„Velnio nuotakos“ kompozitoriai: tai muzikinis spektaklis visomis prasmėmis

Jau kitą savaitę Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks kartu su MMLAB kuriamos naujai interpretuotos „Velnio nuotakos“ premjera. Nauberto Jasinsko parašytame ir režisuojamame spektaklyje, kurį įkvėpė Arūno Žebriūno filmas, aktorės Vaivos Mainelytės gyvenimas, Johno Cassaveteso kino kalba bei Kazio Borutos apysaka „Baltaragio malūnas“, bus daug muzikos. Skambės ir Viačeslavo Ganelino muzika iš filmo ir nauji Dominyko Digimo ir Miglės Palkevičiūtės-Miglumos kūriniai.

Senoji istorija apie Jurgą, Girdvainį, Baltaragį, Uršulę ir Pinčiuką perkeliama į šiandienos muzikos industrijos, repeticijų ir koncertų pasaulį. Pasakojimas konstruojamas per jaunosios Jurgos (aktorė Alvydė Pikturnaitė) perspektyvą. Pasaulis, kurį Jurga kadaise troško užkariauti, tuštėja, o malonumas jo nebeužpildo. Jos tėvas Baltaragis (aktorius Vytautas Rumšas), muzikos verslo savininkas, stengiasi išlaikyti kontrolę, mylimasis Girdvainis (aktoriai Karolis Kasperavičius, Gediminas Rimeika, Lukas Malinauskas)  atsiduria moralinės dilemos kryžkelėje, o Uršulė (aktorė Augutė Ona Šimulynaitė) – nuolatinio bandymo ir nesėkmės figūra, kurios neišsipildymas tampa perspėjimu Jurgai.

Į veiksmą įsitraukia ir prodiuserė (Pinčiukas – aktorė Jolanta Dapkūnaitė) – primenanti, kad šlovė ir sėkmė visuomet reikalauja kainos. Kaip priešprieša velniškai gudrybei, kūrinyje nuolat pasirodo  Angelas (aktorius Šarūnas Rapolas Meliešius) ir Vaiva Mainelytė, kurių dialogai tampa refleksija apie žmogaus gyvenimą, jo prasmę, gėrio ir blogio pusiausvyrą.

Artėjant premjerai, kuri įvyks lapkričio 13, 14 ir 15 dienomis, dalinamės kompozitorių – Dominyko Digimo ir Miglės Palkevičiūtės-Miglumos mintimis apie „Velnio nuotaką“.

Dominykas Digimas

Šis spektaklis – muzikinis spektaklis visomis prasmėmis. Nors iš pirmo žvilgsnio draminis vyksmas yra pagrindinis dėmuo, nuolatos skambanti muzika viską patalpina į partitūros tipo konstrukciją, kurios pagrindiniu autoriumi įvardinčiau spektaklio režisierių Naubertą Jasinską. Todėl jaučiuosi labiau šios kompleksiškos partitūros atlikėju, atsakingu už konkretų šio kūrinio dėmenį. Taip yra, nes kitas svarbus garsinis spektaklio dėmuo – Miglės Palkevičiūtės kuriamos dainos, kurios skamba antro veiksmo pradžioje, glaudžiai supindamos visą draminį vyksmą ir gerai žinomą muziką į vieną darnų skambantį procesą. Du kompozitoriai yra tik „ant lapo“ – ir Miglės kuriamoms dainoms, ir mano garso takeliui didžiausią įtaką ir atramą šiame procese suteikia Viačeslavo Ganelino kūryba. Jaučiuosi kiek panašiai kaip kurdamas muziką spektakliui „Puikus naujas pasaulis“, tada šalia to, ką dariau, buvau artimas su Vidmanto Bartulio muzika, kurią naudojome spektaklyje.

Dėl visų šių priežasčių ir noriu Naubertą įvardinti ne tik režisieriumi, bet ir spektaklio kompozitoriumi, tiksliai žinančiu, jaučiančiu, kokio autoriaus kokiam skambesiui reikia, kur veiksmo scenoje dramaturgiją verta iš anksto apgalvoti kartu su garso kaita.

Mano kuriamas garso takelis yra tarsi erdvė tarp vienu metu keliose paralelinėse erdvėse veikiančių pasaulių, lyg sėdėtume pakibę ir vienu metu girdėtume, kas toje vietoje vyko, vyksta ar dar vyks. Tai turbūt mano viena mėgstamiausių prieigų, kai skambanti muzika ar garso dizainas praplečia matomo veiksmo suvokimo ribas to net nepastebint. Visiškai nesiveržiant į pirmą planą, tačiau nepastebimai pateikiant skirtingas interpretacijos prieigas. Jaučiuosi tikrai tarp dangaus ir žemės (ar pragaro…). Viskas yra čia pat, viską jaučiame, nors ne viską matome. Kas čia šnopuoja man į ausį? Ar tu irgi girdėjai, ar man pasivaideno? Lyg kažkas ir prabėgo, bet girdėti tik lėtas veriamų durų girgždesys…

Miglė Palkevičiūtė-Migluma

Sąskambiai, garsai, melodijos, lydėjusios nuo pat vaikystės, grįžta kitu pavidalu, kaip nauji kūriniai, persmelkti šiuolaikinės muzikos įtakų. Kas nutinka, kai dekonstruoji dainas, visiems žinomas iki kaulų smegenų? Galbūt jos ima kalbėti naujos kartos balsu?

Užduotis buvo sukurti dainas, kurios skambėtų šiuolaikiškai ir būtų įkvėptos Viačeslavo Ganelino muzikos bei Sigito Gedos eilių. Tikiu, kad ribos kūrėją išlaisvina, tad šis projektas man tapo tarsi likimo dovana – gaju kūrybiniu įrankiu.

Kūriau muziką vadovaudamasi pošvytėjimo (angl. afterglow) efekto principu. Dainos gimė iš atgarsio, kurį jutau išklausiusi Viačeslavo Ganelino muziką, ir minčių, kilusių po ilgų pokalbių su režisieriumi Naubertu Jasinsku ir Jurgos vaidmenį kuriančia aktore Alvyde Pikturnaite. Didelę dalį įkvėpimo suteikė ir vizualinis naratyvas, visai nesvarbu, ar jis proceso metu buvo vis dar menamas, ar jau realus. Mano kūrybą tai veikė tarsi grafinė partitūra, kuria remdamasi galėjau įgarsinti kylančius jausmus.

Šiuolaikinė Jurga yra būtent tokia – drąsi, žingeidi, mėgstanti eksperimentuoti. Man, kaip kūrėjai, tai labai artima. Komponuodama neapsiriboju vienu stiliumi – jungiu elektroninės, folkloro, chorinės muzikos elementus ir populiariosios muzikos subtilybes. Ieškau naujų junginių tarp to, kas mane formavo augant, ir to, iš kur esu kilusi. Ganelinas taip pat leido muzikai plaukti tarp žanrų – nuo roko, džiazo, klasikos iki liaudies. Šis mielas sutapimas padrąsino ir įkvėpė pasitikėjimo einant savo keliu.

Kūryba man yra tarsi struktūruotas pasąmonės srautas, todėl muzika, skambanti Jurgos koncerte, tampa tiltu į jos personažo vidinį pasaulį.

LNDT ir MMLAB premjera „Velnio nuotaka“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks lapkričio 13, 14, 15 dienomis.

Parengė Daiva Šabasevičienė