Žemės atmintis: fosilijose užfiksuota gyvybės istorija

Po mūsų kojomis – pasauliai, kurie gyvavo prieš šimtus milijonų metų. Juose klestėjo būtybės, kurių šiandien nebėra, tačiau jų gyvenimo pėdsakų vis dar galima užtikti uolienose. Šiuos nebylius liudininkus tyrinėja Vilniaus universiteto mokslininkė paleontologė dr. Simona Rinkevičiūtė. Jos rankose akmenys tampa gyvos istorijos puslapiais, o „perskaitytos“ fosilijos – raktu į Žemės evoliucijos paslaptis.

Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biržų regioninio parko teritorijoje ir jam priskirtose vietovėse galima rasti fosilijų, ypač Natura 2000 tinklui priskirtose karbonatinėse atodangose Nemunėlio vidurupio regione. Šiose nuosėdinėse uolienose, susiformavusiose dar devono periode, aptinkami pilvakojų kriauklelių ir pečiakojų geldelių atspaudai. Kaip susidomėjote paleontologija?

Paleontologija susidomėjau dar mokydamasi mokykloje, maždaug devintoje-dešimtoje klasėje. Tuo metu jau žinojau, jog noriu studijuoti biologiją, tad prisijungiau prie Studentų gamtininkų mokslinės draugijos organizuojamos ekspedicijos po šiaurės Lietuvą. Jos metu aplankėme įvairius gamtinius objektus, o vienas iš jų buvo Šaltiškių triaso molio karjeras.

Daug kas iš mėgėjiškai besilankančių nežino, jog ant triaso nuogulų slūgsantys smėliai priklauso juros periodui. Būtent tose nuosėdose ekspedicijos metu vienas iš draugų pirmasis rado keletą fosilijų ir apie jas papasakojo. Fosilijų išsisaugojimas buvo nepriekaištingas – buvo galima matyti net žėrintį perlamutro sluoksnį, tai išties retas reiškinys pasaulyje. Negalėjau patikėti, jog beveik 200 milijonų metų kriauklė gali taip atrodyti, o svarbiausi klausimai buvo – kaip įmanoma, kokios sąlygos tai lėmė?
Atėjus laikui pasirinkti studijų baigiamojo darbo temą, prisiminiau šią akimirką ir pagalvojau, jog tai būtų šansas gauti atsakymus į visus tuomet kilusius klausimus ir patenkinti savo smalsumą. Paskui magistratūroje ir doktorantūroje studijavau geologiją.

Ko reikia norint tapti paleontologu?
Tikriausiai teisingiausias atsakymas – smalsumo ir vaizduotės. Paleontologijoje kitaip nei biologijoje daug dalykų nėra akivaizdūs, dažnai randame kiautelį, dantuką ar kauliuką – ir tik iš jų turime nuspręsti, kaip gyvūnas atrodė, ką valgė ar net koks buvo jo elgesys. Tad neturint užsispyrimo ir ryžto išsiaiškinti viso to iš tiek mažai, paleontologo profesija gali pasirodyti sudėtinga.
Žinoma, norint tapti paleontologu reikėtų mėgti gamtą, norint dirbti mokslinėje institucijoje reiktų baigti geologijos ar biologijos studijas universitete. Nors pažįstu ir keletą paleontologų mėgėjų, kurie į šią mokslo sritį įdėjo itin didelį indėlį.

Kokius įdomiausius, netikėčiausius radinius esate radusi, ar tyrusi?
Tiriu ostrakodus – mažus dvigeldžius vėžiagyvius, gyvavusius prieš 400 milijonų metų. Džiugina nepaprastai gerai išlikę ostrakodai, kuriuos radau Gotlando saloje aplankytoje atodangoje. Visas sluoksnis uolienų, kuriose kaip aguonų sėklytės išsibarstę tūkstančiai ostrakodų, o pasižiūrėjus pro didinamąjį stiklą supranti, jog kiekviena sėklytė pasižymi unikalia ir be galo sudėtinga paviršiaus morfologija. Taip pat esu sužavėta Tailande matytais kelių metrų storio uolienų sluoksniais, sudarytais vien iš pilvakojų moliuskų fosilijų, bei itin keistos ir be galo įdomios fosilijos, rastos kreidos periodo nuosėdose Lietuvoje. Jos vis dar neatpažintos – tikrai turėsime ką veikti netolimoje ateityje.

Kokių fosilijų galima rasti Lietuvoje? Kuo jos įdomios, svarbios? Ar pas mus  įmanoma rasti dinozaurų liekanų?

Lietuvoje be jokios abejonės galima rasti įvairių laikotarpių ir organizmų grupių fosilijų. Šalies šiaurėje atsidengia uolienos, kuriose gausu devono, permo ir juros periodų nuosėdų. Devono ir permo uolienose gausiausia mikrofosilijų, kurios plika akimi nepamatysi, tačiau tinkamais būdais apdorojus uolienas laboratorijose išgaunamos konodontų, skolekodontų ir žuvų fosilijos, dažnai galima rasti ir makroskopinių pečiakojų bei dvigeldžių moliuskų.
Juros periodų atodangų Lietuvoje nėra daug. Praeityje buvo vykdyta gausybė itin svarbių tyrimų, mokslinėse institucijose saugomos ištisos kolekcijos amonitų, dvigeldžių, brachiopodų, žuvų, pilvakojų ir kitų fosilijų. Būtent šio periodo nuosėdose Lietuvoje buvo aprašyta daugybė naujų mokslui rūšių, o pagal jas įvertinta šio periodo stratigrafija.
Taip pat šiuose sluoksniuose rastos ir dinozaurų liekanos, – moksleivių grupė rado keletą dantų, o mokslininkai triaso periodo nuosėdose yra suradę fitozauro žandikaulį ir kelis dantis. Visi šie dinozaurai gyveno jūrose, – tada Lietuvos teritorija buvo po vandeniu.
Fosilijų galima rasti ne tik Lietuvos šiaurėje, bet visoje teritorijoje: dėl ledynų veiklos praeityje šalies paviršius padengtas gausybe riedulių. Nors dauguma jų yra magminės ir metamorfinės kilmės, atnešti iš Skandinavijos, daug riedulių atkeliavo iš Estijos ir Latvijos. Jie yra nuosėdinės kilmės, todėl juose gausu itin senų fosilijų, tad žmonės fosilijų randa laukuose, daržuose, grindinyje.

Kiek laiko užtrunka ištirti fosiliją ir publikuoti žinias apie ją?

Pirmiausia fosilijas reikia rasti. Dažnai organizuojamos mokslininkų ekspedicijos, siekiančios atsakyti į tam tikrus geologijos klausimus. Jų metu surenkamos uolienos, nuosėdos, fosilijos. 
Laboratorijoje darbas gali užtrukti nuo kelių dienų iki mėnesių ar net metų, priklausomai nuo to, kokia fosilijų sudėtis ir kokie taikomi uolienų apdorojimo metodai.
Tuomet fosilijos tiriamos, aprašomos, jei nusprendžiama, jog tai yra nauja rūšis, jai turi būti oficialiai suteiktas mokslinis rūšies vardas, reikia patikrinti, ar nėra tokio paties.  
Taip pat dažnai tenka vykti į užsienį, kad palygintume turimą medžiagą su muziejų kolekcijomis, pasikonsultuoti su kolegomis specialistais. 
Tuomet ruošiama publikacija, teikiama pasirinktam mokslo žurnalui, kur informaciją tikrina ir įvertina pasaulinio lygio mokslininkai. Jei žinios įvertinamos teigiamai – straipsnis publikuojamas.
Tad jei lydi sėkmė, procesas gali užtrukti kelis mėnesius, jei susiduri su sunkumais – kelerius metus. Juolab visuomet turi bent kelis projektus, ties kuriais dirbi.

Kaip šiuolaikinės technologijos keičia tyrimus?

Jų įtaka yra didžiulė ir išties nuostabi! Vien mikroskopo atsiradimas leido tyrinėti plika akimi nematomas mikrofosilijas – mokslui atsivėrė visiškai nauja plotmė. 
Dažnai taikomi geocheminiai metodai yra destruktyvūs, nes fosilijos sutrinamos ar pažeidžiamos. Bet atrandami nauji įrenginiai ir metodai leidžia gauti daugiau duomenų, matavimus atlikti tiksliau, preparuoti tiksliau, išsaugoti fosilijas nuo dūlėjimo ilgiau.
Šiuo metu dirbu su mokslininkų grupe, kurie siekia įtvirtinti naują tyrimų metodą geologijoje ir paleontologijoje. 

Su kokiais iššūkiais susiduria paleontologai? Kas sunkiausia Jūsų darbe?

Yra kelios problemos. Visų pirma visi žemės turtai yra nacionalinis lobis, fosilijos – tarp jų. Nelegalus kasimas ir rinkimas, mainai ir pardavimas, ir Lietuvoje, ir užsienyje neleidžia mokslininkams visiškai įvertinti įvairovės, pokyčių ekosistemose, lyginti vienų fosilijų su kitomis. 
Rūpesčių kelia ir tai, kad dėl žmonių veiklos mažėja atodangų, vietovių, kur gali būti atliekami kasinėjimai, finansavimo trūkumas, politiniai sprendimai…
Beje, jei radote įdomią fosiliją, raginu pasidalinti su mokslininkais. Jos iš jūsų tikrai neatims – po tyrimų grąžinsime, o gal net pasiūlysime jūsų eksponatą perduoti muziejui.

Jeigu galėtumėte prikelti bet kurį išnykusį gyvūną, kurį pasirinktumėte ir kodėl?

Kaip mokslininkė tikriausiai neprikelčiau nieko, nes iškart mąstau, kokią tai įtaką turėtų ekosistemoms bei žmonėms. Įsivaizduokite, jei skraidytų kelių metrų dydžio plėšrūs pterozaurai, galintys praryti žmogų, vaikščiotų T-Rex… tikriausiai sugyventume prastai. Bet smagu būtų pamatyti kelių metrų pločio spindinčias kriaukles turėjusius amonitus, plaukiojusius jūrose. Norėčiau pamatyti keliolikos metų aukščio grybus, augusius prieš kelis šimtus milijonų metų – turėtume ne smėlio audras, o grybų sporų audras! Alergiškiems žmonėms būtų vargas…

Kalbino Raimonda Vengrytė

Raimondos Vengrytės nuotr. 

Straipsnis paskelbtas: astd.lrv.lt