Vieta, kur sulėtėja laikas

Tai kopdamas į kalvą, tai smagiai nusileisdamas Žemaitijos laukais ir miškais vingiuoja kelias, atskleisdamas šio krašto grožį. Ir kiekvieną dieną jis kitoks. Atrodo,  ką tik pirmieji pumpurai šypsojosi saulei, ką tik gėlių žiedais diugino vasarą, žiūrėk, jau ir auksu puošiasi medžiai, netrukus raudona liepsna užsidegs klevai, o per dangų nusidrieks išskrendančių žąsų virtinės, laukai suskambės atsisveikinančių gervių klyksmu.

Svarbiausia – meilė vaikui

„Gražu pas mus, – šypsosi Buožėnų pagrindinės mokyklos direktorė Virginija Laučienė. – Ir laikas čia, tarytum, lėčiau eina. Mano dukra, kai sugrįžta iš Vilniaus į namus, džiaugiasi neatsidžiaugia ramybe. Sako, jūs čia kažkokie atsipūtę, o mes skubame, lekiame, jaudinamės, kad nespėjame. Čia skubėti nereikia. Per pietų pertrauką ne tik galiu į namus sugrįžti, bet ir pietus šeimai paruošti suspėju. Mano namas vos keliasdešimt metrų nuo mokyklos.“

Buožėnų pagrindinė mokykla dar jauna. Pasak direktorės, jai tik …. septyniolika metų. „Anksčiau šioje vietoje buvo vaikų darželis. Buožėnų žmonės nusprendė, kad čia reikia atidaryti mokyklą. Pastatas buvo rekonstruotas, pritaikant jį mokyklai, o vaikų tada daugiau kaip šimtą turėjome. Iki tol visi jie keliaudavo į Telšius. Nors iki miesto vos keli kilometrai, bet tėvams buvo saugiau, kad vaikas mokosi čia pat. Tačiau nepamanykite, kad iki tol Buožėnuose nėra buvę mokyklos. Pirmoji mokykla čia buvo atidaryta 1929 metais. Iki 1946 ji buvo pradžios mokykla, paskui pertvarkyta į septynmetę. Nuo 1957 iki 1996 metų Buožėnuose vėl galėjo mokytis tik pradinukai“, – pasakoja direktorė ir pasidžiaugia, kad pavyko suburti vaikus mylintį kolektyvą, šiuolaikinę mokymo bazę, kuri pagal galimybes nuolat atnaujinama ir pildoma.   

„Net miesto biblioteka neturi tokių leidinių, kokius mes turime,  – pasidžiaugia Virginija Laučienė. – Labai daug jų mums dovanojo Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas. Jau kelinti metai prieš Kalėdas į mūsų mokyklą atvyksta „Co-ca Co-los“ karavanas. Buožėnams tai ypatingas įvykis. Suvažiuoja didžiulėsšviesomis išpuoštos mašinos, iš kurių sklinda muzika, sveikinimai. Karavans – ne vien mokyklos, bet ir viso miestelio šventė.“ Karavano tradicijas gražiai papildo Buožėnų bendruomenė, kuri rengia įvairias paramos akcijas. Viena aktyviausių filantropinės veiklos puoselėtoja yra Virginija Laučienė. Sudegė buvusios mokinės namučiai, ji pirmoji suskubo rinkti jai paramą. Žmonės aukojo ir rūbus, ir namų apyvokos daiktus, ir pinigus. Jau kelinti metai prieš Kalėdas Buožėnuose rengiamos labdaringos akcijos, į kurias įsijungia visa miestelio ir aplinkinių kaimų bendruomenė.

Tapo tradicija, kad mokyklos biblioteka naudojasi ne vien moksleiviai, bet ir miestelio gyventojai. „Ir ne tik. Pas mus net iš Telšių žmonės skaito, nes mes turime tokių knygų, kokių nėra miesto bibliotekoje“, – sako mokyklos direktorė.

Kai lankiausi mokykloje, buvo dar mokslo metai, tad kol apžiūrinėjome turtingą mokyklos biblioteką, vieni mokinukai čia užsukdavo knygų pasikeisti, kiti – prie kompiuterių sėsdavo. „Nors kompiuterių turime nemažai, bet bibliotekininkė yra nustačiusi laiką, kiek vienas moksleivis gali prie jo sėdėti. Žinote, jei nereguliuosi, nedrąsesni gali prie jų ir neprisėsti,“ – pastebi direktorė.

Mokyklos biblioteka naudojasi ne vien mokykla, bet ir miestelio gyventojai. Jiems atvira ir prieš kelerius metus prie mokyklos pastatytame priestate įkurta didžiulė sporto salė. Per pamokas čia sportuoja vaikai, o vakarais – miestelio jaunimas.

„Labai svarbu, kad vaikai išmoktų vertinti grožį, todėl stengiamės, kad būtų gražus ne tik mokyklos vidus, bet ir kiemas. Mūsų mokyklos aplinka Telšių rajone pažymima tarp geriausiai tvarkomų, – mokykla didžiuojasi direktorė ir paaiškina, kad aplink mokyklą grožį kuria visi: tiek mokiniai, tiek jų tėvai, tiek pedagogai. Net nemalonūs atsitiktiniai dalykai ima ir pasitarnauja grožiui. – Anksčiau priešias mokyklą augo veja ir medžiai, o teritoriją juosė gyvatrorė. Kadangi mokykloje vykdavo miestelio jaunimo diskotekos, vieną naktį kažkas ėmė ir įvažiavo mašina į mūsų gyvatvorę, Gerą gabalą gyvatvorės išlaužė. Nutarėme, kad gyvatvorės toje vietoje ir nebeatsodinsime. Paliksime atvirą,  o kad akiai maloniau būtų nusprendėme įrengti alpinariumą. Gražu, kai žydi gėlės. Prie mokyklos pradėjome sodinti ąžuolyną. Gražinamės, tik nebeilgai būsime pagrindine mokykla. Vėl būsime pradinė. Kai atsidarė pagrindinė mokykla, joje mokėsi apie 130 vaikų, dabar – 60. Daugiau kaip perpus sumažėjo. Žinoma, jei visi Buožėnuose gyvenantys vaikai lankytų mūsų mokyklą, jų būtų daugiau, bet dabar dalis tėvų juos leidžia į Telšius. Vieni mano, kad ten geresnis parengimas, dėl ko labai abejojame. Juk mūsų mokykloje yra galimybė kiekvienam vaikui skirti dėmesį, ko negali sau leisti dirbdamas su 30 vaikų. Kiti gyventojai važiuoja į Telšius dirbti, tuo pačiu ir vaikus nuveža į mokyklą. Tačiau kol jie sugrįžta, maximos vaikais tampa. Kol sulaukia autobuso ir trinasi po parduotuves. Iš kitos pusės, gal ir gerai, kad vaikas kitokį gyvenimą pamato. Pas mus jis auga lyg šiltnamyje: mokykloje šeimyninė aplinka, kai kiekvienas vaikas pastebėtas, išklausytas, kai kiekviename žingsnyje sulaukia pagalbos.“

Miestelis atgimsta

Sovietmečiu Buožėnai buvo „Džiugo“ tarybinio ūkio centras. Ūkių griūtis jo neaplenkė. Ir šiandien įvažiuojant į miestelį į akis krenta sovietiniai statiniai. Gremėzdiški, iš baltų plytų, vietomis jau apgriuvę. Tokia tad miestelio pradžia šiandien, nors besikuriantys verslininkai vis labiau juos savo poreikiams pritaiko. Puikus pavyzdys – buvusi ūkio valgykla. Dabar vietoj jos – jauki kavinė, kokios ir miestas gali pavydėti. Jauki aplinka, skanus maistas. „Į mūsų kavinę ir iš Telšių atvažiuoja žmonės papietauti, – pastebi mokyklos direktorė. – Kiekvieną savaitgalį čia vyksta banketai. O jau kokias skanias bandeles kepa… Šalia kavinės yra tiems patiems verslininkams priklausanti parduotuvė. Gražiai sutvarkyta aplinka. Vaikai labai mėgsta priešais pastatą esantį tvenkinuką, kuriame plaukioja raudonos ir geltonos žuvytės. Nuo ankstaus pavasario iki vėlyvo rudens kavinės teritorijoje žydi gėlės. Džiaugiamės, kad mokykla turi tokius kaimynus.“

Netoliese šviečia suremontuotų kultūros namų pastatas. Bendruomenė pateikė projektą Telšių rajono Vietos veiklos grupei ir gavo lėšų pastato remontui. „Pastatui suremontuoti gavome per 400 tūkst. litų. Jau prieš kelerius metus čia buvo įrengtos bendruomenės patalpos, jose gyventojai šarvodavo savo artimuosius. Dabar sutvarkyta likusi pastato dalis. Miestelis turi jaukią salę, kurioje gali koncertuoti tiek Buožėnų meno mylėtojai, tiek ir svečiai iš kitų vietovių. Sulaukiame ir menininkų profesionalų. Sutvarkyti ir miestelio pirtis. Už ES lėšas tvarkomos miestelio gatvės, šaligatviai, apšvietimas. Šio projekto vertė – apie 1,3 mln.litų. Įrenginėjamas vandentiekis, nuotekų surinkimas. Gražėjant gyvenvietei, gražiąja ir sodybos. Žmonės prie namų daugiau gėlių sodina, puošia savo aplinką“, – pasakoja mokyklos direktorė Virginija Laučienė, buožėniškių vaikams ir buožėnams save pašventusi nuo 1981 metų, kaipradėjo dirbti vaikų darželyje.

Buožėnų piliakalnis

„Mus suranda ir vis daugiau turistų. Tarp lankytinų objektų yra ir Buožėnų piliakalnis.Tai I tūkstantmečio – XIII amžiaus piliakalnis“, – trupam į istorijos vingius perkelia Virginija Laučienė.

Buožėnų piliakalnis įsikūręs Gervalės upelio kairiajame krante. Piliakalnio aukštis – 17–18 metrų. Piliakalnio viršukje 52×50 m aikštelė. Iš vakarų ir rytų piliakalnį supa pylimas, kuris vietomis siekia beveik 2 m aukščio. Visa piliakalnio aikštelė turi nuolydį į šiaurės pusę, kur jokių pylimo žymių nėra. Piliakalnį juosia 14 metrų pločio ir pusės metro gylio griovys. Pylimo žemė tamsi, su eglinių ir beržinių rąstų anglimis. 1964 atlikti piliakalnio archeologiniai kasinėjimai. Jų metu rastas akmeninis galąstuvas, verpstukas, geležinis siauraašmenis kirvis, peilis, žalvarinis apkalas, grublėtos keramikos. Kaip liudija užrašyti pasakojimai, anksčiau piliakalnio pietinis šlaitas buvo išgrįstas dideliais akmenimis. Prieš I pasaulinį karą piliakalnio savininkas Sakalauskis juos nurinko ir panaudojo savo rūmų pamatų statybai. Kitus akmenis nurinko apylinkių gyventojai.

Dar stipriau piliakalnis nukentėjo 1929 metais, kai jo papėdėje buvo pastatyta Z. Jaruckio sodyba.

Piliakalnis gražiai įsilieja į Buožėnų kraštovaizdį, kur kalva veja kalvą, vinguriuoja Subedžio ir Gervalės upeliai. „Iš kiekvieno kampo vis kitoks vaizdas atsiveria“, – gėrisi Virginija. Aplinkosaugininkai, įvertinę vietovės grožį įsteigė vieną iš 40 Lietuvoje esančių geomorgfologinių draustinių, jų paskirtis – išsaugoti prieš tūkstančius metų susiformavusį kraštovaizdį.

Prano Genio tėvonija

„Kitas mūsų pasididžiavimas – Pranas Genys. Jis gimė ir augo netoliese Buožėnų, Kalnėnų kaime. Jo tėviškės vietoje pastatytas koplytstulpis. Tai poetas, publicistas, visuomenės veikėjas, o žemaičiams didžiausias jo nuopelnas – Telšių „Alkos“ muziejaus įkūrimas. 1924 m. P. Genys apie savo planus rašė: „Mano didžiausias noras, troškimas – suburti Telšiuose būrelį žmonių, kurie rūpintųsi Žemaitijos senovės turtais. Šiandien laikas, ryt jau bus vėlu…”, – dar vieną istorijos puslapį atverčia mokyklos direktorė.

Tuo tikslu 1930 m. pabaigoje – 1931 m. pradžioje Pranas Genys per spaudą ėmė raginti inteligentus burtis ir steigti Senovės mylėtojų draugiją, Telšiuose įkurti muziejų. 1931 m. rugpjūčio 14 d. įvyko Senovės mylėtojų draugijos „Alka” steigiamasis susirinkimas, o 1932 m. vasario 16 d. buvo įsteigtas ir „Alkos” muziejus. „Buvau gimnazijos mokytojas, susirgau, įsimetė liga į kojas. Gal kokį porą šimtų gydytojų aplankiau – nieko negelbėjo. Apsigyvenau namie. Man parūpo ir dabar būti naudingam, padaryti kokį gerą darbą. Važinėdamas anksčiau po mūsų kraštą pastebėjau, kaip iš Žemaičių grobsto liaudies meno eksponatus, veža juos į Kauną, Šiaulius, net į užsienį. Atėjo mintis suorganizuoti muziejų Telšiuose. Ypač tuo susidomėjo ir šį darbą parėmė apskrities viršininkas p. E. Šalkauskis. Iš mūsų visuomenė juokėsi, bet 1932 m. sausy turėjom tiek lėšų, kad galėjom išsinuomoti 4 kambarių butą, o vasario 16 d. jau turėjome muziejų, – 1936 metais viename iš interviu apie savo gyvenimą ir muziejaus įkūrimo pradžią pasakojo Pranas Genys.

Kaip to meto spaudoje rašė P.Genys, per vieną vasarą jis su sena kumele ir senu vežimu apie 1740 kilometrų sukorė. „Jokių kelionpinigių, jokių dienpinigių man niekas nemokėjo“, – apeliuodamas į žmonių sumaterialėjimą 1936 metais rašė P.Genys.

Jis važinėdamas iš kaimo į kaimą, iš sodybos į sodybą rinko eksponatus būsimam muziejui, užrašinėjo iš lūpų į lūpas perduodamas istorijas, nutikimus, prisiminimus.

Pranas Genys 1932 metais buvo paskirtas pirmuoju Telšių „Alkos“ muziejaus direktoriumi. Tad  ant jo pečių užgriuvo muziejaus pastato statybos, kurioms nuolat reikėjo ieškoti lėšų. 1938 m. rugsėjo 3–4 dienomis muziejaus pastatas duris atvėrė lankytojams.

Genovaitė Paulikaitė