. Koncertas smuikui Nr. 4, kurį atliksiu, yra labai kinematografiškas, labai virtuoziškas, prisodrintas įvairių emocijų ir labai modernus – sakyčiau, net prilygstantis šiandienos muzikos komponavimo tendencijoms, ir ne tik akademinės, bet ir džiazo bei populiariosios. Savo estetika ši muzika labai artima šiandienai, be to, koncertas nėra ilgas, tad tikrai nepabos!