Vilniaus senojo teatro 111-asis sezonas  ir naujas dramaturginis peizažas

Elzės Višnevskytės „Lindyhopera“. Gretos Skaraitienės nuotr.

Pastarieji metai Vilniaus senajame teatre buvo neeiliniai – pažymėti tiek simboline 111-ojo sezono data, tiek drąsiais meniniais ir vadybiniais sprendimais. Visus metus teatras kvietė žiūrovus ne tik į repertuarinius spektaklius, bet ir į premjeras, diskusijas, koncertus, tarptautinius projektus bei provokavo mąstyti apie teatrinę, meninę, istorinę savo tapatybę. Senasis teatras 2024 ir 2025-ųjų sezoną baigė su 8 premjeromis, kurios atspindėjo kryptį, orientuotą į aktualų, filosofiškai angažuotą ir estetiškai įvairų teatrą.

Vektoriai

Tai buvo sezonas, kuriame moteriškumas tapo ne periferine tema, o dramaturgine šerdimi, persmelkta kolektyvinės traumos ir asmeninės tapatybės paieška. Šis 111-uoju skaičiumi žymimas sezonas – tai ne tik simbolinis jubiliejus, bet ir konceptualiai kryptingas, politiškai bei filosofiškai angažuotas meninis vyksmas. Jo pagrindiniu vektoriumi tapo moteriškumo, tapatybės, kūno, traumos ir atminties temos, iškeltos ne kaip pavienės dramaturginės temos, bet kaip globalios struktūrinės refleksijos ašys.

Dar rudenį 111-ojo sezoną pristačiusioje spaudos konferencijoje teatro vadovas Audronis Imbrasas aptarė dvi strategines kryptis – daugiasritiškumą ir daugiakalbiškumą bei planą aktyviai plėsti teatro veiklos formas, apjungiant dramos, šokio, operos, cirko bei kitų sričių sceninę kūrybą. Vadovas akcentavo siekį sudominti nauju Vilniaus senojo teatro repertuaru ne tik lietuvių, bet ir lenkiškai, rusiškai, angliškai kalbančias auditorijas. Senasis teatras per savo 111-ąjį sezoną įrodė, kad yra ne tik institucija, bet ir gyvybiškai būtina kultūrinės Vilniaus ekosistemos dalis – girdintis, reaguojantis, kuriantis. Šis sezonas liudijo teatro gebėjimą būti aktualiu, daugiasluoksniu ir atviru. Teatru, kuris švenčia ne tik savo jubiliejų, bet ir bendrą patirtį su žiūrovu.

Permainų sezonas: nauji vardai, partnerystės ir auditorijos

Sezonas pradėtas simboliškai – rugsėjo 6 d. spektaklio „Reforma“, režisuota Agniaus Jankevičiaus, premjera. Tai vienas pirmųjų spektaklių, liudijusių naujojo sezono tematiką ir estetiką – aštrų socialinį jautrumą, šiuolaikišką žvilgsnį, drąsą kalbėti aktualiomis temomis. A. Jankevičiaus „Reforma“ – politinio grotesko stilistika sukurtas spektaklis apie tris provincijos mokytojas, bandančias išgelbėti mokyklą – į miestelį pritraukiant pabėgėlius. Spektaklis „nebeįtelpa į šiuolaikinio teatro tendencijų lauką – jis gyvena savo hermetiškame pasaulyje ir toje apibrėžtoje tikrovėje klesti“, – rašė teatro kritikė Daiva Šabasevičienė, pažymėjusi, kad „spektaklyje verda gyvenimas iš realybės ir iš įvairių portalų žinių“. Unikalus šio spektaklio aktorių ansamblis: aktorės Božena Aleksandrovič, Jelena Ragimova, Edita Gončarova, Gabrielė Baubaitė čia kuria ne tiek tipažus, kiek gilius, prieštaringus moterų portretus, kuriuose susikerta trauma, ironija ir noras veikti.

Režisieriaus braižui būdingas šaržas, tiesioginis kreipimasis į publiką, deformuota kūno plastika čia įgauna vietinio mentaliteto ir politinio absurdo kritikos dimensiją. „Reforma“ sukėlė diskusijas ir abejones: kodėl mes juokiamės? Ir ar juokiamės iš to, ką derėtų ne juokais sakralizuoti?

Spalio 25–27 d. teatras kvietė į renginius, skirtus 111-ajam gimtadieniui: mokslinę konferenciją, jubiliejinę parodą, susitikimus su teatro bendruomene. Tuo metu spektaklis „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ išvyko į gastroles Prancūzijoje, kur 9 kartus parodytas Paryžiuje „Théâtre Les Gémeaux, Scène Nationale – Sceaux“. Nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki 2025 m. birželio 15 d. Vilniaus senajame teatre iš viso įvyko 324 renginiai, sulaukta apie 33 000 žiūrovų. Vis dažniau spektakliai vyko ir už teatro ribų – Trakuose, Rokiškyje, Visagine, Šalčininkuose, Alytuje. Pasak teatro vadovo A. Imbraso, kamerinės formos leidžia būti lankstesniems, planuoti repertuarą ne tik salėje, bet ir keliauti į Rytų Lietuvos regionus, kur profesionalaus teatro pasiūla mažesnė.

Sezoną įprasmino 7 premjeros suaugusiems bei 1 premjera vaikams. Įvyko 3 koncertai: „Endless Pleasure“, „Klezmeriai Pohuliankoje“, „Suvenyrai mamai. Mozartas“, 4 festivaliniai pasirodymai. Pelnyti net 4 apdovanojimai, tarp jų – net trys geriausios moters vaidmens įvertinimai spektaklyje „Reforma“ ir, žinoma, Auksinis scenos kryžius, pelnytas aktoriaus Arturo Svorobovičiaus už Kaligulos vaidmenį, spektaklis „Kaligula“ triumfavo ir Com.Media festivalyje.

Tyla, atmintis ir kaltė

Dar viena ryški šio sezono premjera – Kristinos Marijos Kulinič režisuotas spektaklis „Geras oras, jei per daug negalvoji“ mūsų dėmesį fokusuoja į istorinę atmintį ir vidinę tylą. Dviejų veikėjų: mokytojos ir kariškio (aktoriai Edita Gončarova ir Dovydas Stončius) pokalbis atveria Kauno geto, Holokausto, tremties temas. Šio spektaklio recenzijoje Aušra Martišiūtė-Linartienė taikliai pastebi: „Spektaklis bando padėti užpildyti atminties spragas ir skatina ieškoti autentiško santykio su mūsų paveldėjimu, kurio, kaip to katino, mes nenorime, bet negalime ir išmesti.“ Tai jautrus, bet konceptualiai tvirtas kūrinys apie sąmoningą atmintį kaip atsakomybės formą. Spektaklis „Geras oras, jei per daug negalvoji“ įkūnija naująją nerimo estetiką. Tai teatras, kuris nedeklaruoja didžiųjų traumų, bet kalba apie kasdienį mikro-nerimą, apie jausmą, kad kažkas nuolat slysta iš rankų. Čia žmogus ne žlunga, bet praranda gylį tapdamas savo gyvenimo stebėtoju, vartotoju, kurio mintys per greitos, o emocijos per silpnos, kad išlaikytų dėmesio įtampą. Tai spektaklis apie šiuolaikinę būseną, kurioje būti savimi – reiškia nuolat bėgti nuo savęs.

K. M. Kulinič dramaturgijoje paliestoms temoms oponuoja Érico-Emmanuelio Schmitto pjesė „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“, režisuota Raimundo Banionio. Ko gero žiūroviškiausias praėjusio sezono spektaklis atskleidė intymų dviejų žmonių susidūrimą su savo pačių sukurtomis iliuzijomis. Meilės, kaltinimų, kaltės ir švelnumo mišinys čia tampa savotišku psichologiniu detektyvu. Aktorių dueto – Ingos Maškarinos ir Aleksandro Agarkovo (Vidmanto Fijalkausko) vaidinami „Smulkūs vedybinai nusikaltimai“ kviečia įsiklausyti, išgirsti savo artimiausius žmones bei permąstyti artumą kaip kovos ir taikos teritoriją. Žiūrovui čia atveriamas viduriniosios klasės svetainės peizažas, kuriame ilgainiui ima skleistis personažų sielos labirintai. Aktorių duetas spektaklyje sukuria gyvą, jautrų, nuolat kintantį emocinį lauką – tai vienas tų spektaklių, kuriame mažai veiksmo, bet daug tiesos.

Teatras, kuris gydo

Tikru sezono hitu tapusi Elzės Višnevskytės „Lindyhopera“ – tai tarpžanrinis projektas, kuriame susilieja muzika, šokis, daina ir teatras. Personažai čia kuria ne siužetą, o atmosferą – žaismingą, judrią, kupiną gyvenimo džiaugsmo. Spektaklis tampa gyvu ritualu – švente, kuri atgaivina bendruomeniškumą ir kolektyvinę energiją. „Lindyhopera“ pasitelkia šokį, muziką ir humorą tam, kad sukurtų šventę, kuri yra ne nostalgija, bet aktyvus būdas atsiminti. Tokio pobūdžio spektakliai kuria teatrą kaip erdvę, kurioje prisiminimas nėra pasyvus, o performatyvus: kažką kartodami mes vėl iš naujo atrandame.

Manto Jančiausko imersinis spektaklis „Toli toli“ šį pavasarį pakvietė žiūrovus paklaidžioti teatro koridoriais ir savo paties sąmonės labirintais. Iš ausinių sklindantis garsas, šviesos ženklai, tekstų fragmentai kuria patirtį, kurią reikia ne tik pamatyti, bet ir išgyventi, patirti. Teatro kritikas Helmutas Šabasevičius recenzijoje pažymėjo, kad nors „projekto stuburas nebuvo iki galo artikuliuotas, tačiau įsiminė tamsoje, šviesoje, prieblandoje skendinčios teatro erdvės, metafizinę nuotaiką kurianti muzika.“ „Toli toli“ išskirtinio dėmesio sulaukė įtrauktas į „Kultūros nakties“ programą. Naktiniame Vilniuje kokybiškų meninių patirčių ieškančius vilniečius „Toli toli“ kvietė keliauti kitų gyvenimais, susimąstyti apie kūną kaip atminties saugyklą, apie save, žiūrovą, tampantį liudininku, ne tik stebėtoju.

Moteriškumas kaip šerdis, o ne paraštė

Tapatybės ir kūno temos ypač ryškiai išsiskleidė premjeriniuose spektakliuose „Moters dalys“ (rež. Uršulė Bartoševičiūtė) ir „Lūšies valanda“ (rež. Artūras Areima). Abu spektakliai drąsiai ir nevienareikšmiškai kalbėjo apie kūno pažeidžiamumą, atmintį, tapatybės fragmentiškumą. „Moters dalys“ analizavo traumos anatomiją ir suteikė balsą istorijoms, kurios dažnai lieka nutylėtos. Tai spektaklis apie sunkiai apčiuopiamą skausmo virsmą kalba. Apie klausymą, girdėjimą, tylą ir iš tylos kylančias reikšmes. Apie tai, kaip balsas, įgaunantis kūną, tampa šauksmu: aš buvau, aš esu, aš liudiju. „Moters dalys“ byloja apie moters tapatybę, kūną ir kalbą. Spektaklis vizualiai intensyvus, drąsus, feministine kalba liudijantis tai, kas dažnai lieka neišsakyta – kūno žaizdas, lūkesčius, motinystės, seksualumo, senėjimo patirtis. Vaidybos forma eksperimentinė, koliažinė, fragmentiška, o spektaklis tampa savotiška moteriško kolektyvinio sąmoningumo manifestacija.

Ne mažiau įsimintina premjera tapo A. Areimos „Lūšies valanda“ – tikras režisieriaus dvasinės brandos ženklas. Režisierius „atveria veikėjų pažeidžiamumą ir tyrumo grožį“, rašė teatro kritikė Ieva Tumanovičiūtė. Pjesės autorius – švedų rašytojas Peras Olovas Enquistas, tačiau spektaklyje dramaturginis laikas ir struktūra esmingai transformuoti. Tai dviejų veiksmų alegorija apie institucijas, psichikos sutrikimus, empatiją ir tikėjimą. Vilniaus senojo teatro scenoje gimė intensyvus ir vizualiai išgrynintas spektaklis apie psichinės būsenos ribas, atminties klodus ir jautrią žmogaus sielą. Ieva Tumanovičiūtė pabrėžė: „Tai jautrus spektaklis, atveriantis veikėjų pažeidžiamumą ir tyrumo grožį bei žymi besikeičiantį Vilniaus senąjį teatrą, kuris darosi atviresnis skirtingoms kalboms, teatro kryptims, eksperimentams.“ Ši premjera atskleidė unikalų teatro gebėjimą kurti atmosferą, tarsi šnabždesį, kuris lieka ilgiau nei dialogas.

Kvietimas iš naujo apibrėžti realybę

Sociopolitinėje perspektyvoje šis Vilniaus senojo teatro sezonas iškalbingas: moters balsas Lietuvos scenoje ilgai egzistavo kaip paraštinis, dekoratyvus, simbolinis. 111-ajame sezone jis tapo semantiniu centru. Tai galima traktuoti ir kaip institucinės savirefleksijos išraišką, ir kaip reakciją į vis dar patriarchališką viešąją erdvę. Nauji spektakliai ne imituoja „moterišką patirtį“, o kuria jos choreografiją, tekstūrą, ritmiką. 111-asis Senojo teatro sezonas – tai bandymas kalbėti apie skausmą, atmintį ir kūną ne kaip duotybes, o kaip nuolat peržeriamas, permąstomas ir performuojamas formas. Tai sezonas, kuriame teatras ne tiek atvaizduoja realybę, kiek siūlo į ją pažiūrėti nauju žvilgsniu. Ne patriarchaliniu, ne normatyviniu, o empatišku, fragmentišku, drąsiu.

Senojo teatro 111-asis sezonas neabejotinai formavo naują dramaturginį peizažą, kuriame moteriškoji patirtis tapo ne tema, o žiūros tašku. Daugelyje premjerų moters balsas skambėjo kaip liudijimas, klausimas, pasipriešinimas, o teatras tapo ta menine institucija, kuri klausosi, nepertraukia, leidžia būti. Ir tai – drąsiausias šio sezono fenomenas. 111-asis sezonas buvo aktualus, ieškantis, kartais kontraversiškas, bet visada – gyvas. Tai sezonas, kuriame žodis susitiko su tyla, tragedija su grotesku, o žiūrovas su savimi. Senasis teatras nesistengė pateikti „gyvenimo, koks jis yra“, jis pasiūlė sudėtingesnį, daugiasluoksnį žvilgsnį ir teatrą, kuris išardo paviršinius naratyvus ir leidžia pažvelgti į tai, kas slypi po jais: kūną, atmintį, santykius, abejones, virstančius autoritetus. Galiausiai tai sezonas, kuriame žodis „realybė“ skambėjo ne kaip duotybė, bet kaip kvietimas ją iš naujo apibrėžti.

Žvilgsnis į ateitį

2025 metų rudenį Vilniaus senasis teatras kartu su partneriais iš Latvijos – Liepojos teatru ir prodiuserine kompanija „KATLZ Riga“ – pristatys spektaklį „Patrankų mėsa // Cannon Fodder // Lielgabala gaļa“. Tai antiutopinis, tačiau pavojingai šiuolaikiškas kūrinys apie tris moteris, išgyvenusias kolektyvinę katastrofą ir bandančias iš naujo susigrąžinti žmogiškumą. Kūrinio dramaturgija atspindi karo, pandemijos ir sisteminio smurto sugeneruotą epochą, kurioje moters kūnas tampa tiek metafora, tiek mūšio lauku. Scenoje susitinka trys skirtingos figūros – menininkė, kuratorė ir mūza. Įvairios kalbos (lietuvių, latvių, rusų, anglų) čia ne tik priemonė, bet ir pasipriešinimo instrumentas. Spektaklio kūrėjai – režisierė Jevgenija Šermeniova, choreografė Anna Abalichina, scenografė Ieva Kaulina, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė ir kompozitorė Sofija Zaiceva – susibūrė į komandą, kuri kelia klausimą: kaip pasikeičia žmogus, išgyvenęs traumą? Ar įmanoma dar kartą „užgimti“ – kaip laisvam, atsakingam, mylinčiam subjektui?

Šį rudenį mažuosius žiūrovus suburs režisieriaus Oskaro Wyganowskio spektaklis „Klausau, Jūsų Didenybe!“, sukurtas pagal lenkų pedagogo ir rašytojo Januszo Korczako pasaką „Karalius Motiejukas Pirmasis“. Režisierius pasiryžo sukurti net keletą spektaklio versijų: lietuvių, rusų, lenkų ir ukrainiečių kalbomis, kuriose atgims jautri istorija apie vaiką, kuriam tenka ne tik neįprasta karūna, bet ir atsakomybė keisti pasaulį. Vis tik didžiausia Senojo teatro rudens sezono intriga – režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklio „Jūra vandenynas“, kuriamo pagal italų rašytojo Alessandro Baricco romaną, premjera.

Po įvertinto Albert’o Camus pjesės „Kaligula“ pastatymo, kuriam kritikai ir žiūrovai negailėjo dėmesio už drąsų meninį sprendimą, J. Brazys žengia į visai kitą teritoriją. „Jūra vandenynas“ – subtili, filosofiška ir daugiasluoksnė medžiaga, kviečianti ne tiek stebėti istoriją, kiek ją išgyventi. A. Baricco romanai pasaulio teatruose dažnai statomi neatsitiktinai – dėl savo ritmingos kompozicijos, metaforiško teksto ir jautraus santykio su paslaptimi. „Jūra vandenynas“, išleistas 1993 m., yra vadinamas literatūros kubistiniu šedevru, kuriame žmonių likimai lūžta ir jungiasi tarsi fragmentai paveiksle. Spektaklio veiksmas vyks keistame, nuo pasaulio atitolusiame pajūrio viešbutyje. Čia susirenka grupė skirtingų žmonių – mokslininkas, tapytojas, išduota moteris, mergaitė, bijanti gyventi, ir kiti. Kiekvienas jų atsineša savo skausmą, savo klausimus, savo tylą. Viešbutį prižiūri trys vaikai – paslaptingos figūros, kurios atrodo esą ne tiek veikėjai, kiek simboliniai vedliai. O jūra – nuolatinis fonas ir metafora – tampa neišvengiamybe, atmintimi, širdimi, sapnu. Ji čia viską apgaubia ir iš naujo perrašo žmonių gyvenimus.

Ši premjera žymi tolesnį Vilniaus senojo teatro atsinaujinimo etapą ir pasitikėjimą naująja režisierių karta. „Jūra vandenynas“ taps ne tik meniniu, bet ir egzistenciniu įvykiu – spektakliu, kuris kvies žiūrovus sustoti, klausytis, kartu su veikėjais ieškoti atsakymų į klausimus, kuriuos kartais net bijome sau užduoti.

Lauryna Lopaitė