Valgyti leidžiama, reklamuoti – ne? Vienodos kalorijos, skirtingi įstatymai

Valstybė gali formuoti žmonių mitybos įpročius ne tik draudimais ar ribojimais, bet ir keisdama tai, ką jie mato kasdienėje aplinkoje. Jungtinė Karalystė pasirinko būtent tokį kelią – nuo šiemet ji ėmė sistemingai riboti nesveiko maisto reklamą, ir ypač – vaikams. Advokatų kontoros COBALT vyresnysis teisininkas Juras Žymančius komentuoja ne tik užsienio, bet ir Lietuvos praktiką.

Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo sausio pradžios taip pat įsigaliojo atnaujintos nacionalinės mitybos rekomendacijos, nustatančios, kaip turėtų atrodyti subalansuota mityba artimiausią penkmetį – iki 2030 metų. Jos nepanaikino dar 2011 m. sukurtos vadinamosios „lėkštės“ schemos, kuri paprastai parodo, kokias maisto grupes ir kokiomis proporcijomis žmonės turėtų rinktis kasdien. Tačiau naujosios rekomendacijos, komentuoja J. Žymančius, iš esmės pakeitė šio modelio turinį ir interpretaciją: peržiūrėti rekomenduojami produktų kiekiai, baltymų ir pieno produktų vaidmuo, o pats požiūris papildytas detalesniu mitybos sudėties vertinimu.

Nebematys nesveiko maisto reklamos

JK reklamos pakeitimai nutaikyti į maisto produktus, kuriuose yra daug riebalų, cukraus ir druskos. Šių produktų pardavimas ir vartojimas tebėra legalus – pasikeitė tik jų matomumas TV reklamoje, internete. Kitaip tariant, transliacijose iki 21 valandos, t. y. vadinamuoju vaikų žiūrėjimo laiku, nebebus nesveiko maisto – gaiviųjų gėrimų, saldainių, picų, ledų ir kitų panašių, daug riebalų, cukraus ir druskos turinčių maisto produktų – reklamos. Tokių ribojimų pagrindas – tyrimai, rodantys, kad JK kas dešimtas vaikas iki penkerių metų yra nutukęs.

„Įstatymų leidėjai pasirinko prevencinį modelį. Jis grindžiamas prielaida, kad mažiau šios rūšies reklamos stimulų skatina sveikesnius pasirinkimus, net jei vartotojai sąmoningai nesuvokia jų poveikio. Reklama ribojama ne todėl, kad ji yra klaidinanti ar nesąžininga, bet todėl, kad ji laikoma žalinga bendrai, kaip, pavyzdžiui, alkoholio ir tabako reklama. Užuot tiesiogiai ribojus pasirinkimą, įstatymas pertvarko komercinę aplinką, kurioje pasirinkimai daromi“, – paaiškina teisininkas.

Ši prielaida reiškia, kad jei elgesį veikia pasąmoniniai veiksniai, teisinis reguliavimas turėtų įsikišti dar prieš priimant sprendimus.

Lietuva pasirinkusi kitokį problemos sprendimą

Lietuvoje taikomi įstatymai neišskiria nesveiko maisto kaip atskiros kategorijos, kuriai būtų taikomi plačiai apimantys reklamos draudimai. „Reglamentavimas labiau orientuotas į reklamos vykdymo būdus – draudžiami klaidinantys teiginiai, nesąžininga komercinė praktika ir netinkamas tikslinis reklamos nukreipimas į vaikus. Kitaip tariant, akcentas dedamas ne pačiam maistui, o tam, kaip jis pateikiamas vartotojams“, – sako J. Žymančius.

Prieš keletą mėnesių Seimas diskutavo ir dėl griežtesnių reklamos apribojimų, labai panašių į JK pradėtą taikyti modelį. Visgi Seimo svarstyti pasiūlymai apriboti nesveiko maisto reklamą galiausiai buvo atmesti (nesutarta, kaip apibrėžti nesveiką maistą, taip pat pabijota, kad dėl draudimo dalies reklamos pajamų netektų žiniasklaida). Seimas balsavo prieš bendro draudimo įvedimą.

„Skirtumas tarp Jungtinės Karalystės ir Lietuvos nėra tai, ar nesveika mityba laikoma problema – aktualia ji pripažįstama abiejose šalyse. 2022 m. „Eurostat“ duomenimis, lietuviai užima penktą vietą pagal antsvorį vyresnių nei 16 metų amžiaus žmonių grupėje. Esminis skirtumas yra tai, kaip įstatymų leidėjai vertina reklamos įtaką ir atsakomybę“, – sako COBALT teisininkas.

Lietuva šalia reklamos reguliavimo jau taiko ir fiskalines priemones – nuo 2026 m. pagal Akcizų įstatymo pataisas įsigaliojęs saldintų gėrimų akcizas skirtas vartojimą veikti per kainą.

„JK modelis remiasi prielaida, kad matomumas formuoja elgesį – sumažinus reklamos matomumą, tikimasi sveikesnių pasirinkimų. Lietuvos atveju vartotojai, apsaugoti nuo klaidinimų ir nesąžiningo reklamos taikymo, patys gali  pasirinkti palankiau savo sveikatai. Kitaip tariant, vienas modelis valdo elgesį ribodamas stimulus, kitas – taikydamas sąžiningos komunikacijos taisykles, daugiau atsakomybės suteikdamas patiems vartotojams“, – skirtumus išskiria J. Žymančius.

Ar įstatymai turėtų formuoti elgesį ribodami tai, ką žmonės mato, ar reguliuoti informaciją ir pasitikėti piliečiais, kad jie patys priimtų sprendimus, klausimas lieka atviras.

Rusnė Marčėnaitė