Valstybinei kalbai šimtas metų. Pasirinkome būti

Tokiais žodžiais rugsėjo 14 dieną į Seimo Konstitucijos salėje susirinkusius valstybinės lietuvių kalbos šimtmečiui skirtos konferencijos dalyvius kreipėsi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkas Audrys.  „Kiekviena kalba turi savo istoriją. Laimingesnę ar tragiškesnę, bet visada įdomią. Ne išimtis ir mūsų gimtoji lietuvių kalba. Ką ji išgyveno tūkstantmečių bėgyje? Prieš septynis–aštuonis tūkstančius metų mūsų protėviai kalbėjo indoeuropietiškai, prieš keturis tūkstančius metų senąja baltų prokalbe, prieš du tūkstančius metų – rytų baltų šneka, o maždaug prieš pusantro tūkstančio  iš jos išsirutuliojo lietuvių ir latvių kalbos. Taigi kalbai – pusantro tūkstančio. Raštijai – 475 metai, bendrinei kalbai – 121 metai, valstybinei – 100 metų“, – kalbėjo VLKK pirmininkas.

Archajiška ir moderni

1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo priimtoje pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje pirmą kartą lietuvių kalbai suteiktas valstybinės kalbos statusas. Prieš 100 metų priimtos Konstitucijos 6 straipsnis skelbė: „Valstybės kalba – lietuvių kalba.“

Pradėdamas iškilmingą minėjimą VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis pabrėžė, kad dabar lietuvių kalba yra ne tik archajiška, bet ir moderni, ne tik sauganti vertybes, bet ir atvira, vartojama kiekvienuose namuose ir besiveržianti į pasaulio virtualiąją erdvę.

Sveikindama minėjimo dalyvius Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sakė, kad žvelgiant į tarpukario istoriją žavi aktyvi ir netgi aistringa šalies lituanizacija, į kurią įsitraukė visi. Anot jos, kitaip ir negalėjo būti, nes kalba yra vienas iš tautos ir valstybės atpažinimo ženklų, jos pagrindas, kurį sugebėjome išsaugoti net ir nepalankiausiomis sąlygomis. „Todėl nebijokime, tegul lietuvių kalba keičiasi ir lieka gyva, ir gyvuoja per amžius“, – linkėjo Seimo Pirmininkė.

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akad. Artūras Žukauskas teigė, kad kalbos svarbą pervertinti sunku, nes ji yra ne vien komunikacijos priemonė, tai pagrindinis veiksnys, lemiantis žmonių mąstymą. Kalba svarbi civilizacijos patirties perdavimui – ar tai būtų knygos, ar kompiuterinės laikmenos. Jis priminė, kad prieš šimtą metų lietuvių kalba pradėta dėstyti universitete, o tai sudarė sąlygas subręsti lietuviškai kalbančiai ir mąstančiai šviesuomenei, kuri išsaugojo lietuvių kalbą aukštajame moksle ir okupacijos metais. Komiteto pirmininkas pripažino, kad skaitmeninė žmonijos transformacija kelia kalbai rimtų iššūkių, bet taip pat sudaro ir didžiulį potencialą jai vystytis. Anot jo, reikia gausinti lietuvių kalbos išteklius, kad būtų plėtojamas dirbtinis intelektas, dirbtinė realybė, robotizacija ir kt. Komiteto pirmininkas ragino mokslininkus ieškoti naujų idėjų, nes tik per tolesnį technologijų vystymąsi mūsų kalba išliks gyvybinga, ir kvietė visą visuomenę prisidėti prie kalbos kūrimo.

Sprendimas ir jo priešistorija

Kalbėdamas apie lietuvių kalbos tapsmo valstybine tarpukario Lietuvoje aplinkybes istorikas dr. Artūras Svarauskas teigė, kad galvoti, jog lietuvių kalba turėtų būti valstybinė, pradėta dar anksčiau – XIX a. pabaigoje, iki atkuriant Lietuvos valstybingumą. „Pirmieji oficialūs samprotavimai kalbos klausimu sietini su nacionalinio lietuvių atgimimo laikmečiu – XIX a. pabaiga – XX a. pradžia, –  kalbėjo dr. Artūras Svarauskas. – 1905 m. įvykusiame pirmajame lietuvių suvažiavime, kuriam ilgainiui prigijo Didžiojo Vilniaus Seimo vardas, buvo priimti nutarimai, lietę kalbos reikalus. Suvažiavimo rezoliucijoje įrašyta: „Visuose Lietuvos valsčiuose turi būti vartojama prigimta žmonių kalba, visus reikalus vedant“. Akcentuotas lietuvių kalbos vartojimo siekiamybė mokyklose, pamaldų metu bažnyčiose.”

Kaip pažymėjo pranešėjas, pirmasis konstitucinio pobūdžio dokumentas, numatęs lietuvių kalbos kaip valstybinės statusą priimtas Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje 1918 m. vasarą. Beveik visą karo laiką okupacinė vokiečių karinė administracija vykdė griežtą kalbos politiką: mokyklose vokiečių kalba buvo privaloma, oficiali ir privati korespondencija vyko tik vokiečių kalba. Tik 1918 m. liepos 5 d. pirmą kartą vienintelei lietuvių politinei institucijai – Lietuvos Tarybai leista vesti susirašinėjimą su gyventojais lietuvių kalba. Nuo tada gatvių pavadinimus lentelėse greta vokiečių leista rašyti ir lietuviškai (LVT protokolai, p. 251).

„1918 m. vasarą Lietuvos Taryba, pasinaudojusi Vokietijos imperijos skirtingų politinių stovyklų nesutarimais dėl Lietuvos ateities (vieni norėjo Lietuvą prijungti prie Prūsijos, kiti – prie Saksonijos, treti – pietinių Reicho žemių politikai baimindamiesi, kad toks sprendimas sustiprins šias vokiečių žemes-valstybes, kėlė idėją Lietuvą paversti konstitucine monarchija su katalikų monarchu iš pietinių vokiečių žemių), priėmė sprendimą kviestis erchercogą Urachą užimti būsimosios Lietuvos karalystės sostą. Šis sprendimas jau tada sukėlė aistrų, vėliau ir dabar vertinamas nevienareikšmiai. Kokie tokio sprendimo motyvai – platesnio aptarimo reikalaujantis klausimas, – kalbėjo dr. Artūras Svarauskas. – Taryboje 1918 m. vasarą parengti du konstituciniai monarchijos projektai – „trumpasis“  ir  „ilgasis“. Liepos 7 d. Tarybos daugumai atstovavęs Tarybos Prezidiumas patvirtino „trumpąjį“ konstitucijos (pacta conventa) projektą, kurio 9 straipsnis skelbė: „Lietuvių kalba yra ne tik oficialinė valstybės kalba, bet ir karaliaus rūmų kalba“. Toliau nurodyta, kad Lietuvos Karaliaus rūmų „aparatą“ turėjo sudaryti lietuviškai kalbantys valdininkai. Karaliaus vaikai turėjo būti auklėjami ir mokomi Lietuvoje. Netrukus buvo parengtas ir solidus 108 straipsnių monarchinės Konstitucijos išplėstinis projektas, kuris, kaip žinia, teliko projektu. Čia taip pat randame teiginį apie valstybinį ir karaliaus rūmų lietuvių kalbos statusą.“

Apžvelgdamas XX a. pradžios įvykius istorikas akcentavo, kad Pirmajam pasauliniam karui artėjant prie pabaigos ir paaiškėjus, kad Vokietija karą pralaimės, 1918 m. spalį Imperijos vyriausybė leido lietuviams priimti Konstituciją, sudaryti vyriausybę ir realiai kurti valstybingumą. Pasikeitus aplinkybėms konstitucinės monarchijos projektas atkrito. Taryba grįžo prie Vasario 16-osios Nutarimo esmės – prerogatyvą valstybės santvarkai nustatyti suteikiant demokratiniuose rinkimuose išrinktam Steigiamajam Seimui.

„Dėl nestabilios pokarinės tarptautinės padėties ir vykstant Nepriklausomybės kovoms bei joms pasibaigus, iki 1922 m. tęsėsi laikinųjų konstitucijų laikotarpis. 1918 m., 1919 m., 1920 m. laikinosiose konstitucijose kalbos klausimui nebuvo skirta vietos. Konstitucijos buvo lakoniškos ir svarbiausia čia jose buvo nustatyti valdžios sąrangą. Grėsmingu valstybės išlikimui metu buvo būtina konsoliduoti visas Lietuvoje gyvenančias tautines bendrijas tam, kad jos prisidėtų prie valstybės gynimo. Buvo prisiminta nesena praeitis, kai 1917 m. susitvėrus Lietuvos Tarybai tautinės mažumos laikėsi rezervuoto požiūrio į projektuojamą nacionalinį lietuvių valstybingumą. Todėl laikinųjų konstitucijų laikotarpiu lietuvių kalbos kaip valstybinės statuso pabrėžimas, tikėtina galėjo provokuoti tautines įtampas valstybės viduje, kurios vykstant kovoms už valstybės nepriklausomybę buvo mažiausiai reikalingos ir pavojingos, – laikotarpio ypatumus apibūdino dr. Artūras Svarauskas. – Tarptautinei padėčiai aprimus ir išorės grėsmei sumažėjus 1920 m. pavasarį po rinkimų į Steigiamąjį Seimą sudarytoje Konstitucijos rengimo komisijoje valstybinės kalbos klausimas didesnių ginčų nekėlė. Sunku pasakyti kokios nuomonės komisijos posėdžiuose laikėsi socialdemokratų, žydų ir lenkų deputatams atstovavę komisijos nariai, nes komisijos posėdžių protokolai ir apskritai visų nuolatinių 14-os Steigiamojo Seimo komisijų darbo medžiaga nėra rasta. Svarstant valstybinės kalbos klausimą Seimo posėdžiuose dalis kairiųjų frakcijų narių siūlė išbraukti iš Konstitucijos projekto skyrių apie valstybinę kalbą argumentuodami, kad tai taps prievartos motyvu nelietuviakalbiams. Prisimindami Rusijos ar Vokietijos vykdytą prievartinę kalbos politiką kairieji nerimavo, kad ir Lietuvos tautinės mažumos gali atsiriboti nuo Lietuvos nacionalinių interesų, kaip, kad imperiniu laikotarpiu lietuviai atsiribojo nuo rusų ir vokiečių kalbų. „Blogiausiu“ atveju kairieji Seimo frakcijų nariai siūlė Lietuvoje įvesti keturias valstybines kalbas – lietuvių, jidiš, lenkų, gudų. Panašiai kaip trikalbėje Šveicarijoje. Dar vienas kairiųjų argumentas atsisakyti valstybinės kalbos statuso siejosi su penktuoju Konstitucijos skyriumi, kuriame numatyta teritorinių autonomijų galimybė Lietuvoje. Čia turėta omenyje tuomet dar Lietuvai nepriklausę Klaipėdos ir Vilniaus kraštai. Keltas klausimas, kad ateityje jiems tapus Lietuvos valstybės dalimi įvairiakalbiams regionų gyventojams tai gali kelti keblumų ir, svarbiausia, gali tapti kliuviniu integruojant šiuos kraštus į Lietuvą.

Seimo Konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas ir Konstitucijos projekto referentas plenarinių posėdžių salėje Antanas Tumėnas kartu su Seimo dauguma nesutiko su tokiomis kairiųjų „baimėmis“. 1922 m. vasario 24 d. prasidėjusiame ir iki 1922 m. rugpjūčio trukusiame projekto svarstyme jis argumentavo, kad lietuvių kalbos skelbimas valstybine apims tik oficialų valstybės gyvenimą ir valdžios įstaigų reikalus. Privačiam piliečių gyvenimui, kultūriniams susivienijimams tai neturės įtakos. Buvo primintas carinės Rusijos teisinis kazusas – pagrindiniuose imperijos įstatymuose rusų kalba nebuvo įvardinta valstybine, nors realybėje kalbinė politika buvo priešinga.“

Istorikas akcentavo, kad svarstant Konstitucijos projektą Seimo posėdžiuose platesnių diskusijų valstybės kalbos klausimu nebuvo. Socialdemokratų siūlymas išbraukti straipsnį iš Konstitucijos projekto buvo atmestas,  daugiakalbės Lietuvos idėjai nebuvo pritarta, o tautinių mažumų deputatai viešai neprieštaravo valstybine kalba laikyti tik lietuvių kalbą. Vienas argumentų, kodėl didžiausia Seimo tautinių mažumų frakcija – žydai neprieštaravo lietuvių kalbos valstybiniam statusui sietinas su dar eilėje laukiančiu „Tautinių mažumų“ Konstitucijos projekto skyriaus svarstymu Seime. Projekte numatytos pakankamai plačios kultūrinės teises šiai tautinei bendrijai. Nenorėta kelti įtampos jautriais tapatybės ir kultūriniais klausimais. Žydų frakcijos Seime atstovas Simonas Rozenbaumas svarstant Konstitucijos projektą Seimo salėje iš tribūnos kalbėjo jidiš kalba. Stenografistai jos nemokėjo, todėl Seimo stenogramose ties Rozenbaumo pavarde kartojosi tas pats dvejų žodžių įrašas: „kalba žydiškai“. Apie ką – nežinoma. Bet ir jis viešai neprieštaravo valstybiniam lietuvių kalbos statusui.

„Sprendimas apibrėžti konstitucinį kalbos statusą buvo laikmečio tendencija. Valstybinės kalbos statusas numatytas 1920 m. priimtoje Estijos, 1922 m. – Latvijos Konstitucijose. 1924 m. lenkų kalba paskelbta Lenkijos valstybine kalba, – kalbėjo dr. Artūras Svarauskas. –Taigi Lietuva 1922 m. tapo „kalbos valstybe“. Moderni XX a. valstybė negalėjo normaliai ir darniai funkcionuoti, kurioje kalbos vartojimas oficialiame valstybės gyvenime ir visose valstybės įstaigose nebūtų privalomas. Vasario 16-osios Lietuva kūrėsi kalbiniu pagrindu. 1922 m. Konstitucijos 6 straipsnio formuluotė beveik pažodžiui pakartota 1928 m., 1938 m. ir nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos 1992 m. Konstitucijose.“

Paskatino bendrinės kalbos vystymąsi

Lietuvių kalbos instituto mokslininkė dr. Jurgita Venckienė teigė, kad valstybinės kalbos statuso suteikimas turėjo neabejotiną reikšmę bendrinės lietuvių kalbos vystymuisi. Nuo XVI iki XIX a. raštai Lietuvoje spausdinti trimis rašomosios kalbos variantais, bet nė vienas jų neiškilo tiek, kad taptų standartine kalba. Lietuviškai kalbėta kaime, kai kurių miestiečių ir smulkiųjų bajorų. Viešajame gyvenime, kanceliarijoje vartotos kitos kalbos – slavų kanceliarinė, lotynų, lenkų, vėliau rusų. Tik XIX a. pradžioje kilusio Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio atstovai jau pradėjo galvoti apie bendrą visiems lietuviams kalbą. Pradžioje siūlyta imti jos pagrindu žemaičių tarmės patarmes. XIX a. antroje pusėje bendros kalbos idėją kėlė Antanas Baranauskas. Bet tos idėjos neprigijo. Bendrinės lietuvių kalbos poreikis labai sustiprėjo XIX a. pabaigoje, kilus tautiniam atgimimui. Kaip pastebi tyrėjai, pasirenkant bendrinę standartinę kalbą jos kūrėjams buvo svarbūs ne tik lingvistiniai tikslai, bet ir nacionalinė vienybė, dekolonizacija ir pan. Vakarų aukštaičių tarmę bendrinės kalbos pagrindu pasirinko pirmųjų lietuviškų laikraščių „Aušra“ ir „Varpas“ leidėjai. (Dr. Jurgitos Venckienės pranešimas skelbiamas atskirai.)

6 lietuvių kalbos ateities programos žingsniai

„Šiandien turime gerą teisinę kalbos politikos bazę. Konstitucijos garantą, Valstybinės kalbos įstatymą, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Valstybinės kalbos inspekcijos ir Terminų banko įstatymus. Valstybėje veikia kalbos priežiūros ir tvarkybos sistema, valstybinės kalbos vartojimu rūpinasi savivaldybės ir jose dirbantys savivaldybių kalbininkai. Valstybinis visuomeninis gyvenimas vyksta lietuvių kalba, retkarčiais padarant laikinas nedideles išimtis, kurių prireikia dėl ypatingų geopolitinių aplinkybių, pav., dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą, – šiandieninę valstybinės lietuvių kalbos padėtį apžvelgė VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis. –  O tuo pačiu – gyvenimas eina, prieš dešimtmečius priimti teisiniai aktai sensta, sustabarėjusios tvarkybos sistemos darosi nebeefektyvios, besikeičiant laikmečio madoms lituanistinės magistrantūros studijos neprirenka studentų, mokyklose lituanisto mokytojo profesija tikrai nėra ir artimiausioje ateityje nesiruošia tapti prestižine. Dabartinės kalbos žodyną rašome jau trečias dešimtmetis ir dar ilgai rašysime, nes tiesiog stinga jį rašančių žmonių, kadangi šis darbas nelaikomas moksline veikla. Suprantamas ir natūralus tarptautiškumo reikalavimas kartais atrodo gana groteskiškai, nes mokslo valdininkams sunku suvokti, kad tarptautiniai baltistikos centrai yra Lietuvoje ir Latvijoje, kaip ir tarptautinės baltistikos kalbos yra lietuvių ir latvių, todėl su tuo turėtų būti susiję ir tam tikri mokslo darbų vertinimo kriterijai.“

Kaip teigė VLKK pirmininkas, dėl globalizacijos radęsi pokyčiai visuomenės struktūroje ir kultūroje suaktyvino individualizavimo procesus ir iš esmės pakeitė komunikavimo normas. Visuomenė tampa vis mažiau imli standartams, tarp jų ir deklaruotoms kalbos normoms. Kalbos individualizacijos procesai ypač intensyviai vyksta skaitmeninėje erdvėje, nes čia riba tarp oficialiosios ir neoficialiosios vartosenos yra beveik išsitrynusi. Informacinės žiniasklaidos skelbimo greitis auga, įprastu būdu kalbos kontroliuoti ir koreguoti nebespėjama. Automatinių vertimų svarba kasdien didėja. Vadinasi, lietuvių kalbai reikia patekti į daugiakalbes kalbos technologijų infrastruktūras. Tą padaryti nelengva, nes lietuvių kalba neturi daug vartotojų ir be kryptingos valstybės politikos atlaikyti konkurencijos nėra pajėgi. O juk kalbos technologijos, skaitmeninė erdvė šiandien yra naujo kalbų būties etapo pradžia ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

„Lietuvos mokslo ir studijų institucijos jau įgyvendino daug projektų, susijusių su kalbos technologijomis. Kauno technologijos universitetas, Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetai, taip pat privataus verslo bendrovės, taikydamos dirbtinio intelekto metodus kūrė ir diegė šnekos ir kalbos sintezės technologijas, teisinių paslaugų, kalbos technologijų duomenų rinkinių formavimo, natūraliosios kalbos apdorojimo sprendinius. Pasaulyje keičiasi mokslinė kalbos technologijų paradigma, neįtikėtinu greičiu plėtojamos intelektualiosios technologijos, robotizacija, atsiranda daiktų internetas, todėl mes iškeliame aiškų ambicingą tikslą – užtikrinti kokybišką lietuvių kalbos funkcionavimą skaitmeninėje terpėje ir jos lietuvinimo pažangą, skatinti lietuvių kalbai pritaikytų technologijų plėtrą, –  kalbėjo Audrys Antanaitis. –  Visi matome, kad gyvenimas keičiasi labai greitai. Kalbinis kraštovaizdis taip pat. Bet kalba išlieka kaip tautos jungiančioji grandis ir valstybės pamatas, ką labai aiškiai suprato Jonas Jablonskis, kurio bendrinės kalbos sistema gyvuoja ir šiandien, tiesa, modernėdama ir prisitaikydama prie laikmečio. Tas suvokimas ir turi pradėti antrąjį mūsų valstybinės kalbos šimtmetį, nes galime turėti geriausius įstatymus, tobuliausią tradicinę kalbos priežiūros ir tvarkybos sistemą, tačiau jei nesuprasime, kad kalba yra pilietinės Lietuvos vienijimo pagrindas, nesukursime informacinės lietuvių kalbos erdvės Lietuvoje ir nesugebėsime tinkamai diegti ir palaikyti lietuvių kalbos skaitmeninėje erdvėje – tuščios bus mūsų svajonės. Todėl šiandien, minėdami valstybinės kalbos šimtmetį, grįžkime prie jau skambėjusių klausimų apie lietuvių kalbos ateitį ir patys sau atsakykime į esminius klausimus. Manyčiau, kad turime sutarti dėl esminės 6 žingsnių lietuvių kalbos ateities programos, kuri taptų pagrindu strateginiams valstybės dokumentams.“

Šešių žingsnių programa

Sukurti informaciną Lietuvių kalbos erdvę Lietuvoje.

Siekiant įgyvendinti Konstitucijoje įtvirtintą priesaką saugoti ir ginti lietuvių kalbą, būtina užtikrinti lietuvių kalbos gyvybingumą ir pirmaeilį funkcionavimą visose Lietuvos Respublikos gyvenimo srityse, o tai reiškia sukurti lietuvių kalbos informacinę erdvę, taip visiems Lietuvos gyventojams laiduojant teisę ir sudarant galimybę vartoti lietuvių kalbą Lietuvoje.

Visavertiškai įdiengti Lietuvių kalbą į skaitmeninę erdvę,

todėl itin aktualu sukurti lietuvišką viešųjų paslaugų elektroninį tinklą, plėtoti save sugebančiu tobulinti dirbtiniu intelektu grįstas lietuviškas programas.

Išsikelti strateginį Lietuvos švietimo tikslą: visi Lietuvos gyventojai deramu lygiu moka lietuvių kalbą,

o visų valstybinių ir savivaldybių mokyklų abiturientai būna įvaldę lietuvių kalbą ir svarbiausia –lietuvišką terminiją, nes  Lietuvoje kuriant saugią, patikimą ir kokybišką informacinę lietuvių kalbos erdvę ir siekiant ekonominės Lietuvos pažangos, būtina visiems suprantama bendravimo ir kalbos technologijų kalba, kuri Lietuvoje natūraliai turi būti lietuvių, o ne svetimoji.

Sutelkti visuomenė kalbos kūrybai, sukuriant erdvę visuomeniniam dialogui,

skatinant polilogą lietuvių kalbos ir jos prestižo klausimais. Sukurti bendrą elektroninį komunikatorių, siekiant atverti visuomenei informaciją apie lietuvių kalbos teisinį reguliavimą, konsultacijas, mokymosi ir mokėjimo atestavimo galimybes, vadovėlius, žodynus, gramatikas, žinynus ir sukauptus išteklius.

Siekti lietuvių kalbos kaip mokslo kalbos juridinio status įtvirtinimo ir finansinio palaikymo.

Sudaryti sąlygas plėtoti lietuvišką mokslo terminiją. Pripažinti baltistikos kaip mokslo išskirtinį tarptautiškumą.

Atnaujinti egsistuojančią teisinę lietuvių kalbos status bazę.

Priimti Konstitucinį kalbos įstatymą, užbaigti kalbos tvarkybos ir priežiūros reformą, priimti Kalbos politikos gaires 2023–2030 metams.

„Šiandien, žengdami į antrąjį valstybinės kalbos šimtmetį, aiškiai sakome, kad pasirinkome būti. Savo valstybėje, su visaverte savo, archajiška ir modernia kalba. Turbūt tik lietuvis gali išgirsti skirtumą tarp žodžių būti ir būtį. Kol šį skirtumą jausime – mes gyvi“, – pabrėžė VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis.

Pagiriamasis žodis kalbai

Iškilmingame minėjime apie kalbos svarbą kalbėjo šių metų Kalbos premijos laureatas eseistas dr. Regimantas Tamošaitis, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentas Simonas Granskas, Šakių rajono Griškabūdžio gimnazijos dvyliktokė Beatričė Budreckaitė.

Renginyje skambėjo Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro skaitovų ir poetinio teatro studijos skaitovų literatūriniai skaitymai „Žodžio kelias“ (vadovė Audra Lenkauskienė).

Parengė

Karolina Baltmiškė

Nuotr. Iš Seimo kanceliarijos archyvo

Straipsnio iš straipsnių ciklo „Lietuvių kalbos aktualijos“ parengimas ir publikavimas  paremtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos koordinuotos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšomis.