Vaikų psichologinės traumos: kaip atpažinti sunkumus ir padėti

Doc. dr. Paulina Želvienė. VU FsF nuotr.

Trauminės patirtys vaikystėje – smurtas, artimojo netektis, kiti grėsmingi įvykiai – yra gana dažnos. Šios patirtys siejamos tiek su vaikystėje, tiek su vėliau patiriamais emociniais, elgesio, socialiniais, akademiniais ir kitais sunkumais. Anksti pastebėjus su trauminėmis patirtimis susijusius psichologinius sunkumus galima padėti laiku suteikti tinkamą pagalbą. Kaip atpažinti mažų vaikų trauminių patirčių požymius ir kaip jiems padėti, tyrinėja Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (VU FsF) psichologės.

VU FsF Psichologijos instituto Psichotraumatologijos centro mokslininkės, docentė dr. Paulina Želvienė, docentė dr. Odeta Geležėlytė ir doktorantė Agnietė Kairytė, įgyvendino mokslinių tyrimų projektą „Laiminga vaikystė: streso atpažinimas struktūruotame žaidime“. Jis padėjo pritaikyti mažų vaikų psichologinės traumos požymių atpažinimo testą Lietuvoje.

Pasak vienos iš mokslininkių, Paulinos Želvienės, mažų vaikų psichologinės traumos požymių atpažinimas kelia iššūkių. „Šie požymiai gali būti kur kas įvairesni, lyginant su suaugusiaisiais, taip pat mažiems vaikams gali būti sunku įvardinti savo psichologinius išgyvenimus dėl amžiaus tarpsnio ypatumų“, – sako P. Želvienė.

Psichologinė trauma gali būti tokie įvykiai, kurie yra suvokiami kaip itin grėsmingi, juose buvo grėsmės gyvybei ar sveikatai. Juos galima patirti tiesiogiai, pamatyti arba sužinoti, kad tai patyrė artimas žmogus. Tai – įvairūs nelaimingi atsitikimai, avarijos, smurtas, nepriežiūra, smurto stebėjimas, artimo žmogaus netektis ar gamtinės nelaimės.

Kaip atpažinti mažų vaikų psichologinės traumos požymius

„Maži vaikai dėl raidos ypatumų dažnai negali papasakoti apie savo jausmus ar išgyvenimus po trauminių patirčių, todėl jų reakcijos gana dažnai pasireiškia per elgesį, emocijas ar fizinius simptomus“, – pasakoja P. Želvienė. – „Galima stebėti elgesio pokyčius – padidėjusį prisirišimą arba atsiskyrimo sunkumus, intensyvaus pykčio protrūkius, elgesį, lyg vaikas būtų mažesnis negu yra, būtų praradęs anksčiau įgytus įgūdžius, ar atsiradusius sunkumus mokantis naujų dalykų. Gali būti būdingi emociniai požymiai – nuolatinis liūdesys, nerimas, irzlumas ar baimė, bei fiziniai nusiskundimai, pavyzdžiui, miego sunkumai, pilvo ar galvos skausmai.“

Anot psichologės, jei šie požymiai išlieka ilgą laiką, ypač po žinomo trauminio įvykio, gali būti, kad vaikas patiria potrauminio streso simptomus. Tyrimai rodo, kad vienam iš penkių tiesiogiai trauminį įvykį išgyvenusių vaikų gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimas. Specialistams svarbu ieškoti patikimų būdų, kaip atpažinti mažų vaikų traumos požymius.

„Tėvams arba globėjams, artimiesiems gali būti sudėtinga pastebėti ir suprasti, kad pasikeitęs elgesys, pavyzdžiui, neramus miegas, gali būti susijęs su trauminiu įvykiu. Psichologai taip pat ieško būdų, kaip paklausti vaikų apie jų išgyvenamus sunkumus. Vaikai piešia, žaidžia – tai jų kalba“, – sako mokslininkė.

Struktūruoto žaidimo testas su LEGO kaladėlėmis

Lietuvoje trūksta metodų, leidžiančių kuo anksčiau atpažinti psichologinių traumų pasekmes patiriančius vaikus. Siekiant užpildyti šią spragą, VU Psichotraumatologijos centro mokslininkės kartu su kolegomis iš Danijos įgyvendino mokslinių tyrimų projektą „Laiminga vaikystė: streso atpažinimas struktūruotame žaidime“. Projekto tikslas buvo parengti Odensės vaiko traumos atpažinimo (angl. „Odense Child Trauma Screening“, OCTS) metodiką Lietuvoje. Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT, sutarties Nr. S-MIP-22-22).

OCTS yra struktūruoto žaidimo testas, sukurtas bendradarbiaujant su LEGO kompanija ir skirtas 4–8 metų vaikų traumos požymių atpažinimui. Atliekant testą, vaikas kviečiamas žaisti LEGO kaladėlėmis, o psichologas, stebėdamas vaiko žaidimą pagal testo metodologiją, gali įvertinti traumos požymių riziką. Lietuvos mokslininkių atliktas tyrimas parodė, kad OCTS gali būti naudojamas Lietuvos kontekste. Tyrimas pateikė pirminę informaciją apie OCTS testo tinkamumą už instrumento kilmės šalies, Danijos, ribų bei pabrėžė poreikį tolesniems šio instrumento tyrimams.

Atlikto tyrimo rezultatai buvo publikuoti aukšto lygio tarptautiniame mokslo žurnale „European Journal of Psychotraumatology“. Atsižvelgiant į tai, kad trūksta mažiems vaikams tinkamų įvertinimo instrumentų traumos požymiams nustatyti, ši publikacija suteikė svarbių duomenų moksliniams tyrimams ir klinikinei praktikai apie naują įrankį. Ji yra itin reikalinga specialistams, dirbantiems su vaikais, patyrusiais trauminių patirčių. Lietuvoje jau yra parengti pirmieji psichologai, galintys įvertinti mažų vaikų traumos požymius OCTS metodika.

Suaugusiųjų parama

P. Želvienė teigia, kad mažiems vaikams taip pat itin svarbi suaugusiųjų parama ir pagalba. Patyrusiems trauminių patirčių vaikams suaugusieji turėtų užtikrinti saugumą ir stabilumą, rekomenduojama sukurti nuspėjamą kasdienę rutiną.

„Svarbu paskatinti vaiką išreikšti jausmus – per žaidimą, piešimą ar paprastus pokalbius. Suaugusieji turėtų būti ramūs ir palaikantys: kantrūs, suteikiantys vaikui tikrumą, kad yra kartu su juo ir nedaro jam spaudimo. Svarbu rimtai reaguoti į tai, ką vaikas pasakoja, ir rodyti tinkamą pavyzdį, kaip galima įveikti stresą ar sunkumus – vaikai mokosi stebėdami savo artimuosius“, – sako psichologė.

Pasak jos, gali būti svarbu kreiptis pagalbos į specialistus: „Jei išvardinti sunkumai išlieka ar blogėja, reikia pasitarti su vaikų psichologu arba gydytoju psichiatru.“

Vaiko artimiesiems taip pat gali būti nelengva, sužinojus, kad vaikas išgyveno trauminį įvykį, todėl svarbu pasirūpinti ir paties suaugusiojo psichologine savijauta.