Žemaičių Kalvarija rengiasi būti mažąja kultūros sostine

Pusiaukelėje tarp Plungės ir Mažeikių iškyla balti Žemaičių Kalvarijos bazilikos bokštai. Pačiu vidurvasariu į ramų miestelį plūsteli tūkstantinė maldininkų minia, o tarp kalvų ir kalvelių nuo ryto iki vėlaus vakaro lyg rami upė plaukia nepertraukiama žemaitiškų kalnų melodija. Tai Didieji Žemaitijos Kalvarijos atlaidai, garsinantys ne tik šį miestelį, bet ir Plungės rajoną. „Viską, ką miestelyje darome, darome kartu, nesiskirstydami, kad čia seniūnijos, čia bažnyčios, čia bendruomenės, čia kultūros darbuotojų reikalas. Matyt, tai ir lėmė, kad kitais metais Žemaičių Kalvarija bus mažąja kultūros sostine“, – sako seniūnas Liudas Gricius.
Jeruzalės kopija žemaičiuose
Anksčiau šis miestelis vadinosi Gardai. Tačiau žemaičių krikštas pakeitė jo pavadinimą, kaip pakeitė ir čia tekančio upelio vardą. Pasakojama, kad prie šv. Jono Krikštytojo kalnelio ir buvę krikštijami žemaičiai. Upę, kurios vandeniu buvo šlakstomi krikštijamieji, imta vadinti Varduva, nes apšlakstant žmogų jau kitu vardu įvardindavo. 1619 m. ant šv. Jono Krikštytojo kalnelio buvo pastatyta koplyčia. „1639 m. vyskupas Jurgis Tiškevičius, pamatęs, kad Gardai savo kalvomis ir upelių išsidėstymu atitinka Jeruzalės Kryžiaus kelio kelią, tokį pat kelią įsteigė ir čia. Net žingsnių skaičius tarp 20 stočių buvo identiškas Jeruzalei. Tada miesteliui suteikiamas Naujosios Jeruzalės vardas. Panašumui sustiprinti Pagardinio upelis pavadinamas Cedronu. Tik Jeruzalėje buvęs Kryžiaus kelias neišliko, jis labai supaprastintas, įspraustas į Jeruzalės miestą, o pas mus jis išliko nepakitęs“, – miestelio charizmos pradžią primena Žemaičių Kalvarijos bendruomenės pirmininkas Bronius Kleinauskas.
Taigi nuo XVII a. vidurio miestelis ima garsėti stebuklingu iš Romos pargabentu Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslu ir Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidais. Pastatyta bažnyčia. 1649 m. iš Liublino dominikonų vienuolyno į bažnyčią atgabenta 3,2 cm ilgio ir 0,6 cm pločio Šv. Kryžiaus relikvija, kuri čia laikoma iki šiol.
„Kai sulaukęs garbino amžiaus vyskupas Jurgis Tiškevičius išvyksta į Karaliaučių, jis savo laiškus adresuodavo „žemaičiuosn kalvarijon“. Kalvarija reiškia kančią, Golgotą. Manoma, kad nuo tų laiškų miestelį imta vadinti Žemaičių Kalvarija“, – svarsto Bronius Kleinauskas.
Tarybiniais metais miestelis buvo pavadintas Varduva, tuo stengiantis iš žmonių atminties ištrinti tai, kas per šimtmečius buvo susikūrę. Tačiau, kad ir kiek besistengė, Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų nesunaikino. Nuo liepos 2 iki 12 d. čia žmonės plūsdavo kaip plūdę. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę miesteliui sugrąžintas Žemaičių Kalvarijos vardas.
Didėja miestelio svetingumas
Šiandien į Žemaičių Kalvariją žmonės atvažiuoja ne tik per atlaidus, bet ir norintys apžiūrėti miestelį, pavaikščioti Kryžiaus kalnais, prisiminti poetą Vytautą Mačernį, vyskupą Motiejų Valančių.
„Jei anksčiau į Žemaičių Kalvariją atvykdavo dažniausiai moksleivių grupės, dabar daugėja ir suaugusiųjų, – pastebi bendruomenės pirmininkas, laisvu laiku svečiams padedantis susipažinti su miesteliu. – Tik mums dar reikia sukurti žmogui patogią infrastruktūrą. Kai paskambina agentūros, norinčios aplankyti Žemaičių Kalvariją, pirmas jų klausimas, ar miestelyje yra tualetas. Ilgą laiką tai buvo mūsų skaudulys. Parėmus verslininkui Vidmantui Jonikui pastatytas šiuolaikiškas tualetas. Tad dabar tas klausimas nebegąsdina. Įrengta ir mašinų stovėjimo aikštelė. Tik neturime kavinės. Viena nedidukė yra, bet ji dirba tik prasidėjus mokslo metams. Kaip sako savininkai, per vasarą jiems neapsimoka dirbti. Kitas dalykas, ji nedidukė, o grupės dažnai nori visi kartu papietauti.“
„Miestelio centre yra pastatas. Pirmame aukšte įsikūrusi parduotuvė. Antrame – tuščios patalpos. Ten galėtų įsikurti puikiausia kavinė. Gal atsiras norintis investuoti“, – bendruomenės pirmininkui pritaria seniūnas Liudas Gricius, jau 20 metų vadovaujantis Žemaičių Kalvarijos seniūnijai.
Sutvarkytas pastatas ir turizmo informacijos centrui įsikurti. Pasak bendruomenės pirmininko, pirmame aukšte bus teikiama informacija miestelio svečiams, rengiamos parodos, antrame aukšte – poeto Vytauto Mačernio muziejus. Bus eksponuojami jo asmeniniai daiktai, nuotraukos, kiti jį primenantys dalykai.
Vytautas Mačernis gimė netoli Žemaičių Kalvarijos – Šarnelėje. Žemaičių Kalvarija jam buvo paskutinės gyvenimo akimirkos. 1944 m. spalio 7 d. važiuojant vežimu miestelio pakraščiu, poetui į galvą pataikė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra. Išlikę atsiminimai liudija, kad vežime tebesėdintį, bet jau negyvą poetą arklys, kaip įpratęs atvežė į Jurkų kiemą. Namiškiai ketinę palaidoti jį Žemaičių Kalvarijos kapinėse, bet tam sutrukdę jau krintantys artėjančio fronto artilerijos sviediniai, tad paskubomis jį palaidoję Šarnelėje – vidury laukų, jo pamėgtame tėviškės kalnelyje.
Pasinaudojant ES parama miestelio centre įrengta universali sporto aikštelė, sutvarkytas skveras prie Žemaičių Kalvarijos Motiejaus Valančiaus gimnazijos. Vyskupui Motiejui Valančiui pastatytas paminklas. Ekspozicija įrengta ir Atminimo koplyčioje, ženklinančioje Vyskupo Jurgio Tiškevičiaus iniciatyvą pastatytos bažnyčios vietą. Būtent iš čia pirmieji maldininkai iškeliaudavo į Kryžiaus kelią.
Pasiteiravus, kaip vertina iniciatyvą ES parama skatinti bendruomenių verslumą, Bronius Kleinauskas pabrėžia, kad „Gardų“ bendruomenė šį egzaminą jau išlaikė. „Parengę projektą prieš kelerius metus atstatėme miestelio pirtį. Ko gero vieninteliai tarp aplinkinių miestelių viešąją pirtį turime. Yra dienos, kai į ją maudytis renkasi miestelio gyventojai. Pensininkai moka po 1,5 euro, kiti – po 2 eurus. Be to, pirtį išnuomojame ir įvairioms šeimų šventėms. Gautų pinigų užtenka ne tik už elektrą susimokėti, bet ir kartą permetus bendruomenės nariams surengiame ekskursiją, kurios išlaidų dalį dengiame iš uždirbtų pinigų“, – patirtimi dalijasi bendruomenės pirmininkas.
Jaukūs namai senjorams
Dar vienas miestelio pasididžiavimas – modernūs senelių globos namai. „Parapinius globos namelius įkūrėme 1994 metais dviejuose pastatuose. Tačiau vėliau, augant reikalavimams, atsirado būtinybė patalpas moderninti. Minties remontuoti senuosius pastatus labai greitai atsisakėme, nes ir sklypas buvo per mažas, ir remontas labai didelių išlaidų reikalavo. Tad nusprendėme statyti naujus, – pasakoja globos namų direktorius, kanauninkas Jonas Ačas, kviesdamas apžiūrėti tik lapkričio mėnesį pirmąsias įkurtuvių metines švęsiančius namus, įkurtus pasinaudojant ES parama. – Pavyko pasistatyti statinį, kuris patogus sunkiau judantiems žmonėms. Yra erdvus koridorius, virtuvėlė norintiems savarankiškai maitintis, koplyčia, kurioje kiekvieną dieną aukojame šv. mišias. Į jas susirenka iki 26 žmonių. Tas namelių gyventojams teikia didelę ramybę. Džiaugiamės, kad čia pradėję gyventi seneliai sustiprėja. Pas mus yra žmonių, kurie jau kelerius metus nevaikščiojo, o dabar, kad ir su vaikštyne, bet jie gali patys ateiti pavalgyti, pasimelsti, išeiti į kiemą. Turime ir kineziterapijos specialistę. Turime ir bibliotekėlę. Šiuo metu senelių namuose gyvena 32 senjorai. Bendraujame su gimnazija, meno mokykla, meno saviveiklos kolektyvais. Jie dažnai pas mus koncertuoja.“
Parapija rūpinasi ir dienos centru, kurį lanko 38 vaikai. Čia jie ir pavalgo, ir pamokoms pasiruošia, ir laisvalaikį praleidžia.
Visi kartu
Šis ruduo Žemaičių Kalvarijai kupinas rengimosi svarbiems kitų metų renginiams rūpesčių. „Visi renkamės, tariamės, draugiškai dalijamės darbais, – sako seniūnas Liudas Gricius. – Gimnazija imasi organizuoti su vyskupu Motiejumi Valančiumi susijusius renginius. Per tradicinę rudens šventę Žemaičių Kalvarijoje ketiname surengti kapelijų varžytuves. Šarnelės bendruomenė apsiėmė pristatyti Vytautą Mačernį. Per Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus kviesime bendruomenes iš visos Lietuvos. Ir ne tik bendrai maldai, bet ir rūpimiems klausimams aptarti. Ketinama pagerbti ir žemaičius, išsibarsčiusius po visą pasaulį. Organizuojant renginius mums labai gerai, kad turime savo meno mokyklą. Ar pagroti, ar padainuoti reikia, jie visada geranoriškai atsiliepia.“
Pasak seniūno, bendruomeniškumas yra ir viena svarbiausių jų sėkmingos projektinės veiklos prielaida. „Mes esame nusimatę prioritetus ir jų nekeičiame. Kartais rajono savivaldybė mums bando savo nuomonę įpiršti. Pasiklausome, bet padarome taip, kaip mums reikia“, – nusišypso seniūnas ir pasidžiaugia, kad per praėjusį ES paramos finansinį laikotarpį ko gero apie 30 procentų visos kaimo bendruomenėms skirtos paramos į šią seniūniją atkeliavo.
„Moterų ansamblis buvo laimėjęs finansavimą projektui „Ir dainoj, ir giesmėj“. Tas projekto pavadinimas ir atspindi Žemaičių Kalvarijos bendruomeniškumą. Juk tie patys žmonės ir bažnyčios chore gieda, ir renginiuose dainuoja, tie patys žmonės čia kuria savo gyvenimus“, – seniūnui pritaria bendruomenės „Gardai“ pirmininkas Bronius Kleinauskas.