XIX a. Lietuvos muzikinio ir teatrinio gyvenimo atspindžiai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus ir Žemaičių dailės muziejus lapkričio 17 d. (penktadienį) 13 val. kviečia į parodos „XIX a. Lietuvos muzikinio ir teatrinio gyvenimo atspindžiai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių“ atidarymą.

Plungės rajono gyventojams ir svečiams Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus pristatys vieną vertingiausių savo rinkinių – XIX a. afišų kolekciją. Tai vienas seniausių ir gausiausių (2400 vnt. skirtingų afišų) Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomų rinkinių, pasakojančių apie XIX a. Vilniuje vykusį kultūrinį gyvenimą ir daugialypes tarpkultūrines sąsajas. Parodą papildys gausus XIX a. išleistų muzikos natų rinkinys, kompozitorių portretai, muziejuje saugomi XIX a. muzikiniai instrumentai, muzikinės dėžutės ir interaktyvi natų knyga.

To meto Vilniaus publika (kaip ir kitų Europos sostinių) žavėjosi Williamo Shakespeare’o, Johanno Wolfgango Goethe’s, Friedricho Schillerio, Aleksandro Fredro, Karlo Marijos Weberio, Gioacchino Antonio Rossinio, Jacques Offenbacho, Karolio Kurpinskio, Pierre-Augustin Caron de Beaumarschais, Giovanni Boccaccio, Jean Baptiste Molière, Aleksander Dumas, Giuseppe Verdi, Nikolajaus Gogolio, Aleksandro Ostrovskio ir daugelio kitų dabar ir tada garsių užsienio autorių kūriniais bei gastroliuojančių trupių pasirodymais iš Lenkijos, Italijos, Vokietijos, Rusijos. O kartu XIX a. Lietuvos istorija yra okupuoto krašto istorija.

Po Lietuvos-Lenkijos Respublikos padalinimo 1795 m. didžioji Lietuvos teritorijos dalis atsidūrė Rusijos imperijoje. Iš jos okupacijos Lietuva išsivadavo tik 1918 metais, paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės aktą. XIX a. Lietuvos kultūrai suduoti du itin skaudūs smūgiai: numalšinus 1831 m. sukilimą, 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas, o numalšinus 1863 m. sukilimą, uždrausta lietuviška spauda (1864–1904). Uždraudus lietuvių kalbą lotyniškais rašmenimis, carinė valdžia reikalavo rašyti kirilica. Todėl iki 1863 m. muziejuje esančios teatro vaidinimų, koncertų bei kitokio pramoginio turinio afišos išspausdintos lenkų arba lenkų ir rusų kalbomis, o afišos, kviečiančios į kultūrinius renginius po 1863 m., visos išspausdintos rusų kalba. Išskyrus vieną…

Keturakio „Amerika pirtyje“ buvo pirmasis viešas spektaklis lietuvių kalba po 1864 m. caro valdžios įvesto lietuviškos spaudos draudimo, suvaidintas Palangoje. Tai parodoje žymi afiša, vaidintojų nuotrauka ir atvirukas. Vaidinimas buvo mėgėjiškas, tačiau Lietuvos istorijoje jis tapo svarbiu lietuvių kultūros bei tautinės savimonės manifestu, netiesiogiai lėmusiu daugelį svarbiausių mūsų valstybės istorijos ir kultūros posūkių. Nors caro žandarai beveik visus spektaklio dalyvius areštavo ir ištrėmė, bet galbūt kaip tik todėl ir prasidėjo unikaliausias mūsų kultūros istorijoje, o gal ir pasaulinėje praktikoje, reiškinys – spektaklis nuskambėjo kaip tautos savimonės akcija. Tuo spektakliu grupelė žmonių pasauliui pareiškė, kad lietuviai yra, turi savo kalbą ir savo žemę. Spektaklis pasklido po Lietuvos kaimus, parapijas ir tapo tvirtu valios pareiškimu.

Parodos „XIX a. Lietuvos teatrinio ir muzikinio gyvenimo atspindžiai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių“ atidarymo metu Paulius Steponavičius (Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus restauratorius ir muziejininkas) supažindins su dvare veikiančia paroda ir jos eksponatais. Tai puiki proga pažinti bei išgirsti senųjų muzikos instrumentų bei muzikinių dėžučių garsus, sužinoti jų atsiradimo istoriją ir raidą.

Mechaniniai muzikos instrumentai (muzikos automatai) patys (be muzikantų) groja vadinamąją mechaninę muziką, t. y. kūrinius pagal iš anksto parengtus šablonus arba programas. Jie išpopuliarėjo XVIII–XIX amžiuje. Tai muzikinės dėžutės (cilindrinės arba diskinės), muzikiniai laikrodžiai, muzikinės tabokinės ir sudėtingesni: pianolos, orkestrionai. LDK didikų rūmuose, miestų rotušėse, varpinėse buvo įrengta kurantų, išpopuliarėjo įvairūs buities daiktai (laikrodžiai, tabokinės, žaislai) su juose įtaisytais muzikos automatais.

XIX a. pabaigoje Lietuvos dvare turėti orkestrą, sudarytą iš didelės grupės muzikantų, ir klausytis jo atliekamų populiarių operų ir operečių arijų melodijų, – kiekvieno dvarininko svajonė, kurią ne visiems pavykdavo įgyvendinti. O įsigyti kompaktišką mechaninį muzikos instrumentą – „mažą orkestrą“, telpantį nedidelėje dėžėje, buvo daug pigiau ir paprasčiau.