Vinco Grybo muziejus pasitinka 65-metį

„Vincas Grybas – vienas žymiausių XX a. pirmos pusės mūsų dailininkų, nepralenktas paminklinių skulptūrų kūrėjas, vienintelis skulptorius, sugebėjęs projektuoti paminklą ne vien kaip dailininkas, bet ir kaip architektas, puikiai išmanęs skulptūros medžiagos savybes bei jos įgyvendinimo niuansus“, – taip skulptorių Vincą Grybą apibūdina dailėtyrininkė dr. Marija Nijolė Tumėnienė. Ir tai, kad Jurbarke yra muziejus, pristatantis šią asmenybę, jurbarkiečiai gali būti dėkingi susiklosčiusioms aplinkybėms, brangiai kainavusioms pačiam skulptoriui ir jo šeimai.

Skulptoriaus palikimą saugo anūkė

Tikriausiai Lietuvoje rasime ne tiek daug memorialinių muziejų, kuriuose kūrėjo atminimą saugo artimieji. Vinco Grybo muziejus – vienas jų. Čia lankytojus pasitinka ir skulptoriaus gyvenimą bei kūrybą pristato jo anūkė Rasa Grybaitė – vienintelė iš trijų anūkių pasekusi senelio pėdomis. Nuo vaikystės mėgusi piešti, ji tapo vitražo dailininke. Nuo 1996 m. ji kuria vitražus visuomeniniams ir privatiems interjerams. Tarp jos darbų – Šakių, Vilkyškių, Palangos evangelikų liuteronų bažnyčių, Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčios altoriaus vitražai.

„Kai senelis buvo nužudytas, mano tėčiui buvo tik ketveri metukai, tad gyvų prisiminimų ne tiek daug išliko. Jis prisiminė, kaip tėvas, užsisodinęs jį ant pečių, vaikštinėdavo Mituvos pakrantėmis. Ir dar prisiminė, kad jis vienintelis galėdavo prasmukti į dirbtuves, kai jose dirbdavo tėvas, mat, kai skulptorius lipdydavo, niekas neturėjo teisės jam trukdyti“, – pasakoja Vinco Grybo muziejaus vadovė Rasa Grybaitė.

Žvelgiant iš Jurbarko pusės, Vincas Grybas gimė kitapus Nemuno, Šakių apskrityje, Lukšių valsčiuje, Pelenių kaime1890 m. spalio 3 dieną. 1896–1898 m. mokėsi Lukšių pradžios mokykloje.  Zyplių dvaro šeimininkui grafui Tomaszui Potockiui pasiūlius Vinco tėvui išsiųsti mokytis drožinėjantį sūnų į Varšuvą, 1904 m. būsimasis skulptorius pradeda mokytis Varšuvos gimnazijoje ir privačioje skulptūros dirbtuvėje. 1910–1914 m. Vincas Grybas mokėsi skulptūros meno Varšuvos dailės mokykloje pas akademinės krypties skulptorių Pijų Velionskį.

Vinco Grybo memorialiniame muziejuje saugomi  skulptoriaus Petro Rimšos prisiminimai apie susitikimą su būsimuoju Lietuvos skulptoriumi monumentalistu.  „Kiek prisimenu, pirmą kartą su Vincu susitikau 1908 metais Varšuvoje Pijaus Veliuoniškio skulptūros dirbtuvėse. Jose ne kartą pabuvodavau atvykęs iš Lietuvos. Kartais kai ką padirbėdavau. Ir štai man tais metais pasirodžius, Pijus mane nustebino mokiniu iš Lietuvos. Tai ir buvo Grybukas. Toks šviesiaplaukis, kresnas, gyvo veido, energingų akių, judrus. Paaiškėjo, jog Vincas jau keleri metai gyvena Varšuvoje, globojamas savo tėvų kaimyno, Zyplių dvaro savininko grafo Tomo Potockio. Pats faktas, kad lietuviukas, be to, dar suvalkietis, mokosi skulptūros, mane savaime labai sudomino. Grybuko nebeužmiršau. Ir vis rūpėjo, kada jis pradės rodytis su savo darbais, įsijungdamas į menkutį lietuvių skulptorių būrelį“, – rašo Petras Rimša.

Vincas Grybas 1914 metais baigęs Varšuvos meno mokyklą ketino tęsti skulptūros studijas aukštojoje meno akademijoje, bet, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir išsiųstas į frontą dirbti karo lauko sanitaru. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919–1921 dalyvavo politikoje, vėliau Kaune dirbo Lietuvos kooperacinių bendrovių sąjungoje, buvo valdybos narys. 1923–1925 m. studijavo Kauno meno mokykloje skulptūrą pas dailininką tapytoją, moderniosios lietuvių akvarelės pradininką, skulptorių Kajetoną Sklėrių.

1925 m. Vincas Grybas gavęs valstybinę stipendiją išvyko studijuoti skulptūros ir keramikos į Paryžių. Iki 1928 m. jis mokėsi Didžiosios lūšnos akademijoje (Académie de la Grande Cbaumière) pas garsų prancūzų skulptorių Emilį Antuaną Burdelį, Sevro taikomosios dailės aukštojoje mokykloje (École nationale Supérieure de Ceramique de Sevres) ir Nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje (Conservatoire national des arts et métiers).

Nuo 1925 m. dalyvavo parodose. 1927–1928 m. keliavo po Italiją, Šveicariją, Austriją, Vokietiją, Čekoslovakijoje dar kuriam laikui apsistojo, papildomai pasimokė keramikos.

1928 m. sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno pas seserį Meškeliūnų kaime. O vėlų rudenį atvyko į Jurbarką, išsinuomojo buvusio kunigaikščio Ilarijono Vasilčikovo dvaro kontorą ir jau 1929 metais čia nulipdė Simono Daukanto skulptūrą jo paminklui Papilėje. Vėliau, suremontavęs gerokai apgriuvusius pastatus  buvusioje dvaro urėdo kontoroje įsirengė gyvenamąjį namą, buvusioje dvaro kalvėje skulptūros dirbtuvę,  o pirtyje gipso liejyklą. Čia sukūrė žymiausias skulptūras paminklams:  Simono Daukanto, Vytauto Didžiojo Jurbarkui ir Kaunui, Žemaičio, Vinco Kudirkos, Petro Vileišio, Sintautų bažnyčios altoriaus skulptūras.

1941 m. liepos 3 d. šalia Jurbarko, prie pat senųjų žydų kapinių Vincas Grybas buvo nužudytas – sušaudytas hitlerininkų. Neilgai trukus, baltaraiščiai atėję į V. Grybo namus ieškojo aukso, apie kurį žmonės, menkai tepažinoję skulptorių, buvo paskleidę kalbas. Neradę jokio aukso, nei brangenybių, ir iš vis jokių jiems vertingų daiktų, suniokojo dirbtuvėse buvusias skulptūras. Vienas tokių – iš molio nulipdyta gydytojo Dominyko Bukonto skulptūra, kuriai Zarasuose jau buvo išlietas postamentas. Kadangi Dominykas Bukontas buvo aukštas, su ūsais, o lipdoma skulptūra aprengta ilgu paltu, į dirbtuvę įsibrovusiems baltaraiščiams pasirodė, kad tai Josifas Stalinas. Inžinieriaus Petro Vileišio biustas jiems pasirodė panašus į Leniną. Buvo daužomas ir Kristijono Donelaičio biustas, nors jis nepriminė jokio garsaus bolševiko.

Jurbarko ir Lietuvos turtas

  „Vinco Grybo muziejus įkurtas toje vietoje, kur skulptorius po studijų sugrįžęs į Lietuvą gyveno ir kūrė, –  1960 metais atidarytą memorialinį skulptoriaus muziejų pristato Rasa Grybaitė. – Kunigaikščio Ilarijono Vasilčikovo parkas ir dvaras suprojektuoti ir pastatyti XIX a. viduryje. Skirtingai nuo kitoje, rytinėje parko dalyje buvusio pagrindinių dvaro sodybos rūmų ansamblio, šie trys ekonominės-ūkinės paskirties raudonų plytų pastatai  atlaikė abu karus, visos erdvės išlikusios absoliučiai nepakitusios“

Vinco Grybo kūrybinio palikimo išsaugojimu susirūpinta šeštajame dešimtmetyje. „Pirmieji tą mintį 1956 metais pamėtėjo skulptorius Juozas Mikėnas ir prof. Pranas Gudynas. Jie atvyko  pas Vinco Grybo našlę pasiteirauti, ar yra kas  nors išlikę iš skulptoriaus darbų. Skulptoriaus našlė Kunigunda Grybienė parodė suslapstytas vyro sukurtas skulptūras. Tada buvo suorganizuota Vinco Grybo darbų paroda. Tačiau Juozas Mikėnas pasakė, kad negalima apsiriboti paroda, nes šie darbai yra puiki skulptūros mokykla ir jiems eksponuoti reikalinga nuolat veikianti ekspozicija. Suprasdami, kad nieko nedarant Grybo kūrybinis palikimas gali sunykti, to meto elitas kibo rūpintis muziejaus kūrimu. Tarp jų buvo ir Giedriaus Kuprevičiaus tėvas Viktoras Kuprevičius, – pasakoja  memorialinio muziejaus vadovė. – Po trejų metų Vinco Grybo memorialinis muziejus buvo atidarytas. Jį įkūrė Nacionalinis Kauno M. K. Čiurlionio muziejus. Taigi V. Grybo memorialinis muziejus buvo Čiurlionio muziejaus filialas. Tada jis buvo mažas mažutėlis. Viskas buvo sugrūsta vienoje patalpoje. Ne viskas buvo ir rodoma. Negalėjo eksponuoti V. Grybo bažnytinės tematikos kūrinių. O kurie rodyti, buvo pakeisti jų pavadinimai. Neturėjome ir daug dokumentinės medžiagos. Ją vėliau surinko muziejaus vadovas, Vinco Grybo sūnus, Gediminas Grybas. Jis buvo istorikas, brangino istorinę medžiagą, ją saugojo, sugebėjo susigrąžinti iš JAV Vinco Grybo rašytus laiškus broliui, darbų fotografijas su paaiškinimais. Labai nedaug išliko ir skulptoriaus šeimos asmeninių daiktų ir baldų. Muziejuje eksponuojama Vinco Grybo skrybėlė, Kunigundos austa ir mereškuota staltiesės, žibalinė lempa, gaublys“.

1992 m. Nacionalinis Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus V. Grybo memorialinio muziejaus filialą perdavė Jurbarko rajono savivaldybei, bet eksponatų neperdavė. Ir iki šiol eksponatai yra Čiurlionio muziejaus nuosavybė.

2002 m. birželio mėnesį ir tik gal kelis mėnesius galiojęs naujai priimtas įstatymas, draudęs pensinio amžiaus žmonėms užimti vadovaujančias pareigas, kaip teigia Rasa Grybaitė, Jurbarko rajono savivaldybę įkvėpė suskubti juo pasinaudoti ir per kelias dienas buvo nuspręsta atleisti ilgametį V. Grybo memorialinio muziejaus direktorių, muziejaus kūrėją, eksponatų rinkėją iš vadovo pareigų ir „optimizuoti“ Jurbarke veikiančius muziejus. Vinco Grybo memorialinis muziejus, motyvuojant, kad reikia taupyti biudžeto lėšas, buvo prijungtas prie Jurbarko krašto istorijos muziejaus. Netekęs savarankiškumo Vinco Grybo memorialinis muziejus atsidūrė tarsi podukros vietoje, sumanymus, skatinančius muziejaus lankomumą, tenka įgyvendinti mažyčiais žingsneliais. Panašiai nutiko ir su audiogido sistemos įrengimu. „Apie septynerius metus jį diegėme, nes pirmosios paramos užteko tik scenarijui, antrosios tik aparatams, trečiosios įrašų gamybai – sako Rasa. –  Lėšos – visų mažų muziejų bėda, nes visiems atrodo, kad mažiems turėtų užtekti mažai. O juk viskas kainuoja tiek pat, kiek ir dideliems muziejams. Tik apimtys mažesnės ir specialistų juose dirba ypatingai mažai“.

Apie mažų savivaldybių muziejų problemas kalbėta ir praėjusių metų asociacijos „Savivaldybių muziejų bendrija“ metiniame  suvažiavime. Asociacijos nariai apgailestavo, kad šie muziejai yra tarsi palikti likimo valiai. Jų gyvavimas priklauso nuo savivaldybių tarybų ir merų požiūrio. Ir toli gražu ne visi vietos politikai suvokia šių muziejų svarbą Lietuvos kultūrai. Pajuokaujant galima pridurti, kad gal vertėtų organizuoti savivaldybių tarybų narių ir merų apklausą, ką jie žino apie jų savivaldybėse esančius muziejus, jų veiklą, jų poreikius ir planus. Neretai vadovaujamasi nuostata rajono biudžetui apsimoka – neapsimoka.

„Dailininkų muziejai visame pasaulyje yra magiškos vietos. Jie kaip magnetas traukia lankytojus, trokštančius pamatyti erdves, kuriose gimė meno kūriniai, gyveno dailininkas“, – teigiama Vinco Grybo memorialinio muziejaus interneto svetainėje.

Tarp svajonių ir nesėkmių

Lydima Rasos, pažintį su vienu ryškiausiu XX a. Lietuvos skulptoriumi pradedame nuo namo, kuriame jis gyveno. Čia Vinco Grybo gyvenimą pristato nuotraukos, laiškai, įvairūs dokumentai, išlikę keli šeimos daiktai. Ekspoziciją paįvairina parodos, kuriose dažnai eksponuojami ir per šio muziejaus darbuotojų vedamas edukacijas sukurti darbai.

Pirmame aukšte įrengta ir senosios lietuvių liaudies medinės skulptūros ekspozicija.  „Vincas Grybas rinko ir  senąją lietuvių liaudies skulptūrą, svajojo įkurti liaudies meno muziejų. Jis buvo įsimylėjęs skulptūros meną. Tai buvo jo gyvenimo aistra, jo gyvenimo meilė ir ko gero jo gyvenimo liga. Dar planavo pastatyti skulptūros mokyklą. Ir tai 1937 metais jis buvo pradėjęs daryti. Buvo parengtas projektas, nupirkta pastato statybai reikalinga mediena. Tačiau po paminklo Vincui Kudirkai, kuris pastatytas Kudirkos Naumiestyje, Vincas Grybas bankrutavo. Jo nusipirkta mediena buvo parduota iš varžytinių, o jo svajonė taip ir liko neįgyvendinta, – apie skulptoriaus svajones ir nesėkmes užsimena Rasa Grybaitė. – Tais laikais paminklai buvo statomi iš žmonių surinktų aukų. Kilus minčiai statyti paminklą, susikurdavo komitetas, kuris organizuodavo aukų rinkimą paminklo statybai. Iš pradžių buvo galvota, kad Vincui Kudirkai bus pastatytas bronzinis biustas, įvardijant jį kaip nepriklausomybės paminklą. Tačiau Vincas Grybas buvo tos nuostatos, kad reikia vengti lipdyti biustus iš sausos dokumentinės medžiagos, o paskui tuos biustus įvardijant skambiomis frazėmis, kaip nepriklausomybės, laisvės…

Vinco Kudirkos asmenybe Grybas susižavėjo dar studijuodamas Varšuvoje. Ten jis atrado Vincą Kudirką ir Petrą Vaičaitį. Tos dvi asmenybės – jo jaunystės idealai. Todėl niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad Vincui Kudirkai bus statomas tik biustas. Jis be papildomų pinigų honorarui pažadėjo sukurti paminklą, kuriame atsiskleistų Kudirkos romantinė dvasia. Susitarė, kad komitetas jam sumokės tik už medžiagas. Tačiau komitetas už medžiagas jam taip ir nesumokėjo. Apie atlyginimą už darbą nė kalbėti nereikia. Medžiagas davusios bendrovės padavė jį į teismą ir antstoliai areštavo jo turtą“.

Antrame buvusio V. Grybo gyvenamojo namo aukšte pristatoma kita Jurbarko krašto dailininkė – akvarelės miniatiūros meistrė Lidija Meškaitytė. „Mes neturime akvarelės originalų, nes visi originalai saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Originalus priėmė Romualdas Budrys, o nuvežė Gediminas Grybas, – sako muziejaus vadovė ir priduria, kad Lidija Meškaitytė visada norėjo, jog jos darbai būtų eksponuojami Vinco Grybo muziejuje, bet Gediminas Grybas pasakė, kad L. Meškaitytės darbai yra be galo brangūs ir prabangūs, ir šis muziejus neturi sąlygų tokiam turtui saugoti. Buvo susitarta, kad laikinam saugojimui Lidijos Meškaitytės akvarelės bus priimtos į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fondus. 

Ten buvo Grybo auksas…

Apžiūrint buvusiame gyvenamajame name įrengtą ekspoziciją Rasa užsimena, kad ten, kur šiandien eksponuojamos nuotraukos, dokumentai ir keletas baldų į Jurbarką atsikėlęs skulptorius pirmąją dirbtuvę  buvo įsirengęs būtent čia. 1929 metais joje nulipdė Simoną Daukantą ir Jurbarko Vytauto biustą. Laimėjęs konkursą Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto paminklui Kaune statyti, jis išsinuomojo buvusios dvaro kalvės pastatą ir jame įsirengė dirbtuves profesionaliau: grindyse įrengė duobę su didžiuliu ąžuoliniu skulptūros stovu, nuardė lubų perdangą, kad būtų kuo aukštesnė patalpa ir stoge įrengė langą, kad būtų geresnis apšvietimas. Čia pat, po medinėmis grindimis įrengė duobę molio laikymui.  

„Po skulptoriaus mirties jo žmona Kunigunda, Rasos močiutė, sugebėjo išsaugoti skulptoriaus namuose likusius kūrinius. Atvykę plėšti namų baltaraiščiai reikalavo, kad našlė parodytų, kur paslėptas auksas. Ji nesutriko, atvedė juos į dirbtuves, atvožė grindų dangtį , kur duobėje buvo laikomas skulptūrinis molis, ir pasakė, kad čia Grybo auksas. Už tokius žodžius Kunigundai buvo taip užtvota per galvą, kad ją praskėlė“, – 2022 m. apie Grybo auksą užsiminta „Lietuvos ryte“.

Kai Rasa Grybaitė su iliustruotoja Lina Itagaki kūrė Vincui Grybui skirtą komiksų knygelę, dėl jos pavadinimo nekilo jokių abejonių. Ji buvo pavadinta „Grybo auksas“.

„Grybo auksas ir yra tas molis, iš kurio jis lipdė skulptūras, bet iš jų turtų nesusikrovė, – sako Rasa. – Išties Vincas Grybas negalvojo likti Jurbarke. Jis tikėjo, kad kai baigs statyti paminklą Simonui Daukantui, gaus uždarbį, kraustysis į Kauną, nes ten buvo jam artima terpė, ten buvo menininkai, su kuriais galėjo kalbėti apie meną ir dailininkų problemas. O čia, kaip rašė viename laiške savo broliui į Ameriką, „net vadinamasis elitas nelabai supranta, ką aš veikiu ir kam reikalingas tas mano menas. Reikėjo daug metų aiškinti, kol galų gale daug kam atsivėrė akys ir jie pradėjo suprasti, kad skulptūra daro poveikį žmonių gyvenimui, jų aplinkai ir mąstymui“.

Apsilankius Vinco Grybo memorialiniame muziejuje galima pajusti šio skulptoriaus kūrybos didingumą ir svarbą Lietuvos kultūrai. Tarp jo darbų – paminklai Simonui Daukantui Papilėje (1930 m.), Vytautui Didžiajam Jurbarke (1930 m., 1989 m. restauruotas) ir Kaune, Aukštojoje Panemunėje (1932 m., neišliko, 1990 m. pagal J. Bučo projektą atstatytas Laisvės alėjoje), Vincui Kudirkai Kudirkos Naumiestyje (1934 m.), Žemaičiui Raseiniuose (1934 m., 1989 m. restauruotas), Petrui Vileišiui Pasvalyje (1935 m.) ir kitų darbų.

„Muziejaus istorijoje yra nutikę ir komiškų dalykų. Pavyzdžiui, po didžiosios muziejaus restauracijos, 1987 metais, kai muziejaus ekspozicijos buvo gerokai išplėstos, Nukryžiuotojo skulptūra net du kartus buvo nukabinta nuo dirbtuvių ekspozicijos sienos, kad „nežalotų pionierių sąmonės“, – rodydama į muziejuje kabančią Nukryžiuotojo skulptūrą sako Rasa. – Ši Kristaus skulptūra visada kabojo dirbtuvėse, nes tai buvo „atmestoji“ skulptūra. Ji netiko užsakovams, nes, jų manymu, Grybo sukurtoje skulptūroje Kristus pavaizduotas per daug raumeningas, per daug lietuviškas, per mažai žydiškas – asketiškas. Tada skulptorius nulipdė kitą – ne kenčiantį, bet mirusį Kristų, kuris užsakovams jau patiko. Pirmoji skulptūra taip ir liko dirbtuvėse. O kai ją pamatė Juozas Mikėnas, įvertino kaip vieną gražiausių jo matytų Krucifiksų“.

Kada beužsuktumėm į Vinco Grybo memorialinį muziejų, jame tarp monumentalių skulptūrų išvystume išskirtinių parodų, skatinančių dar ir dar kartą sugrįžti į šį muziejų ir kiekvieną kartą iš naujo atrasti ir Vincą Grybą ir jo kūrybą, ir šiuose namuose palaikomą kūrybinę dvasią.

Įspūdingos edukacijos

Pastate, kuriame Vincas Grybas buvo įsirengęs gipso liejyklą, veikia muziejaus dailės edukacinės dirbtuvės „Pastatas  buvo labai sunykęs, čia kažkada buvo muziejaus skysto kuro katilinė ir jau 20 metų ta sistema nebeveikė. O mums žūt būt reikėjo dailės edukacinių dirbtuvių. Tad parengiau projektą ir pateikiau Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansiniams mechanizmams. 2010 m. gavę finansinę paramą pastatą, tarsi feniksą prikėlėme iš pelenų: susiremontavome, įsigijome profesionalią įrangą keramikos ir stiklo kūrinių gamybai, įvairiausių medžiagų, įrankių ir priemonių“, – pasidžiaugia muziejaus vadovė Rasa Grybaitė.

Jau keturiolika metų taip vadinamame „Menų namukyje“ – edukacinėse muziejaus dailės dirbtuvėse organizuojami keramikos, stiklo juvelyrikos, odos, šilko tapybos, vilnos vėlimo, vitražo edukaciniai užsiėmimai tiek vaikams, jaunimui, tiek suaugusiems. O nuoseklioji dailės edukacinė programa „Suaugusiųjų dailės studija“ veikia jau 25 metus.  

Muziejuje veikiančios dailės edukacinės dirbtuvės – tai tarsi Vinco Grybo puoselėtos svajonės įkurti Jurbarke skulptūros mokyklą simboliškas išpildymas. Tegul tik iš dalies, bet kūrybingų muziejaus darbuotojų Rasos Grybaitės ir Gabijos Viduolytės rūpesčiu Jurbarkas tapo kad ir nedideliu, bet ryškiu meno žiburėliu, skatinančiu kurti ir skleisti kūrybiškumo energiją, kokią Lietuvai skleidė vienas žymiausių XX a. pradžios skulptorių istorinių paminklų kūrėjas Vincas Grybas.

Karolina Baltmiškė

Nuotr. autorė Jurgita Dobrovolskytė

Straipsnių ciklas apie regionuose esančius mažuosius muziejus yra rengiamas pagal projektą „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“ bendradarbiaujant su Lietuvos muziejų asociacija.

Projektą remia:

Medijų rėmimo fondas