Vienodos viešosios erdvės pritraukia vienodus žmones

Pasivaikščiojimai po miestą. Nuotr. autorė Dalia Čiupailaitė-Višnevska

Žavėjimasis Hermanno Hesse’s romanais, mitais, senovės civilizacijomis, kūriniais, nagrinėjančiais žmogaus ir visuomenės santykį, atvedė Dalią Čiupailaitę-Višnevską į sociologijos lauką, konkrečiai – į miesto sociologiją. Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto dėstytoja, mokslų daktarė sako, kad skirtingų Lietuvos miestų viešosios erdvės, nors ir estetiškos bei tvarkingos, tačiau yra vienodos ir tuščios. Ji priduria pastebinti, jog daliai gyvenimo sričių persikėlus į skaitmeninę erdvę, mažėja spontaniškų žmonių susidūrimų viešose vietose.

Kuo jus žavi miestas? Kodėl jį tyrinėjate?

Meilė miestui – labai sena, iš mokyklos laikų, Vaičiūnaitės ir Radausko poezijos, mokytojos Violetos Tapinienės literatūros pamokų, klaidžiojimų Žirmūnų paupiais ir Užupio kiemais, kol jie dar buvo pusiau apleisti. Į miesto sociologiją atėjau palaipsniui. Kaip sako vienas iš Filosofijos fakulteto sociologijos profesorių Arūnas Poviliūnas, ne sociologas renkasi teoriją, o teorija renkasi sociologą. Sykį nustebau, kai draugė, dar neužsiimant miesto sociologija, pavadino mane „bohemščike“, ir paaiškino – na tu ištisai po miestą triniesi, taip jį myli.

Kai studijavau bakalauro ir magistro studijose, miesto sociologijos kurso nebuvo. Atradau šią temą stodama į doktorantūrą. Tuo metu Vilnius pradėjo labai stipriai keistis ir man įprastas miestas pradėjo nykti. Man buvo įdomu ir svarbu suprasti, kas čia vyksta. Tad pasirinkau šią temą disertacijai ir taip pradėjau klimpti į miesto sociologiją.

Daugeliui jaunų žmonių sociologija yra „didelis klaustukas“ studijų pasirinkimo kelyje. Kaip ir kodėl jūs pasirinkote sociologiją?

Tiesą sakant, apie sociologiją sužinojau iš nuogirdų: sesers draugės vaikinas studijavo sociologiją ir ji kai ką perpasakojo. Kaip vėliau rekonstravau – tai buvo pasakojimai iš profesoriaus Pšibilskio dėstyto civilizacijų istorijos kurso.

Mokykloje žavėjausi Hermano Hessės kūriniais ir panašiais, kuriuose nagrinėjamas individo ir visuomenės santykis, mitais, senovės civilizacijomis. Sociologija iš tokių neryškių užuominų man pasirodė kaip vieta tęsti šiuos pomėgius, galimybė rašyti ir interpretuoti, tokia kiek mistiška ir labai „skani“. Tokia man ji išlieka ligi šiol. Bet sociologų ir sociologijų yra visokių – mano sociologija yra veikiau poetiška. Man ji nėra „grynas“ ar „švarus“ mokslas – gryno socialumo sluoksnelis, kurį galime nuimti nuo daiktų. Man patinka medijų tyrėjo Mashallo McLuhano sąvoka „purvo farmakologija“. Sociologija yra atvira, besijungianti, besimaišanti, kur geografija, urbanistika, architektūra, antropologija, ekonomika ir net biologija įneša savo priemaišų į sociologinį miesto tyrinėjimą.

Miestas ne vienam iš mūsų yra tiesiog geografinė vieta žemėlapyje, kurioje gyvename. Kas yra miestas sociologei? Ko jūs ieškote, ką matote žvelgdama į miestą?

Manau, kad daug kam miestas nėra tiesiog abstrakti vieta – tai namai, mylimos vietos ir vietos, kurios kelia nejaukumą. Tai patirtys kamščiuose ir pasivaikščiojimuose. Dalyvavimas šventėse ir slapti susitikimai laiptinėse. Tai neatvažiuojantis vėluojantis troleibusas, mašinomis užstatyta žaidimo aikštelė, buto nuoma ir paskola. Tai dar vienas nesutarimas naujienose, kokį paminklą statyti, o gal nestatyti jokio. Tai nepažįstamieji autobuse, lifte, gatvėje, kavinėje, eilėje prie kasos. Ir kartais tarp jų užsimezgantis ryšys.

Taip aš, kaip sociologė, žvelgiu į miestą. O jeigu rimčiau, tai sociologai klausimus apie miestą pradėjo kelti kaip vienus pirmųjų sociologinių klausimų apskritai. Moderni industrinė visuomenė, kurios formavimąsi nagrinėjo sociologai, yra kartu ir besiurbanizuojantis pasaulis. Moderni visuomenė yra miesto visuomenė. Joje pasikeičia, pavadinkime, „tradiciniai“ socialiniai ryšiai. Tad sociologai kėlė klausimus: kokie socialiniai ryšiai, kokios institucijos, kokie žmonių vaidmenys, socialinės kontrolės mechanizmai formuojasi moderniuose miestuose. Tai buvo pradžia – apskritai suprasti, koks reiškinys yra miestas ir kokia yra miestiška visuomenė.

Ilgainiui sociologai pradėjo kelti specifinius, su miesto gyvenimu susijusius klausimus. Tai gyventojų pasiskirstymo mieste klausimai ir galimybių jiems mieste prieinamumo klausimai: gyvenamosios vietos, būsto, paslaugų, vartojimo ir t. t. Tai miesto patyrimo klausimai: kokie žmonės ir kaip patiria įvairias miesto vietas, kaip dėl jų susitaria ar ne, kaip jomis dalijasi, kam jos yra daugiau ar mažiau prieinamos. Taip pat toliau keliami ir klausimai apie socialinius ryšius mieste, pavyzdžiui, daug girdime apie miesto planavimą tariantis su miesto bendruomenėmis. Sociologai tyrinėja, ar mieste yra bendruomenių, ypač – ar apskritai įmanomos ir kokiomis sąlygomis vietos ar kaimynijų bendruomenės.

Jūs ne vien tyrinėjate miestą, bet ir dėstote sociologijos studentams. Paskaitų metu skatinate studentus eksperimentuoti. Kaip tai vyksta?

Mano kursai visada grįsti praktika. Dėstau kokybinius tyrimus, semestro metu tyrinėjame pasirinktą temą. Dažniausiai ji susijusi su miestu: viešasis transportas, viešosios erdvės, kolektyvinių sodų kaita. Stebime, kalbamės su naudotojais ir gyventojais, įgyvendiname jų diskusijas. Miesto sociologijos kurse skatindavau studentus taikyti kūrybiškus metodus tyrinėjant miesto erdves įvairiais aspektais. Studentai yra įgyvendinę įdomiausių tyrimų: eksperimentavo su viešosios erdvės viešumu. Pasirinkę tris aikštes Vilniuje, jose piešė, rengė piknikus, miegojo ir kvietė prisijungti praeivius. Kiti fiksavo ir klasifikavo išmintus takelius. Treti gilinosi į tai, kaip aklieji patiria miestą ir po jį keliauja. Lygino skirtingų laikotarpių rajonus ir kiek jie patogūs vaikų globėjams. Tyrė, ką žmonėms reiškia gatvių pavadinimai ir kaip jie orientuojasi mieste, taip pat domėjosi ir bagažinių vakarėlių stovėjimo aikštelėse subkultūra. Žaidėm įvairius miesto planavimo žaidimus, po kurių studentai rašė skaitytomis teorijomis grįstas refleksijas.

Naujos viešosios erdvės tampa labai vienodos, panašios, tarsi neturėtų savo veido, autentikos. Lyg atribotų žmogų nuo jo išskirtinumo. Kaip jūs manote, ko mes netenkame, kurdami vienodas ir niekuo neišsiskiriančias viešąsias erdves?

Iš tiesų paskutiniuosius 10 metų vyksta intensyvus viešųjų erdvių perkūrimas. Aš daugiausiai stebiu procesus Vilniuje, tačiau daug kur Lietuvoje, mažesniuose miestuose ar miesteliuose, viešosios erdvės perkuriamos standartiškai, stokojant jautrumo vietos specifikai.

Viešosios erdvės, kaip rašė garsi miesto sociologė Sharon Zukin, yra „langas į miesto sielą“. Tai labai svarbi miesto dalis. Miesto sociologai akcentuoja viešųjų erdvių reikšmę kaip tokių, kuriose skirtingi žmonės susiduria ir patiria viešą gyvenimą. Tad svarbu, kad jos būtų įvairios, įsileistų įvairias veiklas ir žmones. Vienodos erdvės pritraukia vienodus žmones ir ribotas jų veiklas. Jos ne tik vienodos, bet visos tvarkingos, dailios, tuščios. Tvarka ir švara – tarsi savaime suprantamos vertybės, tačiau jeigu pasižiūrėsime iš arčiau – jose daug kontrolės: nelipti ant žolės, nešūkauti, nesėdėti, kur nereikia, nešokti, nebūti kitokiu. Kritinės perspektyvos autorius Neilas Smithas tokį viešųjų erdvių tvarkymą vadina revanšistiniu arba kerštingu miestu, kai iš viešųjų erdvių išstumiami netinkami naudotojai ir miestas kuriamas, kad atitiktų viduriniosios ir aukštesnės klasės tvarkos ir gero skonio standartus.

Viešosios erdvės turėtų būti veikiau sinergijų, laisvumo, tam tikro neapibrėžtumo, unikalumo, žaismingumo, atradimų vietos. Tada jos iš tiesų gali būti atviros įvairiems lankytojams ir netikėtiems susidūrimams.  

Kaip manote, ar mes dažnai susimąstome apie savo aplinką – kokia ji, kaip ji mus veikia? Turbūt dažniausiai susimąstome tuomet, kai joje kažkas negerai, kai ji mūsų netenkina. Filosofas Paulis Virilio savo dromologijos teorijoje teigia, kad greitis miestuose vis didėja. Po gamybinės fordizmo revoliucijos mes gavome galimybę pagreitinti savo gyvenimą, tačiau pagreitinimas mus pašalino iš miesto gatvių, nebesirenkame jose, nebebūname drauge. Greitis galiausiai tapo internalizuotas, esame verčiami vis greičiau judėti ir labai pykstame, kai ši mūsų teisė yra apribojama.

Iš tiesų, kai yra patogu ir viskas veikia, per daug apie tai nemąstome. Tai natūralu. Nepastebime savo aplinkos arba pastebime išsiblaškę – tiek, kiek ji leidžia atlikti mūsų pirmines veiklas: mokytis, dirbti, nukeliauti iš taško A į tašką B. Kol aplinka paslanki tiek, kad dar pajėgiame ją prisitaikyti sau, pernelyg jos nereflektuojame. Imame stipriai jausti aplinką ir gal net reikalauti ją keisti tada, kai nepatogumas peržengia galimybės prisitaikyti ribą. Bet galime pastebėti aplinką ir maloniomis akimirkomis, kai einame parku, grožimės architektūra, leidžiame laiką gyvoje aikštėje.

Tačiau užsimenate apie kitą aspektą – atsitraukimą nuo viešosios erdvės. Greitis yra viena iš priežasčių, susijusi ir su kitomis priežastimis. Sociologas Richardas Sennettas 1977 m. knygoje „The Fall of Public Man“ rašo, kad modernėjant visuomenei nyksta viešojo gyvenimo kultūra. Jis teigia, kad XVIII–XIX a. miestuose klestėjo viešasis bendravimas tarp nepažįstamų žmonių, tačiau XX a. viešasis gyvenimas ėmė trauktis, žmonės vis labiau susitelkė į privačią sritį. Tai, pasak R. Sennetto, susilpnino miestietišką bendruomeniškumą ir demokratinę visuomenę.

Šiandien miestus taip pat veikia mediatizacija – anksčiau tiesiogiai patiriamų gyvenimo sričių suskaitmeninimas. Mažėja institucijų, kuriose anksčiau žmonės susidurdavo, kuriose būdavo viešumo patirtis: paštas, bankas, dažnai ir parduotuvė dabar yra skaitmeniniai. Maisto išvežiojimo platformos keičia kavinių lankymo ritmus. Tai yra patogu, tačiau kartu tai mažina buvimą viešojoje erdvėje, susidūrimą tarp žmonių. Bendruomeniniam gyvenimui ar bent jau gyvenimui su kitais žmonėmis būdingas tam tikras nepatogumas.

Ar galime suprojektuoti idealų miestą? Kaip jis atrodytų? Fantastiniuose filmuose dažnai rodomas dvisluoksnis miestas: viršuje prabanga ir žvilgesys, apačioje skurdas ir nepriteklius. Ar tokia yra miestų ateitis?

Kalbate apie miestą, kuriame, pasak Jane Jacobs, „planų gali turėti tik planuotojas“. Istorijoje rasime nemažai idealių miestų vizijų. Modernioje urbanistikoje – tai ir miestas sodas, ir funkcionalusis miestas, o šiandien – dar ir kūrybiškas miestas, sumanus miestas ir t. t. Tai priklauso nuo to, ką reiškia žodis „idealus“. Paprasčiau pasakyti taip: tobulas reiškia negyvas. Gyvi organizmai nėra tobuli. Jie yra įvairūs, keičiasi, auga. Tobulai suplanuoti viso miesto iš vieno taško – visa aprėpiančiu žvilgsniu – negalime. Miestas, kaip rašė Louisas Wirthas, yra santykinai didelė, tanki ir įvairi gyvenvietė. Miestui iš esmės būdinga įvairovė. Ji yra natūrali, t. y., spontaniška, iki galo nenuspėjama, kunkuliuojanti iš apačios. Todėl miestui yra būdingas tam tikro lygio konfliktas. Demokratijai yra būdingas konfliktas: gero gyvenimo vizijos, interesai, norai susikerta. Kaip galime iš anksto visus juos apskaičiuoti, surūšiuoti ir sudėti į dėželes, kad visi būtų visiškai patenkinti? Tai reikštų, kad niekas negyvena savo gyvenimo.

Tačiau galima kurti pakankamai gerą miestą, kuris apimtų teisę jame būti ir teisę dalyvauti jį kuriant. Antai, apie teisingą miestą rašanti Susan Fainstein siūlo tokius kriterijus: lygybė, įvairovė arba įtraukimas ir demokratiškumas. Ji teigia, kad miesto planavimas ir politika turi pirmiausia siekti socialinės ir ekonominės lygybės, t. y., mažinti nelygybę tarp gyventojų, užtikrinti prieinamą būstą, kokybiškas viešąsias paslaugas ir galimybes visiems miesto gyventojams.

Teisingas miestas turi gerbti ir skatinti kultūrinę, socialinę bei ekonominę įvairovę. Tai reiškia, kad miesto erdvės turi būti prieinamos įvairioms grupėms, o planavimas turi įtraukti jų balsus. Ji taip pat pasisako už dalyvaujamąjį planavimą, kuriame gyventojai galėtų realiai veikti sprendimus. Tačiau ji pripažįsta, kad vien demokratijos nepakanka – svarbu, kad ji derėtų su lygybės ir įtraukties principais, nes vien dalyvavimas negarantuoja teisingumo. Miestai tai įgyvendina įvairiai: pavyzdžiui, Viena, Švedijos miestai turi lyties aspekto integracijos strategijas. Tai – strategijos, suformuluotos atkreipiant dėmesį į kai kuriuos sunkumus miestuose, paveikiančius specifiškai moteris, bet ilgainiui išplėtojant ir kitoms grupėms. Geruose miestuose fizinė aplinka formuojama grindžiant prieinamumo visiems principais. Tolygiai plėtojami gyventojams prieinami ištekliai ir paslaugos, kuriama socialinė infrastruktūra. Tai vietos, kuriose žmonės gali susitikti, bendrauti ir kurti ryšius, pavyzdžiui, bibliotekos, parkai, sporto aikštelės ar bendruomenės centrai. Tokios erdvės leidžia susipažinti, kurti ryšius ir vieni kitiems padėti, ypač ištikus sunkumams.

Linas Jakučionis, VU Filosofijos fakultetas