Vienintelė EP studentų asamblėjoje dalyvavusi lietuvė Marija Bočiarovaitė

Marija Bočiarovaitė. Nuotr. autorius Tomas Terekas

Kas rūpi Lietuvos ir visos Europos jaunimui? Su kokiomis problemomis susiduria jauni žmonės ir kaip siūlo jas spręsti? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (VU FsF) socialinio darbo studentė Marija Bočiarovaitė, dalyvavusi gegužės 26–28 d. Europos Parlamente (EP) Strasbūre vykusioje Europos studentų asamblėjoje („European Student Assembly“, ESA25). Renginyje, subūrusiame daugiau nei 200 universitetų atstovų, Marija buvo vienintelė lietuvė.

Marija atstovavo „Arqus“ aljansui, kurį be VU sudaro dar aštuoni universitetai iš Airijos, Austrijos, Ispanijos, Italijos, Lenkijos, Portugalijos, Prancūzijos ir Vokietijos. Europos studentų asamblėją organizavo Europos universitetų aljansų inicijuotas „EUC Voices“ projektas, kurio tikslas – įgarsinti jaunų žmonių balsą ir poreikius, įgalinti studentus daryti įtaką Europos politikai. Į projektą atrinkti studentai pusę metų aštuoniose nuotolinėse grupėse nagrinėjo tokias temas, kaip būsto prieinamumas jauniems žmonėms, „žalioji ateitis“, migracija, dirbtinio intelekto panaudojimas, švietimo ir mokymosi visą gyvenimą klausimai, nelygybė ir kt. Marija pasirinko grupę, rengusią rekomendacijas jaunų žmonių psichikos sveikatos klausimais.

Kaip viskas vyko, pasakoja Marija Bočiarovaitė.

Kaip sužinojote apie „EUC Voices“ projektą ir kas paskatino įsitraukti?

Sužinojau iš „Arqus“ aljanso socialinių tinklų. Prieš kurį laiką mano dėstytoja prof. Eglė Šumskienė atsiuntė „Arqus“ pasiūlymą dėl studijų mainų. Nors tąkart praleidau galimybę, pradėjau sekti „Arqus“ naujienas. „EUC Voices“ projektas sudomino, nes buvo susijęs su advokacija ir socialine politika – tuo, ką aš pati veikiu. Užpildžiau anketą ir po kurio laiko sulaukiau žinutės, kad esu atrinkta dalyvauti. Iš viso aplikavusiųjų buvo virš dviejų tūkstančių žmonių, o atrinko du šimtus. Studentai kandidatavo per aljansus, o šie dalyvavo atrankos procese. Regis, iš mūsų „Arqus“ aljanso buvo atrinkta po vieną žmogų iš kiekvieno universiteto.

Kas yra advokacija?

Advokacija yra žmonių, ypač pažeidžiamų grupių, interesų atstovavimas, kurie negali savęs atstovauti patys. Tai gali būti ir idėjos, politikos palaikymas per tam tikrą veiklą. Advokacija gali būti žmogaus teisių gynimas, bendradarbiavimas tarp sektorių ir organizacijų, siekiant kompleksinių pokyčių politikoje. Socialiniame darbe užsiimti advokacija nėra labai populiaru. Gajus požiūris, kad socialinis darbas – tai labiau paslaugų teikimas, o advokacija užsiima kitų specialybių atstovai – politikai, teisininkai. Tačiau socialinio darbo specialybė yra puikiai tinkama lyderystei ir advokacijai. Pavyzdžiui, aš dirbu nevyriausybinėje organizacijoje, kurioje atstovaujame žmonių su negalia teisėms politiniame lygmenyje, siekiame pokyčių socialinės politikos, teisinėje ir kitose susijusiose srityse. „EUC Voices“ projekte advokaciją vykdysime per viešinimą. Tikslas yra viešinti rekomendacijas, kurias mes sukūrėme, ir joms atstovauti tiek savo šalyse, tiek bendrai EP, mėginant susisiekti su sprendimų priėmėjais.

Kokias rekomendacijas jūsų grupė pateikė dėl jaunų žmonių psichikos sveikatos?

Mūsų grupė, kurią sudarė 30 žmonių, mažesnėse grupelėse rengė 10 rekomendacijų dėl jaunimo psichikos sveikatos iššūkių šiuolaikiniame pasaulyje. Mano grupelė siūlo mokyklose vykdyti emocinį švietimą vaikams pagal jų amžių, pradedant nuo darželio ir pradinių klasių iki aukštųjų mokyklų studentų. Siūlome nepamiršti ir socialinių paslaugų įstaigų, neformalaus ugdymo srities. Turime kalbėti su vaikais, kad jie daugiau sužinotų apie savo ir kitų emocijas, kaip jas reikšti, kaip nubrėžti savo ir gerbti kitų ribas. Švietimas prisidėtų ir prie psichikos sveikatos stigmos mažinimo.

Mūsų siūlymas yra į mokymų programas integruoti ir kas mėnesį organizuoti vieną dieną, skirtą psichikos sveikatai, emociniam ugdymui. Jos metu būtų kviečiami psichologai, kiti specialistai, kurie vestų užsiėmimus. Tai būtų interaktyvūs, įtraukiantys užsiėmimai, kuriuose dalyvautų vaikai, jų tėvai ir mokytojai. 

Diskutavome apie tai, kad labai svarbu į emocinio ugdymo programą įtraukti tėvus: kad jie mokytųsi kartu su vaikais, mokėtų atpažinti vieni kitų emocijas, gerbti ribas; kad tėvai gebėtų laiku atpažinti vaikų emocinius sunkumus ir jiems padėti – ar tai būtų patiriamos patyčios, sunkumai su ankstyvais romantiniais ar kitokiais santykiais, ar tam tikri sutrikimai – nerimas, depresija.

Svarbu paminėti, kad jau dabar emocinis švietimas yra įtraukas į rekomendacijas mokykloms. Be to, tokios institucijos kaip EP negali teikti tiesioginių nurodymų valstybių narių švietimo sistemoms, bet gali teikti rekomendacijas. O savo pasiūlymus mes galime proaktyviai viešinti ne tik Europos lygiu, bet ir savo šalyse bei miestuose. Pavyzdžiui, Lietuvos mokyklose veikia Gyvenimo įgūdžių programa. Galbūt mūsų idėjas galima būtų panaudoti mokyklose šios programos rėmuose.

Kokias rekomendacijas teikė kitos grupės?

Viena iš rekomendacijų buvo apie dirbtinio intelekto (DI) reguliavimą ir žalos mažinimą – kurti psichologinio atsparumo programas darbuotojams, naudojantiems DI sistemas komunikacijos, klientų aptarnavimo, IT sektoriuose, siekiant mažinti perdegimą, algoritmų sukeltą stresą, vertinti ilgalaikį DI poveikį psichikos sveikatai. Siūlėme skatinti turinio kūrėjų bendradarbiavimą su specialistais, kad vaikai ir jaunimas gautų kuo mažiau žalingos informacijos socialiniuose tinkluose.

Siūlėme įvairias kampanijas Europos Sąjungos (ES) šalyse, skirtas mažinti psichikos sveikatos stigmą, didinti psichikos sveikatos paslaugų prieinamumą švietimo įstaigose, jaunimo centruose, globos institucijose; sukurti lankstesnę vertinimo sistemą aukštųjų mokyklų studentams siekiant mažinti akademinį spaudimą, prieinamas ir lanksčias psichikos sveikatos paslaugas studentams ir vaikams su negalia. Turime rekomendacijų apie jaunimo įgalinimą kovojant su klimato kaita, migraciją ES – kaip užtikrinti atvykstančių migrantų psichikos sveikatą, suteikti jiems emocinę pagalbą.  

Kaip vyko asamblėja?

Daugelis atvykome išvakarėse – visi apsigyvenome jaunimo nakvynės namuose. Kitą rytą susitikome parlamente, gavome leidimus patekti į EP ir posėdžių sales. Atidarymo sesija vyko pagrindinėje posėdžių salėje – buvo sakomi sveikinimo žodžiai, pristatyta asamblėjos darbotvarkė, pasisakė pernai metų programos alumnai, buvo skirta laiko klausimams ir atsakymams. Vėliau pasiskirstėme grupėmis į atskiras erdves, kur baigėme rengti rekomendacijas. Kiekviena grupė jų paruošė po dešimt – jas komentavome, svarstėme.

Antra diena buvo ilgesnė ir intensyvesnė. Vėl dirbome grupėse, taip pat vyko universitetų aljansų mugė „Village of Alliances“, kurioje studentai galėjo susipažinti su įvairiais Europos universitetais: kokias vykdo studijų programas, kokius tarptautinius projektus siūlo studentams. Mugės metu susitikau su kitais „Arqus“ aljanso studentais, pasidarėme nuotraukų, pabendravome.

Taip pat tą dieną vyko tarppaneliniai debatai ( angl. interpannel debate): ėjome į kitas grupes ir galėjome komentuoti jų rekomendacijas. Aš pasirinkau grupę, rengusią rekomendaciją apie būsto prieinamumą jauniems žmonėms ( angl. „Living with Dignity“). Apie porą valandų diskutavome ir siūlėme patobulinimus. Siūliau remtis universalaus dizaino principais, kad būstas būtų ne tik modernus, šiuolaikiškas, bet ir atviras, prieinamas visiems.

Trečiąją dieną vėl visi susitikome pagrindinėje EP posėdžių salėje balsuoti dėl rekomendacijų. Kiekviena iš aštuonių grupių turėjo po du koordinatorius, kurie pristatė savo grupių rekomendacijas. Tuomet vyko bendras balsavimas. 

Buvo smagu patirti, kaip balsuoja europarlamentarai ir vyksta posėdžiai. Kiekvienas sėdėjome prie atskiro stalo su mikrofonu, kurį paspaudus salėje girdisi, ką kalbi. Ant stalo įmontuoti trys mygtukai – tikriausiai dėl konfidencialumo kiek pridengti, kad niekas nematytų, kaip balsuoji. Kai vyksta balsavimas, laikai ranką ant mygtukų: spaudi žalią mygtuką, jei pritari, raudoną – jei nepritari, baltą – jei susilaikai. Balsavimo metu vienai rekomendacijai buvo skiriama maždaug minutė. Rezultatai parodomi dideliame ekrane ir ant stalo esančiame nedideliame ekranėlyje: kiek balsavo už, kiek susilaikė ir kiek prieš.

Bendrai sutarėme, kad rekomendacijos, kurios balsavus sulaukė palaikymo, gali būti viešinamos, t. y., galime vykdyti advokaciją rekomendacijų pagrindu.

Trečioji diena buvo trumpesnė. Balsavimą baigėme gana anksti, po posėdžio dar liko laiko pasivaikščioti po EP ir miestą, prisijungus prie bendro turo arba individualiai. 

Kokį įspūdį paliko EP, Strasbūras?

Miestas labai gražus – įspūdinga Strasbūro katedra, senamiestis. EP pastatas erdvus, naujoviškas. Smalsu buvo apžiūrėti instituciją, į kurią atvyksta delegatai iš mūsų šalių priimti visai ES svarbius sprendimus. Pasididžiavimo jausmą kėlė prie įėjimo plazdančios visų šalių vėliavos ir tai, kad po vienu skliautu susibūrė tiek žmonių iš įvairiausių universitetų. Buvo gera matyti ir jausti, kokie esame vieningi. Su studentais kalbėjome, kad jautėmės pakylėti, didžiavomės ES, vieni kitais ir tuo, jog susibūrė tiek daug jaunų, aktyvių žmonių, kurie stengiasi ne tik dėl savęs, bet ir atstovauja jiems rūpimoms sritims, prisideda prie pokyčių.

Ar norėtumėte dirbti EP?

Mėginau įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis žmonės, kiekvieną dieną dirbantys tokio aukšto lygio institucijoje, bet mano sritis yra truputį kitokia. Mano darbo tikslas – padėti sprendimų priėmėjams priimti apgalvotus, protingus sprendimus, prisidėti prie to, kad socialinė politika tiek ES, tiek Lietuvoje būtų geresnė, visiems žmonėms atvira ir prieinama, kad visų žmonių teisės būtų užtikrintos. Aš gal likčiau nevyriausybininkų pusėje, nes jie yra arčiau žmonių. Mieliau statyčiau tą tiltą tarp pažeidžiamų grupių ir sprendimų priėmėjų, kuris padeda kurti tarpusavio ryšį ir supratimą.

Kodėl pasirinkote studijuoti socialinį darbą?

Baigusi mokyklą visiškai nežinojau, koks mano kelias ir ką noriu studijuoti. Labai džiaugiuosi, kad padariau pertrauką, nes atsirado noras, motyvacija studijuoti. Socialinį darbą atradau po begalinių paieškų: atmetusi tai, ko aš nenoriu daryti, ir išsigryninusi, ko norėčiau. Socialinio darbo programa VU patraukė dėmesį tuo, kad ji yra visuminė, tarpdisciplininė – Filosofijos fakultete studijuojame ir psichologiją, ir sociologiją, dirbame su žmonėmis. Įstojusi netrukus supratau, kad labai gerai jaučiuosi tiek studijose, tiek ruošiantis profesiniam keliui, įsitikinau, kad čia yra mano vieta. Man studijos labai daug duoda ir kaip specialistei, ir – pirmiausia – kaip asmenybei.

Kokiu būdu studijos jus augina kaip asmenybę?

Tai susiję su studijų turiniu – apie ką yra socialinis darbas. Norėdamas padėti kitiems, pirmiausia turi susitvarkyti su savimi ir padėti sau. Visus metodus, teorijas, kurių mokomės, neišvengiamai pirmiausia „pasimatuoji“ sau: permąstai, kokia yra mano situacija, gal aš nesu išsisprendęs tam tikrų psichologinių, emocinių problemų savo šeimoje, aplinkoje, su draugais. Kai mokaisi bendrauti su pažeidžiamomis grupėmis, komunikacija turi būti truputį kitokia, specifinė: turi žinoti, kaip prieiti prie žmogaus, suprasti žmogaus elgesio priežastis, kaip veikia visuomenė ir žmogus joje. Visos šitos temos pasidaro artimos tau pačiam. Dėstytojai mus moko, kad norėdama padėti kitam, suteikti kokybišką pagalbą ir paslaugas, visų pirma, turiu įsitikinti, kad aš gerai jaučiuosi pati su savimi, savo aplinkoje. Šie dalykai neatsiejami vienas nuo kito.  

Ko palinkėtumėte kitiems jauniems žmonėms, studentams?

Labai norėčiau jauniems žmonėms palinkėti studijų metu griebti galimybes ir išbandyti kuo daugiau tarptautinių patirčių. Yra įvairių programų – „Erasmus“ ir kitų: mainų, vasaros kelionių, praktikų. Kam netinka ilgalaikės išvykos, universitetas siūlo trumpesnių. Šitos patirtys yra labai naudingos tiek asmeninam augimui, tiek ryšių užmezgimui, tiek profesinės patirties kaupimui. Noriu palinkėti jauniems žmonėms būti aktyviems, pilietiškiems – įsitraukti į veiklas ir studijų metais išnaudoti kuo daugiau galimybių.

Beata Baublinskienė, VU Filosofijos fakultetas