Vertybes suvokiame bendraudami

Su Valerija Baužiene susitikome Mosėdyje (Skuodo rajonas), nedidukėje miestelio parduotuvėje. Tai jos verslas, bet šįsyk kalbėjomės apie Puodkalių bendruomenės, kuriai ji vadovauja jau ketvirtus metus, darbus, dalijomės pastebėjimais apie šiandieninius kaimo žmones.

Puodkališkių įkurtuvės

Pasak Valerijos, kaimo bendruomenės pagrindinė užduotis yra kaimo žmonių kultūrinio gyvenimo organizavimas. Puodkalių bendruomenė turi tradicinių švenčių ir renginių. Vienas tokių – kraštiečių šventė. Berods, septintoji įvyko visiškai neseniai. Tik ji gerokai skyrėsi nuo ankstesniųjų. Ir ne vien todėl, kad jame koncertavo Vitalija Katunskytė, kad atvyko du Seimo nariai – puodkališkių kraštietis Pranas Žeimys ir Audronė Pitrėnienė, bet ir todėl, kad šįkart šventė sutapo su bendruomenės namų atidarymu.

„Bendruomenė neturėjome namų. Susitikdavome gatvėje, kartais pas ką nors namuose. Mums buvo labai reikalingi bendruomenės namai. Kaimas senėja, reikia, kad žmonės turėtų, kur susiburti. Nusižiūrėjome vieną pastatą. Dėl vienos jo dalies jau antstoliai vaikšto. Kitos dalies savininkas šiuo metu gyvena Švedijoje. Pastatas privatizuotas dar privatizacijos pradžioje. Pasitarusi su bendruomenės aktyvu susitikau su Švedijoje gyvenančiu ponu Pargaliausku, kad jis jo plote leistų bendruomenės namus įsirengti. Proga labai gera, nes bendruomenės namams steigti tuomet buvo galimybė gauti ES paramą. Žmogus net apsidžiaugė išgirdęs mūsų prašymą. Sako, naudokitės kiek jums reikia, svarbu, kad pastatas negriūtų. Gavusi sutikimą, greitai atsivežiau rajono merą Stasį Vainorą, savivaldybės administracijos direktorių. Jie palaikė mūsų mintį, pažadėjo iš savivaldybės skirti reikalingą lėšų dalį. Ponas Pargaliauskas mums beveik 82 kbv.m. patalpas 15 metų išnuomojo, neimdamas jokios nuomos. Vietos veiklos grupei pateikėme projektą „Bendruomeniškumo ugdymas Puodkalių kaimo bendruomenėje“. Šią vasarą projektą baigėme įgyvendinti ir labai džiaugiamės, kad dabar turėsime kur kultūrinius renginius organizuoti. Nuoširdžiai dėkojame projekto konsultantei Onutei Malukienei, Vietos veiklos grupės administracijai už pagalbą rengiant ir įgyvendinant projektą. Dabar turime namus, turime baldus, kėdes, tik patiems reikia susišildyti. Yra krosnelė. Ją reikia pasikurti, kad namuose būtų šilta. Tačiau tai – ne problema. Po kraštiečių šventės jau galvojame ir apie koncertus, vakarus. Kiek čia trukus ateis Adventas. Kaimo žmonės galės bendruomenės namuose rengti Advento vakaraus. Turėsime kur Kalėdas švęsti, Senuosius metus palydėti ir ateinančiuosius pasitikti. Mes turime labai daug norų“, – kalba bendruomenės pirmininkė Valerija Baužienė.

Negali pasiduoti abejonėms

O paklausta, ar nepavargsta, nusišypso: žinoma, kad būna visaip. Kartais ateina mintys, kam ta atsakomybė reikalinga, kad gal geriau tik savo darbais užsiimti, juo labiau, kad šį veikla reikalauja daug kantrybės, neretai tenka ir save pamiršti. „Tiesiog eini ir darai, nes jei sustoji, pradeda lįsti įvairios mintys, pradedi galvoti, o kam to riekia. Tačiau tokias mintis veju šalin. Puodkaliams labai daug ko reikia. O pirmiausia reikia nuo plento iki gyvenvietės pakloti šaligatvį, nes dabar einame važiuojamąją dalimi. Iki nelaimės – vienas žingsnis, tad kol neatsitiko nelaimė, reikėtų susitvarkyti, Tą sakiau ir savivaldybės vadovams, ir į kraštiečių šventę atvykusiems Seimo nariams. Tikiuosi, gal pavyks koks projektas, – viliasi Puodkalių kaimo bendruomenės pirmininkė. – Džiaugiuosi, kad turiu labai gerą aktyvą. Mūsų kaimas nedidelis. Popierinių gyventojų 110, o kiek tikrų?.. Kaimas senstantis. Nemažai Puodkalių gyventojų yra atvykusių iš kitur. Mūsų gyvenvietė gan patraukli. Arti miesto. O bendruomenės gyvenime aktyviausiai dalyvauja senbuviai. Ir man su jais labai įdomu. Pati nesu puodkališkė. Gyvenu vyro tėviškėje, todėl man labai įdomu iš tų žmonių sužinoti daugiau apie Puodkalius.  Ilgą laiką buvo neaišku, kodėl dalis gyvenvietes Racine vadinama. Garbesnio amžiaus puodkališkiai prisimena, kad toje vietoje buvęs ūkininko Raciaus gyvenimas. Iš čia ir pavadinimas. Iki šiol išlikusi jo pastatyta koplytėlė. Sovietmečiu viena kaimo gyventoja ją prižiūrėjo, tvarkė, tai ir išliko. Prie jos žmonės susirenka pasimelsti. Žinoma, ne visi gyventojai tokie aktyvūs. Yra tokių, kuriuos kviesk nekvietęs, niekur neprisikviesi. Paprastai sulauki atsakymo: ką aš ten veiksiu, jau per senas… Aš manau, kad tų, kurių negali jų pajudinti ir nereikia judinti, kol jis pats nenorės, – mano Valerija, o paklausta, kodėl mūsų žmonės taip save „nurašo“, suabejoja tuo teiginiu, nes jos galva, tokio žmonių elgesio priežastis – kita. – Surenkite renginį, kuriame kalbėsite apie žemę arba dalinsite žemę kiekvienam atėjusiam. Pamatysite, bus pilna žmonių, nes iš tokio renginio jie gauna materialinę naudą. Nemaža Lietuvos gyventojų dalis suvokia tik materialinę, o ne moralinę naudą. Pakviestas į šventę neretas pagalvoja: o ką aš ten gausiu, kokia man iš to nauda. Tai labiausiai būdinga vyresnio amžiaus žmonėms. Ir dar mūsų žmonėse labai daug pavydo. Matyt, taip atsitinka, kai pirmenybė teikiama materialinėms vertybėms. Tada atsiranda lyginimas, svetimų pinigų skaičiavimas… Nors Puodkaliuose gyvena vienas senukas, kuris jau per 80 metų perkopė ir nėra praleidęs nė vieno renginio.“

Keičiantis kartoms, keičiasi vertybės

Kai pajuokavau, kodėl Valerija net kai kuriuos bendruomenės renginius viena pati finansuoja ir be jokio pavydo, moteris smagiai nusijuokia. „Matyt, čia tėvelių auklėjimo spraga. Šeimoje augome dešimt vaikų, nuo mažens, buvome mokomi padėti, dalinti, – sako Valerija ir priduria. – O jei rimtai kalbėti apie mūsų tautos mentalitetą, manau, kad jam pasikeisti reikia kelių kartų. Iš kitos pusės, viskas kažkaip gan greitai keičiasi. Turiu 35 metų dukrą ir 25 metų sūnų. Visiškai skirtingas požiūris į pinigus ir materialines vertybes. O dar kitokio mentaliteto mūsų anūkai. Aš su anūke apie viską pradėjau kalbėti, kai jai buvo penkeri metukai. Labai protingi dabar vaikai auga. Mes tokie nebuvome. Dabartiniai vaikai labai racionalūs. Jie puikiai žino, kas yra kompiuteris, kas yra skaipas, feisbukas. Mobilaus telefono iš rankų nepaleidžia. Užtat mes žinome, kas yra basos kojos, kas yra pelkė, kas yra kruvini kelienai nukritus nuo dviračio… Mes tą žinome. Jie jau to nebežino. Mes žinojome, ką reiškia sugraužti darže išsirautą morką. Jie nežino, užtat nereto dantukai išsikraipę. Gerai, kad dabar  mažiau vaikų „čipsus“ beperka. Bet yra kita bėda. Jie visi veržiasi prie energetinių gėrimų, o jų pasekmės – nelabai linksmos. Iš kitos pusės, jei mama nebemoka bulvienės išvirti, ką tam vaikui daryti?.. “

Koks šiuo vertybių kaitos momentu bendruomenių vaidmuo? „Be abejo, kad bendruomenė gali daug, bet visada svarbiausia bus pats žmogus, jo noras, jo gyvenimo vertybių supratimas“, – sako Puodkalių kaimo bendruomenės narė Valerija Baužienė.

Genovaitė Paulikaitė