Žinia apie vaikų kulinarijos studiją sklinda iš lūpų į lūpas

Laima Šalkauskienė. Nuotr. iš asm. archyvo

Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro „Aušros“ ugdymo skyriaus kulinarijos ir konditerijos studija – kūrybiška erdvė 6–19 metų vaikams, kur vadovė Laima Šalkauskienė moko gaminti kasdienius ir šventinius patiekalus, tyrinėti skonius, lavinti kūrybiškumą bei komandinius įgūdžius.

Studijoje vaikai susipažįsta su konditerijos technologijomis, dekoravimo principais, ragauja skirtingų pasaulio virtuvių ir Lietuvos regionų patiekalus, mokosi sąmoningo požiūrio į maistą ir tvarumo. Nemažai jaunųjų kulinarų prisijungia išgirdę draugų rekomendacijas, nes žinia apie studiją sklinda iš lūpų į lūpas.

Štai ką apie savo darbą, vaikų kūrybiškumą ir kulinarijos magiją pasakoja Laima Šalkauskienė.

Kaip Jūs pati atradote savo kelią į kulinarijos ir konditerijos pasaulį?

Tikriausiai dar tada, kai mano močiutė išmokė mane sukti kastinį. Tai buvo gal prieš 25 metus.

Iš tikrųjų konditerija pradėjau labiau domėtis prieš šešerius metus. Tuo metu išvykau gyventi į Suomiją ir turėjau nemažai laisvo laiko. Ilgėjausi lietuviškų skonių, pyragų, bandelių, nors visiškai nesu smaližė. Kartą visa šeima buvome pakviesti į viešą renginį, iškepiau Zacherio šokoladinį pyragą, ir nuo tada prasidėjo mano eksperimentai konditerijoje.

Tai mano pomėgis, aistra ir begalinis smalsumas kaskart bandyti įvairiausių virtuvių patiekalus. Beje, turėjau progą mokytis suomiškos duonos kepimo su raugu, kareliškų pyragėlių, įvairiausių suomiškų pyragų, ruošti tradicinį suomišką vaišių stalą Kalėdoms, Velykoms.

Man patinka istorija, tradicinės šalies regionų virtuvės, domiuosi kulinarijos kultūra, kitų šalių virtuvėmis. Kelionėse būtinai aplankau tradicinį tos šalies restoraną. Vertinu autentiškumą patiekaluose ir domiuosi patiekalų istorija.

Kada pradėjote dirbti su vaikais ir jaunimu, ir kodėl pasirinkote darbą jaunimo centre?

Mano pedagoginis darbas prasidėjo dar 2000 metais. Net 19 metų išdirbau anglų kalbos mokytoja ir Erasmus+ projektų koordinatore Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje. Ten palikau dalį savo širdies.

Susiklosčius gyvenimiškoms aplinkybėms teko emigruoti į Suomiją. Ten taip pat dirbau mokytojo asistente, projektų koordinatore, su vaikais ir suaugusiais. Baigiau plataus profilio turizmo vadybos kursus. Gilinau žinias ir įgijau man neįkainojamos patirties autentiškame, istoriniame, suomiškas tradicijas ir kultūrą puoselėjančiame „Langin Kauppahuone” restorane, organizavau suomiškų tradicinių patiekalų gaminimo edukacijas imigrantams, pristačiau lietuvišką virtuvę regioniniame pasaulio šalių virtuvių mugėje.

Bet širdis traukė į Lietuvą, grįžau į mylimą Klaipėdą. Pradėjau ieškoti darbo švietimo srityje, radau Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro darbo skelbimą ir nusiunčiau paraišką – tiesiog taip paprastai. Centre vedu anglų kalbos užsiėmimus 5–10 metų vaikams ir dirbu kulinarijos–konditerijos studijoje. Taip atsirado puiki galimybė dalintis savo anglų kalbos žiniomis ir pomėgiu kulinarijai su jaunimu – tuo ir gyvenu.

Ar kulinarija gali ugdyti vaikų kūrybiškumą, atsakomybę ir net verslumo įgūdžius?

Be abejo. Mano ugdytiniai galėtų patvirtinti, kad neretai jiems primenu: „Būkit kūrybiški.“ Atsakomybės ugdymas taip pat neatsiejamas, kai tenka dirbti grupėje: susitarti, pasidalinti užduotis, galiausiai išmokti susitvarkyti darbo vietą, išplauti indus.

Visai neseniai organizavome Pyragų dienos akciją, o surinktas aukas skyrėme „SOS Vaikų kaimai“ organizacijai. Tokie renginiai ugdo vaikų empatiją, atjautą ir nuoširdumą. Taip pat planuoju užsiėmimų, susijusių su verslumo įgūdžių ugdymu.

Man labai aktuali sveikos gyvensenos, maisto tvarumo ir nešvaistymo tema — to paties siekiame ir studijoje: laikomės principo nešvaistyti ir vartoti ar naudoti produktus saikingai bei taupiai.

Kulinarijos–konditerijos studija nėra apie tikslą – tai apie procesą ir bendrystę. Manau, kad maisto kultūra vienija bendraminčius ir suteikia progą pažinti kulinarijos istoriją, papročius ir tradicijas.

Ar lengva sudominti vaikus ir jaunimą maisto gaminimu?

Kalbėjau su vaikais, kodėl jie pasirinko būtent kulinarijos–konditerijos studiją. Atsakymai buvo įvairiausi. Viena mergina sakė, kad jau nuo vasaros ieškojo, kuo galėtų užsiimti laisvalaikiu, išbandyti kažką naujo. Kitos mergaitės dažnai gamina su mama, išbando naujus receptus. Yra vaikų, kurie nori gaminti, bet mamos nenoriai įsileidžia juos į virtuvę – ir aš suprantu kodėl (juokiasi).

Turime ir vaikinų, kuriems įdomios kulinarijos paslaptys. Nėra kažkokių strategijų ar priemonių, kaip pritraukti vaikus į studiją – ateina vaikai, kurie tiesiog mėgsta gaminti ir valgyti, bent jau tie, kurie lanko kulinarijos studiją (juokiasi)

Beje, nemažai vaikų prisijungė išgirdę savo draugų atsiliepimus ar kvietimus – žinia apie mus sklinda iš lūpų į lūpas.

Kurie užsiėmimai ar receptai sulaukia didžiausio būrelio dalyvių susidomėjimo?

Kol kas dažniausiai gaminame tik konditerinius gaminius: pyragėlius, mielines bandeles, slyvų, obuolių, šokoladinius pyragus. Jau išbandėme ir picos, kibinų receptus – pavyko puikiai. Planuojame ir šventinių bei tradicinių patiekalų gaminimo užsiėmimus.

Gaminimo procesas, ingredientų tinkamo kiekio parinkimas (reikia sverti, matuoti) kartais pareikalauja net matematinių žinių! Vaikai stebi, kaip pyragas kepa, jiems įdomu, kokį rezultatą gauna.

Neseniai turėjome edukacinę išvyką „Kepinių paslaptys“ į „Iki“ kepyklą. Vaikai buvo sužavėti kepinių skoniu, pasirinkimu ir gamybos procesu.

Kol kas mes dar tik pradedame kurti savo kulinarijos–konditerijos studijos istoriją, nes studija įkurta tik šiais mokslo metais. Norėtume, kad tai būtų sėkmės istorija ir dėl to nuoširdžiai stengiamės.

Kaip Jūsų auklėtiniai reaguoja į naujas pasaulio virtuvių ar skirtingų laikmečių receptų eksperimentus?

Naujausių pasaulio kulinarijos tendencijų dar kol kas neanalizuojame ir neeksperimentuojame. Bet patikėkit – kartais paprasti tradiciniai kepiniai, kaip pavyzdžiui, varškės apkepas su morkomis ar moliūginės mielinės bandelės, vaikams, niekada negaminusiems, jau yra rimtas eksperimentas!

Turiu dvi grupes: jaunesniųjų 6–10 metų ir vyresniųjų 10–17 metų ugdytinių. Yra vegetarų, yra griežtų kritikų – skonis ne draugas – ir tai puiku. Diskutuojame, koks skonis kam labiau patinka, ko gaminyje trūksta ar galėtų būti daugiau, kas pavyko, kas ne, ir ieškome priežasčių. Visgi yra planų plėsti ugdytinių akiratį apie pasaulio virtuvių tendencijas.

Noriu paminėti, jog mūsų tėveliai taip pat įsijungia į mūsų veiklą netiesiogiai ir yra aktyvūs kritikai. Vaikai savo gaminius pasidalina ir neša namo paragauti šeimos nariams. Taip mes tik tobulėjame ir ruošiame mėgstamiausių patiekalų sąrašą. Kai kurie receptai netgi nukeliauja į kitus renginius, nes vaikai dalinasi receptais su savo aplinka, gamina su draugais namuose.

Ar pastebite, kad vaikų susidomėjimas kulinarija dažnai susijęs su kulinarinėmis laidomis ar socialiniais tinklais?

Manyčiau, kad ne, nes tik vos vienas kitas žino Lietuvos ar pasaulinio garso kulinarus. Tikrai buvo tokių, kurie net nežinojo, kas yra žagarėliai. Stebina, bet dabar žino (juokiasi).

Kas, Jūsų manymu, yra svarbiausia kulinarijoje – technika, kūrybiškumas ar meilė gaminti?

Be abejonės — meilė maisto kultūrai, gaminimui. Iš to gimsta kūrybiškumas, o kai dažnai gamini, atsiranda ir technika.

Mes nesiekiame profesionalumo — žinoma, tam tikri techniniai dalykai visgi svarbūs, kad gautume skanų rezultatą.

Dažniausiai gaminame pagal mano patikrintus receptus, bet visada pasiūlau vaikams pridėti pamatuotos improvizacijos — pasirinkti priedų, pakeisti vieną ingredientą kitu, pasitelkti kūrybiškumą dekoruojant pagamintus gaminius.

Ar galite papasakoti kokią nors linksmą ar netikėtą istoriją iš užsiėmimų studijoje?

Visai neseniai nutiko taip, kad „kepėme“ keksiukus neįjungtoje orkaitėje! Orkaitės funkciją nustatė, bet temperatūros neįjungė. Stovėjom ir stebėjomės, kaip čia taip ilgai niekas nekyla ir nesikeičia. Tik po kokio pusvalandžio stebėjimo, pravėrus orkaitę, paaiškėjo nesusipratimas. Bet rezultatas buvo geras, nors ir teko laukti ilgiau nei įprastai.

Būna, klausydami mano nurodymų, vaikai neatpažįsta prietaiso ar įrankio, kuriuo reikia naudotis — tada ieško, suka galvą, kas tai galėtų būti. Būna, neranda ir kokio ingrediento, klausia, kas tai yra — sakau: „Ieškokit.“ Virtuvė tampa paslapčių ir keistų prietaisų kambariu – toks patyriminis ir linksmas mokymasis padeda vaikams greičiau įsiminti ir išmokti.

Linksma būna, kai vaikai gauna užduotį ir pradeda gaminti – tai tikrai dažnai kreipiasi į mane ir sako: „Man reikia dviejų kiaušinių!“. Tenka ir kišenes parodyti, kad aš jų su savimi nesinešioju – viskas yra sudėta lentynose ir šaldytuve, reikia rasti ir paimti.

Kadangi siekiame taupyti ir ingredientus, ir laiką, stengiamės išvengti „nesėkmingų“ patiekalų – visada viena ar abiem akimis stebiu, kaip vaikai seka receptūrą ir gaminimo eigą.

Laukdami, kol iškeps mūsų patiekalas, žaidžiame stalo žaidimus, viktorinas – kuriame linksmą ir draugišką atmosferą. Ir tikrai neabejoju, netikėtų istorijų dar gali nutikti ateityje.

Ar yra kulinarijai negabių?…

Nėra negabių. Yra darbštesni, atidesni, kruopštesni ir mažiau darbštūs ar kantrūs. Talentą galima išugdyti, gabumus atrasti per praktiką. Jei iš lankančių ugdytinių išaugs pasaulinio lygio ir garso kulinaras – tai bus jo ar jos kruopštaus darbo, atsidavimo ir ilgo kelio kulinarijos link rezultatas. Galbūt kulinarijos–konditerijos studija kažkuriam ugdytiniui ir yra tinkama pradžia.

Kaip apibūdintumėte savo kolektyvą jaunimo centre? Ar bendradarbiavimas su kolegomis Jus motyvuoja?

KKLJC turi kelis padalinius ir skyrius, tačiau kalbant apie skyriaus „Aušra“, kuriam priklauso kulinarijos–konditerijos studija, kolektyvą – jaučiu pagarbą ir palaikymą. Pradėjus dirbti turėjau nuostabią mentorę Iloną Stančikienę, bet kokiu klausimu galiu visada kreiptis į skyriaus vedėją Liną Maslauskienę – gaunu reikšmingų patarimų.

Labai nuoširdžiai vertinu KKLJC vadovybės pasitikėjimą ir tikėjimą manimi. Vos tik pradėjau dirbti, Mokytojų dienos proga mane pasveikino su 20 metų pedagoginio stažo sukaktimi. Sveikinimas iš tiesų buvo labai netikėtas.

Man tik reiktų atsiprašyti skyriaus pastate dirbančių kolegų už sklindančius vanilės, cinamono kvapus iš virtuvės – jie tikrai erzina iki vėlaus vakaro dirbančius be vakarienės mokytojus ir kitus darbuotojus.

Tai nėra ramus užutekis – kolektyve yra žmonių, kaip ir jūroje, pilna skirtingų bangų, bet tos bangos kažkaip sutelpa toje pačioje jūroje (juokiasi).

Visa mano profesinė karjera susijusi su pedagogine veikla, ugdymu ir švietimu. Taigi ši veikla su jaunimu man nėra nauja – tik kartos keičiasi, o man tai reiškia būti „ant bangos“.

Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centre vaikai ieško, kaip prasmingai praleisti laisvalaikį, domisi, kuria, atranda savo talentus – mane tai įkvepia. Pagalba žmogui augti – nėra darbas. Tai bendrystė ir atsidavimas.

Mano veikla jaunimo centre suteikia laisvę mano saviraiškai, kūrybiškumui ir šiandien aš tuo džiaugiuosi.

Agnė Benetytė