Vandenilio plėtra niekieno žemėje

Žodis gali labai daug…

Bet tai ne mūsų žodis.

Spalio 7 d. Aplinkos ministerija kartu su Energetikos ministerija socialiniams partneriams, visuomenei, pilietinėms organizacijoms pristatė Vandenilio plėtros Lietuvoje 2024-2050 m. gairių įgyvendinimo planą ir šio plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (SPAV) ataskaitą.

Kadangi aš irgi „visuomenė“, į kvietimą atsiliepiau ir su visuomenei prieinama Vandenilio plėtros Lietuvoje 2024–2050 m. gairių (toliau – Gairės) įgyvendinimo plano (toliau – Planas) strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitos santrauka (toliau – Santrauka) susipažinau. Juolab, kad problema pažįstama ir teoriškai, ir praktiškai, nes kartu su Darbėnų seniūnijos bendruomenėmis bei
tūkstančiais rėmėjų kol kas sėkmingai priešinamės danų verslo planuotai vandenilio ir metanolio gamyklos statybai netinkamoje vietoje ir naudojant pasenusias technologijas. Nuoširdžiai raginu perskaityti šitą dokumentą kiekvieną Lietuvos pilietį, kuriam rūpi ne vien energetikos verslo perspektyvos Lietuvoje, bet ir apskritai – kuo, kaip ir dėl ko gyvensim ne tik mes, bet ir mūsų vaikai, vaikaičiai.

Įžvalgesnė akis Gairėse nesunkiai pastebės dviejų požiūrių susiliejimą: vieną, tą, kuris nori įtikti užsakovui, kitą požiūrį – rimto, sąžiningo specialisto/ specialistų komandos, akcentuojančios tuos aspektus, kurie itin svarbūs žmonių ir gamtos gerovei, ir į kuriuos valdžia, orientuota ne vien į verslo interesus, privalėtų atsižvelgti.

Priešindamiesi danų chemijos gamyklos atėjimui į Darbėnų seniūniją, iniciatyvinės grupės nariai iškart atkreipė dėmesį į aibę aspektų, niekaip neatitinkančių saugios ir sveikos gyvenamosios aplinkos reikalavimų, ir į projekto neatitikimus (formaliai) priimtiems LR teisės aktams, kurie yra suminėti aptariamoje Santraukoje. Tačiau net ir surašius gana padoriai skambančias Gaires, į jas, sprendžiant iš Santraukos, nesudėti jokie saugikliai, kurie sutrukdytų suinteresuotiems asmenims vyriausybėje bei jiems paklusniems vietiniams karaliukams ignoruoti Santraukoje paskelbtus specialistų pageidavimus (ne reikalavimus!): imantis realių vandenilio plėtros darbų laikytis būtinų saugumo reikalavimų. Juk greičiausiai nesutrukdys, kaip niekas nesutrukdė ponui Dainiui Žalimui savaip interpretuoti LR Konstituciją, tuo pažeidžiant piliečių DAUGUMOS teises, kurias garantuoja mūsų Konstitucija.

Santraukoje pateikiama SPAV metodika, vertinimo būdas, su vertinimu susijusios problemos, ir daug kitų įdomių dalykų. Bet įdomiausia tai, kad Gairių autoriai atvirai prisipažįsta, jog šitame strateginio planavimo dokumente „priemonės nesiejamos su konkrečia teritorija ir nedetalizuojami konkretūs ūkinės veiklos projektai“, nes, kaip neva rodanti vertinimo praktika kitose šalyse, „subjektyvus skaitinių koeficientų verčių priskyrimas gali pernelyg paveikti vertinimo rezultatus.“
Verčiame iš biurokratų į normalių žmonių kalbą ir gauname štai ką: viskas planuojama „iš lubų“, „debesims“, nes neatsižvelgiama į konkrečią būsimų gamyklų teritoriją, nekonkretizuotos lieka aprašomos teritorijų, kurios gali būti reikšmingai paveiktos, aplinkos charakteristikos, esama aplinkos būklė ir jos kitimo tendencijos, vandens išteklių būklė, gyvenviečių tankumas, dydis ir t.t. – ir visa tai dėl to, kad būtų išvengta galimo vietos bendruomenių pasipriešinimo!? Tiesiog jaudinantis atvirumas. O gal – niekuo nepridengtas cinizmas?

Bet… Kitoje Santraukos vietoje skaitome: „„Strateginis pasekmių aplinkai vertinimas (toliau – SPAV), tai procesas, kurio metu nustatomos, apibūdinamos ir įvertinamos galimos reikšmingos plano ar programos įgyvendinimo pasekmės aplinkai;
užtikrinama, kad bus konsultuojamasi su valstybės institucijomis, atsakingomis už aplinkos, kultūros paveldo, visuomenės sveikatos apsaugą, visuomene“.

Kadangi, kaip minėjau, Ataskaitą rengė ne tik klusnūs biurokratai, bet ir atitinkamų sričių specialistai, aplinkosaugininkai, joje vis tik identifikuojamos aktualios aplinkos apsaugos problemos, iškeliami apsaugos ir darnaus vystymosi tikslai, pateikiama informacija apie galimas reikšmingas Gairių įgyvendinimo pasekmes aplinkai, rekomenduojamos priemonės Plano reikšmingoms neigiamoms pasekmėms aplinkai išvengti, sumažinti ar kompensuoti. Bet ar statytojai, verslininkai atsižvelgs į rekomendacijas? Juk ir metų pradžioje, kai buvo deramasi dėl vandenilio ir metanolio gamyklos statybos prie Darbėnų, nė vienas Aplinkos ministerijos darbuotojas nė „ai“ nepasakė, kad paprieštarautų danų verslininkų ketinimams išnaudoti milžiniškus gėlo požeminių telkinių vandens kiekius – vienintelio gėlo, švaraus vandens šaltinio visiems Lietuvos gyventojams, net neaiškinat, ką jie darys su panaudotu vandeniu, t. y. nuotekomis.
Tuo tarpu Danijos vyriausybė nė už ką neleidžia verslininkams panaudoti gėlo vandens išteklių, o reikalauja naudoti arba gėlintą jūros vandenį, arba išvalytas nuotekas – dėl ko jie ir brukasi į Lietuvą, Latviją, siekdami atpiginti gamybą. Tai kaip paaiškinti, kodėl Lietuvos vyriausybė, deklaruodama didžiulį rūpestį klimatu, oro švara, „nepastebėjo“ tokios modernybės, kaip švaraus vandens išteklių apsauga, gamybai panaudojant nuotekų vandenį? Beje, to bus „nepastebėję“, ir
aplinkosaugos specialistai, Santraukos rengėjai.

Aptariamų Gairių tikslas, kaip skelbia jų rengėjai, „sukurti žaliojo vandenilio ekosistemą ir infrastruktūrą Lietuvoje“. Tikslui pasiekti formuluojami 9 uždaviniai.
Pirmasis uždavinys – „Sukurti teisinę vandenilio ekosistemos reguliavimo aplinką“. Tai bent siurprizas: pasirodo, leidimas danams projektuoti savąjį chemijos gigantą mažame kaimelyje buvo duotas net nesant atitinkamo teisinio reguliavimo?!.
Pagaliau paaiškėjo, kodėl į Darbėnų seniūnijos bendruomenių klausimus, kokiais teisiniais aktais vadovaujantis bus vykdomi gamyklos statybos ir eksploatavimo veiksmai, energetikos ir aplinkos ministerijos tik atsirašinėdavo, aiškindamos, kad tai neįeina į jų kompetenciją.

Toliau Uždaviniuose numatomi net keturi punktai įvairiausių „skatinimų“, kurie, jei vyriausybė laikysis šitų gairių, įgaus ir finansinę išraišką, t. y. tuštins valstybės biudžetą, o tuo pačiu ir mokesčių mokėtojų kišenes, tame tarpe – ir tų mokėtojų, kuriems gamyklų kaimynystė atneštų nemažai nepatogumų ar net tiesioginių nuostolių, kritus gamyklos kaimynystėje esančio piliečių turto (pastatų, žemės, verslo objektų) kainai. Bet apie kompensacijas piliečiams Gairėse neužsimenama. Ir tai suprantama, turint galvoje, kad Gairės skirtos kažkokiai abstrakcijai, žemei be
savininkų, gal debesims. O piliečiai, kaip žinome, gyvena ant žemės, o ne debesyse…Beje, kas gali paneigti, kad su tais „skatinimais“ vyriausybė galiausiai nepasielgs taip, kaip ir su skatinimais pereiti prie elektromobilių, nes dabar jau atsisakoma kompensuoti žadėtąsias elektromobilių pakrovimo išlaidas?
Ir ES , ir Lietuvos vandenilio strategijoje pabrėžiamas ypatingas vandenilio vaidmuo, kuriant konkurencingą klimatui neutralią ekonomiką: „Numatoma, kad ateities energetikos sistemoje vandenilis bus svarbus mažinant ŠESD (šiltnamio efektą sukeliančių dujų) išmetimus ir kuriant konkurencingą klimatui neutralią ekonomiką“. Tačiau visoje Santraukoje neaptikau jokios užuominos apie tai, kaip bus neutralizuojami didžiuliai šilumos kiekiai, išsiskiriantys vandenilio gamybos procese.

Danai ir kitos Vakarų valstybės, kuriose šiandien statomos vandenilio gamyklos, lokalizuoja jas prie didesnių miestų, kad šilumos perteklius būtų įjungtas į tų miestų šilumos tinklus, tuo realiai gerokai atpiginant gyventojams šilumos kainas.
Bet ar taip elgsis ir Lietuvos vyriausybė? DSPASV kūrėjai – garbė jiems – nuosekliai rekomenduoja vandenilio gamyklas statyti prie didesnių miestų, bet danų verslininkams Lietuvos valdžia kažkodėl leido rinktis teritorijas kaip tik prie MAŽŲ miestelių, prie Darbėnų Kretingos rajone ar prie Papilės Akmenės rajone.
Įsidėmėtina, kad Akmenės savivaldybės meras ponas V. Mitrofanovas išmintingai pasiūlė gamyklos statytojams sklypą jau susiformavusiame gamybiniame plote, kur veikė Akmenės cemento gamykla, arčiau Akmenės miesto, bet šita vieta projektuotojams nepasirodė patraukli. Jiems reikėjo tik ploto prie MAŽO miestelio!
Beje, tie patys danų verslininkai šiandien dairosi vietos gamyklai Latvijos pietvakariuose, netoli Lietuvos pasienio, Bartos apylinkėse, ir vėl – vietovėje, kur nešurmuliuoja joks didesnis miestas. Jie, atrodo, atkakliai nori šildyti debesis, nesirūpindami poveikiu klimatui, o Lietuvos vyriausybė, gieda savo giesmę apie pastangas mažinti į atmosferą išmetamus šilumos ir kitų nereikalingų produktų kiekius užsimerkusi, kaip gaidys, ir apie vandenilio gamyklų išskiriamą perteklinę
šilumą (debesims šildyti?) – nė mur-mur.

Toliau skaitome Santrauką: „Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje (toliau – NENS) numatyta „sukurti palankią aplinką verslui ir užtikrinti energijos išteklių prieinamumą už konkurencingą kainą…“
Tačiau kur tie perkūnsargiai, kurie, užtikrinant palankią aplinką verslui, apsaugotų vietines bendruomenes, vietinius „aborigenus‘ nuo jiems nepalankių pasekmių?
Prisiminkime, kuo atsirūgo Lietuvos elektros vartotojams vyriausybės kryptis į „konkurencingą kainą“, ieškant pirkėjų Ignalinos AE gaminamai elektros energijai ar Mažeikių naftos produktams, kai užsienio vartotojams produkcija buvo pardavinėjama vos ne už savikainą, tačiau atsigriebiant aukštomis kainomis savajam, Lietuvos vartotojui. Tad kas gali paneigti, kad neturint sutarčių su būsimais elektros energijos ar vandenilio pirkėjais užsienyje – o Lietuvos rinka jau šiandien praktiškai yra aprūpinta jai būtina elektros energija, – užsienio vartotojai vėl bus viliojami nepadoriai žemomis („konkurencingomis‘) kainomis, atsigriebiant aukštomis kainomis vidaus vartotojams?

Ir kas gali paneigti, kad vyriausybės įsipareigojimas „sukurti palankią aplinką verslui“ nebus įgyvendinamas, priėmus „kreivus“ įstatymus, kurie verslininkus atleistų nuo Orhuso konvencijos įpareigojimų valstybių vyriausybėms ir verslui tartis su vietos bendruomenėms, vykdant bet kokius darbus, galinčius kaip nors paveikti jų įprastinę gyvenamąją aplinką???

Tarp metodų, kuriais remiantis buvo vykdomas šio plano „debesims“ aplinkos (debesų?) vertinimas, nurodomas ir šis: „kokybinė ekspertinė pasekmių analizė nagrinėjamų aplinkos komponentų (sektorių), aplinkos apsaugos ir darnaus vystymosi tikslų atžvilgiu“. Ir reikia pripažinti, kad specialistai, vykdę pasekmių analizę, pasistengė būti maksimaliai objektyvūs – jei iš viso galima naudoti terminą „objektyvūs“, kai kalbama apie „debesų“ aplinkos apsaugą.
Spręskite patys: kaip, nežinant, apie kokią konkrečią vietovę kalbama, galima spręsti apie šiuos Santraukoje minimus aplinkos komponentus: „1) paviršinis ir požeminis vanduo; 2) aplinkos oras; 3) klimatas ir jo kaita; 4) biologinė įvairovė, nacionalinės saugomos ir Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijos; 5) kraštovaizdis; 6) kultūros paveldas; 7) dirvožemis ir žemės gelmės; 8) materialusis turtas; 9) visuomenės sveikata“???
Atkreipiu skaitytojų dėmesį į tai, jog tarp komponentų nesuminėtas dar vienas labai svarbus komponentas: pagrindinis vietos žmonių veiklos pobūdis, pavyzdžiui, ar tai intensyvios žemdirbystės/gyvulininkystės regionas, ar užsiimama į turizmą ir rekreaciją nukreipta veiklą, ar tai pramoninis rajonas, tad nėra numatoma, kokį poveikį šio plano įgyvendinimas gali turėti vietos žmonių gyvenimams ir likimams.
O ar ne tai turėtų būti svarbiausia, vyriausybei kuriant ateities planus, vizijas, gaires?
Ne, apie žmones, vietos gyventojus (aborigenus?…) ši vyriausybė, jos ministerijos nė negalvoja. Vietoje to – žodžių ir tarptautinių terminų kamuolys, paslepiantis tikrąjį tikslą: žūtbūt užstatyti Lietuvos žemę chemijos ir kitomis gamyklomis, kurios naudotų elektros energijos perteklių ir taip neštų pelną elektros gamintojams. O koką naudą tai neštų valstybės ekonomikai (kuri juk kažkaip turėtų koreliuoti su visuomenės moraline, fizine, ekonomini gerove?), mes jau pamatėme iš to, kokią „naudą“ valstybei ir visuomenei jau atnešė „Ignitis“ afera.

Atsiprašau skaitytojų, kuriems jau galėjo pabosti citatos iš Ataskaitos, bet jei necituosiu, tai mano samprotavimai gali būti pavadinti pilstymu “ iš tuščio į kiaurą“, todėl baigiu ilga, bet labai svarbia citata, liudijančia, kad aš ne viskuo nepatenkinta persona, o remiuosi specialistų vertinimais ir išvadomis, jog matau, kad ekspertai visgi suvokia skirtumą tarp užsakovų reikalavimo projektuoti abstrakčiai, neva „strategiškai“, ir Lietuvos gyventojų poreikio žinoti apie vyriausybės sumanymų
PASEKMES konkrečiai jiems, jų žemei, jų gyvenamai aplinkai, vandenims, miškams, keliams…
Taigi, skaitome: „Kadangi Planas yra aukščiausio lygio strateginis planavimo dokumentas, priemonės nenustato konkrečių ūkinės veiklos projektų plėtros ir konkrečių jų vykdymo vietų, todėl negali būti taikomi tokie objektyvius skaitinius rezultatus leidžiantys gauti metodai, kaip pvz., kompiuterinis modeliavimas. Todėl Plano įgyvendinimo pasekmių aplinkai vertinimas gali būti atliekamas tik bendrais aplinkos būklės, apsaugos ir darnaus vystymosi aspektų (tikslų) atžvilgiu, o dėl to savo ruožtu susiduriama su šiomis pagrindinėmis problemomis: negali būti įvertinama kiekybinė daugumos Plano priemonių įgyvendinimo pasekmių išraiška; dauguma atvejų nėra galimybių atsižvelgti į priemonės ar veiklos vykdymo artimos aplinkos būklę ir jautrumą; negali būti nagrinėjamos technologinės ar vietos parinkimo alternatyvos; negali būti nagrinėjamos konkrečiai aplinkai pritaikytos pasekmių sumažinimo priemonės; vertinimas aplinkos apsaugos ir darnaus vystymosi aspektų (tikslų) atžvilgiu lemia neapibrėžtumą ir subjektyvumą, priklausantį nuo SPAV ekspertų ir SPAV subjektų atstovų nuomonių, požiūrių ir kompetencijų.“

Tai ką, po šimts, tas Planas gali? Kabinti makaronus ant ausų lengvatikiams mokesčių mokėtojams, kad jie patikėtų vyriausybe ir atsisakytų patys planuoti savo ir vaikų ateitį vardan to, kad verslininkų vyriausybė užaugintų dar keletą milijardierių?

Šalies ūkio modernizavimas taip, kaip tai įsivaizduoja ministerijomis vadinamos verslo grupės, Lietuvos vertimas pramoniniu Vakarų valstybių priedėliu galutinai nužmogins ir taip tuštėjančius Lietuvos regionus, kurie per visus sunkiausius Lietuvos istorijos periodus išlikdavo tautos gyvasties aruodais, lietuviškos kultūros versmėmis.