Vietoj ugdymo kokybės gerinimo – šnai direktyvomis per regionų mokyklas

Ar tikrai yra siekiama bendrajame ugdyme ugdymo kokybės? O gal, ignoruojant savivaldą, ugdymo įstaigų ir vietos bendruomenes valdančiųjų direktyvos stumia kita linkme? Pamąstykite patys. Keletas pastebėjimų.

Valdančiųjų iniciatyva pasipylė daugybė direktyvų į pokyčius – mokyklas pasiekė atnaujintos Bendrojo ugdymo programos, nuo 2024 m. ugdymo institucijos turės pilna aprėptimi įgyvendinti įtraukųjį ugdymą, nuo 2024 m. pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) įvedamas norintiems mokytis vienuoliktoje klasėje slenkstis, tais pačiais metais vienuoliktokų turės būti ne mažiau 21, o 2025 m. jau 31 mokinys sraute, kt. Šie ir kiti vykstantys ar numatomi pokyčiai (visuotinio ikimokyklinio ugdymo, vadovų mentorystės, autobusų centralizuoto pirkimo atsisakymas ir pan.) nėra  vienareikšmiškai vertintini tikslo – rezultato požiūriu.

Ką reiškia nuo 2024 m. norintiems mokytis vienuoliktoje klasėje taikyti PUPP slenkstį? Išties, nepasirengę mokytis aukštesnėje gimnazijos pakopoje neturėtų joje mokytis. Tačiau kitais metais taikyti slenkstį  šių metų devintokams nėra sąžininga, nes jų spragos yra likusios iš ankstesnių mokslo metų, o tinkamą pagalbą joms likviduoti jie vargiai gaus. Tada jiems dar liks galimybė tais pačiais mokslo metais perlaikyti PUPP, likti kartoti kursą arba mokytis profesinio mokymosi sistemoje. Toks priverstinis mokinių nukreipimas į profesinį mokymąsi ne tik primena sovietmetį, kai buvo sakoma: „Blogai mokysiesi, eisi į profkę.“, bet ir nekelia profesinio mokymo prestižo. Nacionalinis mokymosi pasiekimų patikrinimas (NMPP) vyksta aštuntokams ir jiems numatyta grupėje iki penkių vaikų dvidešimt konsultacinių valandų, tad jiems jau atsiranda daugiau galimybių likviduoti turimas mokymosi spragas. O, turint omenyje, kad Lietuvoje mokymasis privalomas iki šešiolikos metų ir kad keturiolikoje savivaldybių nėra net profesinio rengimo centrų filialų, kad neturintiems pagrindinės mokyklos išsilavinimo yra labai menka specialybių pasiūla, toks orientavimas byloja ne tik ne apie pasirengimą tokiam sumanytam pokyčiui, bet ir tikėtina, kad dalis vaikų gali toliau nebesimokyti.

Reikalavimas nuo 2024 m. vienuoliktos klasės sraute ne mažiau 21 mokinio (nuo 2025 m. – 31) akivaizdžiai nukreiptas į kaimiškų vietovių ir miestelių gimnazijų naikinimą. Tikėtina, kad jos ateityje taps progimnazijomis. Ir taip unifikuojama visai Lietuvai, visiškai neatsižvelgiant į realias vietos sąlygas ir galimybes, negalvojant, kaip vaikai gaus švietimo specialistų pagalbą, galės dalyvauti konsultacijose ir pan. Tai tiesiog mokyklų naikinimas. Jau nekalbu apie Vilnijos kraštą, kuriame mokyklos turi  ir stiprų lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimo, pilietinio ugdymo vaidmenį. Be to, tokia nestabili mokyklų situacija tikrai nemotyvuos atvykti į jas dirbti nei mokytojus, nei švietimo pagalbos specialistus. Taigi vietoj ieškojus naujų mokyklų modelių, remiamasi tik finansiniais, ekonominiais rodikliais. O tai ugdyme orientuoja į kreivųjų veidrodžių karalystę. Tai suprasdami, Seimo Demokratų frakcijos nariai inicijavome  kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl  neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Didelį nerimą kelia ir įtraukusis ugdymas. Daugeliu atveju jis suprantamas kaip specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) vaikų integravimas, pamirštant ir menkesnio socialinio ekonominio kultūrinio statuso (SEK) vaikus. Toks supratimas nėra teisingas. Visgi noriu atkreipti dėmesį, kad neramina aplinkos nepritaikymas( didelė dalis ugdymo įstaigų neturi liftų ar keltuvų), mokymo/si priemonių trūkumas, neaiškumas, kokių SUP vaikai ateis ir kaip su jais teks dirbti. Ypatingai neramu dėl švietimo pagalbos specialistų trūkumo.

Čia pateikiu tik keletą įžvalgų, kurios jau leidžia teigti, kad valdančiųjų direktyvos yra neapgalvotos, nurodymai priimti nesitariant su bendruomenėmis, savivaldybėmis. Stokojama tarimosi kultūros. O tokie pokyčiai ateityje silpnins ugdymo kokybę, kuria dabar yra žongliruojama.

Prof. habil. dr. Vilija Targamadzė

Panaudota delfi.tv nuotr.